Kaulų daina

Kodėl reaktoriuje neatsidūrė jo palaikai?

Du uniformuoti pareigūnai įsitempė kaip stygos išriesdami nugaras, įbesdami žvilgsnius pirmyn. Mina jautė pasąmoningos jų baimės feromonus — noradrenalinas jai atsidavė saldžiarūgščiu prieskoniu, kurį nežymiai papildė migdolų dvelktelėjimas, — tačiau nė nešyptelėjo. Tiek daug metų išdirbusi morge, nebekvaršino galvos, ką apie ją manė eiliniai žmonės.

Vilhelmina d'Alkarnė buvo teismo medicinos ekspertė, geriausia kaulų klausytoja iš savo kartos. Ir to užteko.

— Man reikia vidun.

— Taip, mem.

Porelė stovėjo priešais apvalias, plienines duris, kurios iš pažiūros atrodė nepralaužiamos — veikiausiai tokios ir buvo. Laimei, niekas nebandė įveikti čionykštės apsaugos. Augų, kaulėtą Minos kūną persmelkė blyškios bangos. Žvalgybinės šmėklos užbaigė patikrinimą ir suteikė jai leidimą įeiti.

Ant durų skirtingomis kryptimis pajudėjo įmantrūs septyniakampiai krumpliaračiai — vienas jų, regis, sukosi neįmanomu, normalioms geometrijos taisyklėms nepaklūstančiu lanku. Metalo plokštei atsiveriant į vidaus pusę, Miną nutvilkė skersvėjis, tarpdurio pusėn patimpčiojęs glotnius, tiesius jos plaukus; iš koridorių į žemesnio slėgio aplinką plūstelėjo oras.

Moteris akimirkai sudvejojo, nežinia kelintą kartą pagalvodama, kokia ji laiminga, jog dirba šiuose požemiuose, kurie kitiems kėlė siaubą. Apie geresnes sąlygas kaulų klausytojas nė negalėtų svajoti.

Mina smuko pro ertmę, ir didžiosios durys užsitrenkė, generuodamos oro spaudimą, kuris privertė paspartinti žingsnį. Ji nukulniavo kiaurai ploną, raibuliuojančią šaltos ugnies drobulę — antrąjį apsaugos lygį, galintį išsprogti novos liepsnomis — ir įėjo į prieškambarius.

Administracinėje zonoje dirbo du jaunesnieji kaulų klausytojai (nė vienas jų nebuvo Padrajus), skirstantys korteles po metalines dėžes, kurios keliaus į saugyklas, paskui bus dar sykį rūpestingai peržvelgtos ir išsiųstos į archyvą. Porelė vilkėjo purpurines mantijas, šen bei ten paterliotas juodomis dėmėmis — skrodžiant lavonus, iš pjūvių kartais ištrykšdavo puvėsių skysčiai.

Čionykštis personalas didesnę reikšmę teikė darbui su griaučiais, o ne juos dengiantiems audiniams. Vienaip ar kitaip, įprasti užkratai kaulų klausytojams beveik nekenkė: nieko nuostabaus, kad jie gan dažnai vaikštinėdavo ištepliotomis mantijomis.

— Kaip sekasi? — kreipėsi Mina į du jaunuolius.

— Mem, — atsiliepė blyškiaveidis bejausme išraiška, — mes registruojame vakarykštės dienos rezultatus. Iš viso devyniolika naujų kūnų.

— Mums einasi nuostabiai, — atsiliepė kitas, ir jo pailgą, liesą fizionomiją perkreipė šypsnis, dėl ko vyrukas tapo panašus į rupūžę.

— Žaltvykslės susvilintoje mergaitėje užfiksavome rezonuojančius pėdsakus. Jie galvojo, jog kaulus sunaikino, bet mudu… — klausytojas dirstelėjo į porininką, — įstengėme išgriebti reikalingus jutimus.

— Gerus? — pasitikslino Mina, turėdama omenyje, ar jiems pavyko išgauti vaizdinį žudiko portretą.

— Užduotį jau atlikome, mem, — atsiliepė rimtaveidis kolega.

Tačiau balse skambančios gaidelės išdavė, jog su darbu susidorojo entuziastingasis vaikinas, o ne krapštukas, dalį nuopelnų pasiglemžęs sau. Nuo tųdviejų derėtų nenuleisti akių, — tarė sau Mina.

— Aš ketinu patikrinti saugyklą, — pareiškė. — Pagalbos nereikės,

— pridūrė, kai nuo kėdės ėmė kilti energingasis jaunuolis. — Norėčiau pavaikštinėti viena.

Jis bemat išsišiepė, ir moteris suvokė, kad vyrukas elgdavosi lygiai taip pat: klaidžiodavo aplink morgo laboratorijas bei talpyklas, leisdavo kauluose įkalintų atsiminimų vibracijoms kutenti sąmonės paribius. Tokiu būdu įsijausdavo į vietinę atmosferą, pastebėdavo neįprastas detales, pasiruošdavo skrodimui.

— Tu esi Leksaras, teisingai? — paklausė Mina.

— Hmm… taip, mem.

— Puikiai pasirodei. Taip ir toliau dirbk. — Raginimas skambėjo taip banaliai, kad ji mintyse iš savęs pasijuokė. — Aš kalbu rimtai.

— Dėkui.

Numygusi vidiniu tuneliu, vyriausioji klausytoja prisiminė, jog kitas jaunuolis vardu Briksanas, atmintyje išniro ir tai, kaip, jai pasišalinant, vaikinas susiraukė. Nejau tikėjosi, kad viršininkė nieko nepastebės?

Apsaugok Tanate nuo tokių pavaldinių… Bet įsigyti priešų, netgi tarp jaunesniųjų specialistų, būtų neišmintinga, ypač jeigu planuoji nusižengti įstatymams, nors pati priklausai teisėsaugos pajėgoms.

Po kurio laiko ji įžengė į metalu išklotą, Koriu pramintą sektorių. Plieninėse septyniakampėse kamerose gulėjo analizėms paruošti lavonai. Kiekvienos galuose tarsi mirguliavo miglelė: pašalinis sąstingio lauko, užpildžiusio visas talpyklas, poveikis.

Sąstovio kerai neleisdavo iširti interferencinėms, į griaučius įsigėrusioms struktūroms, toms pačioms, kurias kvalifikuoti, įgūdžių nestokojantys kaulų klausytojai gebėdavo suardyti ir atkurti, išgyvendami priešmirtines galvą padėjusio asmens akimirkas.

Minėtos procedūros dažniausiai patvirtindavo medikų diagnozę, kokią valiodavo pateikti eilinis gydytojas, tačiau požemiuose plušantys klausytojai žinojo, jog didžiąją medicinos mokslų dalį sudarė prielaidos.

Iš esmės Mina ir jos kolegos susitikdavo su pacientais tik tada, kai jie išleisdavo paskutinį kvapą.

Nuožulnokos metalinės grindys staigiais zigzagais vingiavo į Korio gelmes. Nusileidusi per penkis lygius, Vilhelmina d'Alkarnė

Vilhelmina d'Alkarnė buvo teismo medicinos ekspertė, geriausia kaulų klausytoja iš savo kartos. Ir to užteko.

— Man reikia vidun.

— Taip, mem.

Porelė stovėjo priešais apvalias, plienines duris, kurios iš pažiūros atrodė nepralaužiamos — veikiausiai tokios ir buvo. Laimei, niekas nebandė įveikti čionykštės apsaugos. Augų, kaulėtą Minos kūną persmelkė blyškios bangos. Žvalgybinės šmėklos užbaigė patikrinimą ir suteikėjai leidimą įeiti.

Ant durų skirtingomis kryptimis pajudėjo įmantrūs septyniakampiai krumpliaračiai — vienas jų, regis, sukosi neįmanomu, normalioms geometrijos taisyklėms nepaklūstančiu lanku. Metalo plokštei atsiveriant į vidaus pusę, Miną nutvilkė skersvėjis, tarpdurio pusėn patimpčiojęs glotnius, tiesius jos plaukus; iš koridorių į žemesnio slėgio aplinką plūstelėjo oras.

Moteris akimirkai sudvejojo, nežinia kelintą kartą pagalvodama, kokia ji laiminga, jog dirba šiuose požemiuose, kurie kitiems kėlė siaubą. Apie geresnes sąlygas kaulų klausytojas nė negalėtų svajoti.

Mina smuko pro ertmę, ir didžiosios durys užsitrenkė, generuodamos oro spaudimą, kuris privertė paspartinti žingsnį. Ji nukulniavo kiaurai ploną, raibuliuojančią šaltos ugnies drobulę — antrąjį apsaugos lygi galintį išsprogti novos liepsnomis — ir įėjo į prieškambarius.

Administracinėje zonoje dirbo du jaunesnieji kaulų klausytojai (nė vienas jų nebuvo Padrajus), skirstantys korteles po metalines dėžes, kurios keliaus į saugyklas, paskui bus dar sykį rūpestingai peržvelgtos ir išsiųstos į archyvą. Porelė vilkėjo purpurines mantijas, šen bei ten paterliotas juodomis dėmėmis — skrodžiant lavonus, iš pjūvių kartais ištrykšdavo puvėsių skysčiai.

Čionykštis personalas didesnę reikšmę teikė darbui su griaučiais, o ne juos dengiantiems audiniams. Vienaip ar kitaip, įprasti užkratai kaulų klausytojams beveik nekenkė: nieko nuostabaus, kad jie gan dažnai vaikštinėdavo ištepliotomis mantijomis.

— Kaip sekasi? — kreipėsi Mina į du jaunuolius.

— Mem, — atsiliepė blyškiaveidis bejausme išraiška, — mes registruojame vakarykštės dienos rezultatus. Iš viso devyniolika naujų kūnų.