Kaulų daina

Feora paskelbė trumpą sąrašą pavardžių, kurias Donalas įsiminė.

— Bet aiškiausi pėdsakais veda į Silvekso miestą. Jums reikalingas žmogus yra tarybos narys Gelbtornas. Mano vertinimu, tikimybė, kad jis prišliejęs prie tokios pat grupės, kaip ir Kortindas, lygi devyniasdešimt trims procentams.

— Silveksas? Tai…

— lluryje, teisingai. Iš tenykščių kraštų kilusi viena jūsų kolegių. Kiek sužinojau, su žemiečiais reikšmingų ryšių nepalaiko, bet gali jums trumpai papasakoti apie Silvekso miestą, kai apsispręsite į jį nukeliauti.

Toji smulkmena, kad vietoj „jeigu” kaulų klausytoja pavartojo „kai“, beveik praslydo Donalui pro ausis. Šnekėdama apie kolegę, Feora turėjo omenyje Ksaliją, tik nežinia, ką šmėkla galėtų paporinti apie išgyvenimą mieste.

— Senatorius Blancas bendrauja su kai kuo iš Silvekso, — pridėjo moteris. — Vardo atsekti nepajėgiau. Esu tikra, kad jį žinos Melfaksas Kortindas.

Pastaba suteikė peno apmąstymams.

— Kortindas negyvas, — pasakė leitenantas. — Kodėl jo lavonas saugojamas sąstingio lauke?

— Šito klausimo nenagrinėjau, — atsiliepė Feora. — Pinučiuose ieškoti šviežios informacijos nėra prasmės.

— Velniava.

Donalas privalėjo nedelsdamas suorganizuoti skrodimą. Galbūt Loros įtaka… bet netgi ji negalėjo atvirai priešintis komisarui Vilnarui. Jei pastarasis išties susitepė rankas ir dabar pajus tiriamąjį specialiojo būrio žvilgsnį, jis pasirūpins išvaikyti komandą — su sąlyga, kad nutars žaisti nešvariai.

Leitenanto manymu, jeigu komisaras privalės kautis už išlikimą, jis nedvejodamas išnaudos visus bjaurius taktinius manevrus, kokius tiktai žinojo, pradedant Loros ir jos pareigūnų kompromitavimu, baigiant jų areštu arba dar nemalonesniu variantu.

Policininkui, kurio atžvilgiu viršininkas priešiškai nusitekęs, likimas gali nepagailėti daug šiurpių dovanėlių.

— Kreipkitės į Padrajų, — tarė Feora. — Perduokit jam, kad aš jus atsiunčiau.

— Aišku.

— Bet negarantuoju, kad jis sugebės pagelbėti.

— Suprantu. Ačiū. Ir dėkui už… — Donalas gestu aprodė kambarėlį. — Na, žinote.

Kaulų klausytoja nulenkė galvą.

— Ką dar galėjau padaryti.

— Neįsivaizduoju. Bet vis tiek ačiū.

Prigludęs prie „Fantomo Mk IV“, Haraldas rūko viaduku šimto mylių per valandą greičiu. Tokiu vėlyvu paros metu eismas buvo gerokai praretėjęs, bet išlekiant iš akiduobės, žiojinčios tūkstančio pėdų aukščio kaukolėje, jam vis tiek grėsė rimtas pavojus.

Detektyvas padidino greitį, vingiuodamas tarp trijų vilkikų ir jų krovinių — persigandusių, dėžėse kiūtančių, į prekybos centrus gabenamų driežų. „Fantomo“ rankenos nusileido kiek įmanoma žemiau, variklis burzgė užtikrintai, žinodamas, kad išspaustų daugiau galios, jei tik Haraldui jos prisireiktų.

Netrukus jis nušvilpė spiraliniu nuvažiavimo keliu, sykiu jautė, kaip motociklą džiugina galimybė braukti tolydžių viražu, per tūkstantį laipsnių nutįsusiu vingiu. Galų gale, nusileidęs iki žemės, „Fantomas“ šovė tarp dviejų atraminių kolonų, su griausmu praūžė pro raudoną šviesoforo šviesą, — jį palydėjo automobilių signalai, nes netgi dabar, naktį, toks nutrūktgalviškas elgesys žmones gąsdino, — ir sulėtino tempą.

Zigzagais įveikęs devynis miesto kvartalus, Haraldas įsuko į nuožulnų taką, vedantį iki Basiliskų aveniu. Šioje gatvėje, tik už keliolikos mylių, buvo įsikūręs policijos štabas: aveniu driekėsi per daugiau nei šimtą kvartalų.

Na, štai. Pagaliau akiratyje sužvilgo žali priešakiniai žibintai.

Brijakas, informatorius, nemelavo. Muitinės sandėlis ten, kur jis ir sakė.

Prie vartų sustojo vieniša, žemagrindė mašina. Vairuotojas išlipo laukan, porą minučių pašnekėjo su sargybiniais, vėl smuko į saloną ir nuriedėjo šalin. Tamsų kostiumą vilkintis vyras, prieš eidamas link sarginės, budriai apsidairė — saugumo sumetimais, žinoma.

Bet Haraldo, prisispaudusio prie motociklo, tūnančio tamsiausiuose šešėliuose, pastebėti niekaip negalėjo.

Kai automobilis nutolo, detektyvas palūkėjo dvi minutes, tada spragtelėjo „Maskuotės“ režimo jungiklį, užvedė variklį, kuris vos girdimai suniurnėjo, ir lėtai nuburzgė reikiama linkme, tiksliau sakant, vienintele kryptimi, kokią įmanoma pasirinkti, norint pasišalinti iš sandėlių rajono.

Haraldas privertė variklį veikti įprastu pajėgumu tik pasiekęs greitkelį. Kai „Fantomas“ išvystė padorų greitį ir persekiojama mašina pasirodė akiratyje, raudoni stroncio garų žibintai autostradą pavertė kraujo upe.

Jis prisiminė, kaip akylai vairuotojas žvalgėsi. Velniai griebtų. Aukštuoju keliu įkandin sekantį motociklą tas šunkara, be jokių abejonių, pastebės.

Automobilis pasuko į atsišakojimą, už penkių mylių įsiliejantį į Basiliskų aveniu, o Haraldas nusigavo iki priešpaskutinio spiralinio išvažiavimo, kurį per piko valandą užkimšdavo nepatenkintų, burbančių individų mašinos. Minutei jis pranyks iš užpakalinio vaizdo veidrodėlių, priklausančių sekamam transporteriui.

Nūnai Haraldas paspusčiojo jungiklius ir ištarė raktažodžius, nors paprastai jų vengdavo: tokie nurodymai priversdavo „Fantomą“ jaustis nesmagiai. Motociklas ištįso, teberiedėdamas pailgino važiuoklę, sulenkė nugarą ir beveik statmentai iškėlė rankenas.

Suvirpėjęs it kaulas pakito balzganas korpusas. Aptakai išsiplėtė, patamsėjo iki žalio atspalvio. Dabar savo kontūrais nebepriminė „Fantomo“.

Aistringam motociklų gerbėjui jis būtų panašus į klasikinį, gan primityvų „Meilvilį 7“. Geriau užsimaskuoti Haraldo ratai nevaliojo.

Priešakyje, į regėjimo lauką, išniro automobilis. Žali žibintai, atsargus vairavimo stilius: taip, šunsnukis niekur nepaspruko.

— Pirmyn. — Harladas priglaudė delną prie kuro bako. — Ir ačiū už pagalbą.

Skersgatvyje, už drabužių parduotuvės, kuri gilią naktį turėjo būti apleista, žemagrindė mašina sustojo.

Vairuotojas išsirangė iš salono, žengė prie metalinių durų ir pasakė slaptažodį, tik detektyvui, deja, nepavyko jo išskaityti iš lūpų. Prasisklaidant kerų laukui, virš metalo sužybčiojo sidabrinės kibirkštys. Žmogus atvėrė duris ir pranyko kitapus slenksčio.

Haraldas nulipo nuo motociklo: tas vibravo perjungtas į „Maskuotės“ režimą, buvo pasiruošęs paleisti į darbą ginkluotę, jei kas sumanytų prie jo kišti nagus.

Pėdindamas siaura gatvele, kuri atvedė iki juodu, lyg tepaluotu žvyru apibarstyto kiemo, policininkas nesitraukė nuo pastatų sienų. Nors mygo pėsčiomis, garsų beveik neišgavo. Galiausiai vogčiomis dirstelėjo pro apšviestą, grotuotą langą.

Pora žemaūgių vyrų kvadratiniais žandikauliais, masyviais pečiais ir stambiomis rankomis ant stalo kėlė karsto apimties dėžę. Kostiumuotas tipas stovėjo vidiniame tarpduryje, tik dalinai pakliūdamas į Haraldo akiratį.

Visi apsikeitė dar keliais žodžiais, ir vyrukas tamsiu kostiumu pasišalino iš kambario. Akivaizdu, jog susitikimas artėjo į pabaigą. Detektyvas nukurnėjo skersgatviu tuo momentu, kai su trenksmu atsivėrė metalinės durys.

— …lengvas, kai tuščias, — pareiškė šiurkštus tonas. — Suprantama, ar ne?

— Vadinasi, jūs mielai čia pasėdėsite. — Vyriškame balse buvo girdėti užuominos į akcentą. — Teisingai?

— Eee… taip, bose.

Haraldas lūkuriavo su viltimi, kad jie pašnekės apie svarbesnius dalykus, pavyzdžiui, apie sutartą laiką ir vietą. Tuomet jam tektų nuspręsti, tiesa tai ar melas — pastarasis variantas reikštų, jog trijulė suvokė esanti stebima.