Kaulų daina

Po pauzės komandore kinktelėjo galva.

— Neblogai. Žiūrėk, kad tavęs nepastebėtų. — Patylėjusi pridūrė:

— Sėkmės. — Ir nuleido ragelį.

— Nė nemaniau, jog taip sergėji savo teritoriją, — kreipėsi į Donalą. — Grėsmė iškilo pareigūnės gyvybei, o Išplėstinės žvalgybos organizacija turi tiek išteklių, kiek mes niekuomet…

— Aš galvojau ne apie Sušaną, — atsakė leitenantas. — Hmm… atleisk, pasakyti norėjau ne taip.

— O kaip?

— Vairuotojas, kurį Haraldas sekė… jis — ne Ilurio agentas.

— Kodėl ne?

— Jei ketini iš šalies išvežti kažkokį daiktą arba, tarkim, negyvėlį ir esi užsienio žvalgybos pareigūnas, tu pasinaudosi diplomatiniu lagaminu.

— Kuo?

— Čia tik pavadinimas. „Lagaminas“ gali būti ir krovininė dėžė.

— Donalas kalbėjo užtikrintu balsu. — Iš ambasados siunčiamų krovinių muitininkai netikrina.

— Velniai rautų, — suniurnėjo Lora.

— Įsivaizduok, jog pasiuntinybės pašto skyrius įkūnija muitinės sandėlį.

— Aišku. Pati supratau. O kas, jei koks pareigūnas iš ambasados nusprendė veikti neoficialiai? Kiek girdėjau, kartais žmonėms kyla tokių minčių.

Donalo lūpas patimpčiojo šypsenėlė.

— Koks siaubas.

— Kurgi ne. Lyg mes niekada taip nesielgtume.

— Apsaugok Mirtie. — Jis nuleido sėdimąją ant kėdės. — Na, bose, ką darysime?

— Suseksime, kas pagrobė Sušaną, — atsakė Lora, — ir tuos mulkius pričiupsime.

— Oficialiai ar ne?

— Ir vienaip, ir kitaip.

Haraldas apsiraizgė milžinišku šnipelių tinklu, tačiau vertingų duomenų šaltinių turėjo ne tik jis. Šiuo metu didysis Viktoras, taip pat nestokojantis pažinčių, vieną iš savo informatorių nuožmiai talžė į mūrinę sieną.

Bet Francas užsispyręs nepratarė nė žodžio. Pamatęs melsvai baltą Sušanos nuotrauką išplėtė akis, tačiau prikando lūpą ir papurtė galvą.

Demonstravo sau nebūdingą elgesį. Nelaimei, atkakliai tylėdamas nieko nepešė, nes Viktoras ketino jį trankyti, kol išgaus atsakymus.

— Kaip sekasi verslas? — pareigūnas stvėrė popierinį rankšluostį i rnuo kumščio nusivalė kraują. Ne savo, žinoma. — Pakankamai gerai, kad nusimintum jį praradęs?

Jiedu bendravo kabinete, įrengtame didžiausioje Franco lošimų lindynėje. Priešakinėje klubo dalyje, salone, riogsojo akmeniniai gultai, ant kurių išsitiesę vaiduoklių gerbėjai nugrimzdavo į transą, sąmonės žvilgsniais prisijungdavo prie šmėklų, stebėdavo, kaip jos lenktyniauja požeminiais miesto kanalais.

Viktoras pirštais suėmė kvočiamo tipo raktikaulį ir trūktelėjo trapų kaulą, priversdamas Francą sudrebėti. Tuomet užlaužė jo ranką, įgrūdo pro tarpdurį, per purviną koridorių nustūmė į saloną.

Visos pakylos stovėjo tuščios. Kiekvieną gultą atstojo tuščiaviduris akmens luitas, atsiųstas iš šiaurinės Oreberio srities, iškaltas Balsingosiose olose. Žemo lygio landynei jie atrodė pernelyg brangūs.

Detektyvas atvėpė viršutinę lūpą, savotiškai išsišiepdamas. Nutrenkė Francą šalin, ant krūtinės sukryžiavo rankas, įkišo jas į odinio švarko užantį ir išsitraukė du automatinius, kampuotus „Bubius“.

Jis nusitaikė į artimiausią akmeninę platformą.

— Ne, — sušvokštė Francas. — „Nejau nežinai, kiek…

Viktoras nuspaudė abu gaidukus.

Po kambarį ištiško uolienos nuoskalos. Viena įdrėskė policininko skruostą, bet jis įbrėžimų nepaisė.

— Ne, — sušnabždėjo klubo savininkas.

Milžinas apsisuko, nukreipė vamzdžius į kitus porą gultų, teatrališkai išskėtęs rankas — pozą pasirinko sąmoningai. Bauginimo įgūdžius geriausiai įskiepydavo darbas gatvėse.

— Gerai. — Francas nukorę pečius, jo akys apsiblausė. — Moteris… panaši buvo…

Jis turėjo omenyje Sušanos nuotrauką.

— Pasakok.

— Aš girdėjau… — lindynės šeimininkas nugurkė seiles. — Ji lankėsi dokuose, pas Takso Silbermano šutvę. Tu juos pažįsti.

Viktoras linktelėjo.

— Moterį demaskavo šmėkla-šniukštinėtoja. — Francas bėrė žodžius skubėdamas, tarsi jo viduje būtų pratrūkusi užtvanka. — Bent jau man taip sakė. Po patikrinimo paaiškėjo, kad ji — informatorė, ir…

— Ir ką?

— Arba ją surakino ir nušovė, arba perdavė Sėliui Žnypliui. Kuris variantas yra teisingas, nenutuokiu, ir ieškoti atsakymo man nesinorėjo.

Detektyvas jautė, kaip jo širdyje išsikeroja įniršis, bet žinojo, jog dabar nederėtų leisti jausmams išsiveržti į paviršių.

Sušana, mano meile.

Francas pakėlė galvą, iš dalies atgavęs savitvardą.

— Ji buvo viena iš jūsiškių?

— Buvo?..

Įtūžis išsprogo juoda potvynio banga, ir Viktoras nebesistengė jo suvaldyti. Rankos savaime šastelėjo į šonus, „Bubiai“ užgriaudėjo, orą suvirpino kruša kulkų, kurios sudraskė pakylas į aštriabriaunes akmens nuoplaišas.

Parpuolęs ant visų keturių Francas bandė nuropoti į savo kabinetą, idant pasislėptų nuo uragano, bet savo užmačių veikiai atsisakė. Susirietė ant grindų kaip išgąsdintas embrionas ir įniko virpėti, o pasaulis prasmego kakofonijoje…

— Sušana, — iškošė Viktoras.

…kol pagaliau tušti ginklai suspragsėjo, vienas po kito, ir detektyvą apėmęs siutas išgaravo greičiau nei užplūdo, prasisklaidė nelyginant dūmas vėjo gūsyje. Pyktis užleido vietą niauresniems, atšiauresniems, kantrybės pančiais suvaržytiems jausmams.

Mėginant prisikasti iki Sėlio Žnypliaus, pakeliui įveikti smulkmės, eilinių kareivių, aukštesnio rango padėjėjų apsaugą, prireiks laiko, tačiau užduotis įgyvendinama. Kaip įvykių eiga klostysis vėliau, priklausys nuo Sėlio, bet šis nebuvo iš tų, kurie leistųsi suimami.

Viktoras nuoširdžiai vylėsi, jog teks susidurti su pasipriešinimu.

Iš nuovargio Donalas vos laikėsi ant kojų. Galų gale paklususi Loros įsakymui atsipūsti, Aleksa pranyko iš štabo. Mažai tikėtina, jog šiąnakt dar kas nors nutiktų.

Nuo vidurnakčio jau praėjo dvi valandos, bet po Haraldo skambučio komandore nieko doro nenuveikė — viso labo pasiuntė komandą iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus prižiūrėti savo detektyvą.

— Tau laikas keliauti namo, — tarė Donalui.

— Kaipgi tu? — leitenantas jautėsi pernelyg išsekęs, kad ginčytųsi, bet nenorėjo jos palikti vienos.

Lora pasidairė po kabinetą, ūmai apsisprendusi suvyniojo ant stalo išskleistus žemėlapius ir pasikišo juos po pažastimi.

— Važiuosiu kartu. Man tereikia telefono. Esant reikalui, komutatorius nukreips skambutį į mano butą.

— Gerai.

Kilstelėjusi ragelį moteris sulaukė, kol atsilieps šmėkla-operatorė, perdavė nurodymus ir padėkojo.

— Pasivaikščiokime lauke, — pasiūlė komandore. — Mielai įkvėpčiau gryno oro.

— Aš taip pat. — Donalo nuomone, Lora rūpinosi juo, nes pati atrodė žvali kaip visada.

Jie drauge išėjo iš kontoros, petys į petį smigo į šachtą, kur Gerte, neištarusi nė žodžio, pakėlė porelę aukštyn ir, kai pagaliau atsivėrė durys, abejingai abu išstūmė iš lifto.

Antžeminiame lygyje nudrožę per akmeninius koridorius, jiedu nusigavo iki priimamojo, ten pamatė Eduardą, amžinąjį budėtoją, susilydžiusį su akmeniniu registratūros paviršiumi.

— Esu tikras, kad ji sveika gyva, — pasakė Eduardas. Omeny, žinoma, turėjo Sušaną.

Donalas linktelėjo, o komandore galvos krestelėjimu atmetė patikinimą. Ji buvo praktiškai garantuota, kad kolegė žuvo.