Kaulų daina

Patalpa priminė vyno rūsį. Visi objektai buvo taip išdėlioti, kad Feora šliauždama ant keturių arba pasistiebusi ant kojų pirštų galėtų rankomis paliesti kiekvieną mazgą.

Tačiau, be šitos mažutės kameros, egzistavo dar tūkstančiai panašių kambarėlių — gal net dešimtys tūkstančių ar daugiau.

Pakeliui teko pereiti akmeninį tiltą, kurio viduryje Donalas sustojo ir įsmeigė akis į šešėliuose nugrimzdusią prarają. Dugno neįžvelgė, nors, pasak medikų iš policijos departamento, leitenantas pasižymėjo puikiu tolimu regėjimu. Aplinkui nestigo siaurų perdangų, smingančių į milžinišką, požeminį, kaulų konstrukcijomis išpuoštą statinį, kuris savo dydžiu gerokai pranoko visus aukščiausius dangoraižius, apie kokius Donalas buvo girdėjęs.

Toli apačioje, ant atskirų tiltelių, jis įžiūrėjo trijų kaulų klausytojų figūras: pora veikiai pranyko Pinučiuose, o vienas lingavo susirietęs ir kažkuriuo momentu sustojo, idant atgautų kvapą. Ar šis darbas iš jų pareikalaudavo nežmoniškų jėgų?

— Aš pasirengusi.

Feoros balsas privertė leitenantą išnirti iš apmąstymų, sugrąžino į šaltą kambarį. Taip prisiartinus prie Pinučių, Donalą užvaldė nuojauta, jog čia gali sueižėti pats oras, jau nekalbant apie jo kūną. Per greitai pasisukus, — dingtelėjo mintis, — iš akiduobių tikriausiai iškristų akys.

— Jūs norite informacijos, todėl įdėmiai klausykite, ką pasakysiu, — pridūrė moteris. — Prašnekusi perduosiu, ką girdžiu.

Archyve tvyrojo kitokia atmosfera nei energijos valdybos komplekse, užtvindytame eilėmis reaktorių. Ten viešint, sąmonės paribiuose nepaliaujamai šmėkščiojo savotiškas chaosas, kuris vis baudėsi išsprogti, o čia, Pinučių kameroje, atrodė, kad ore kybo stikliniai skustuvai. Jį gąsdino ašmenų tankumo pojūtis.

— Mums reikia sąsajų, — prisivertė ištarti leitenantas, — tarp primadonos ir kongreso nario Finroso, tarp…

— Tiek dar pamenu.

Sunku pasakyti, įsižeidė Feora ar ne. Ji paniro į keistą, neatpalaiduojantį transą: galūnės sutrūkčiojo, bruožus keletą kartų perkreipė grimasa, vokai įniko drebėti, ir jų virpulys užsitęsė neįtikėtinai ilgai.

Staiga moteris išplėtė tamsias akis, nutaisiusi bejausmę išraišką nėrė į Pinučių gilumą. Jai pakėlus ranką link statramsčių sankirtų, iki alkūnės nuslydo rankovė, blyškioje odoje aštriabriaunis mazgas išrėžė plonytį raudoną puslankį. Pirštų galiukai, liečiantys kaulų susikirtimo tašką, žvilgėjo kraujo lašeliais. Šie traukėsi ir smego į kaulinę medžiagą tarytum vanduo, kurį sugeria kempinė.

Feora plačiai išsižiojo lyg klykdama… tačiau iš gerklės neišsiveržė jokie garsai. Donalui susidarė įspūdis, tarsi ji agoniškai kaukia, vis dėlto staugimas ausų nepasiekė: kažkas ore sudraskė vibracijas ir jas susiurbė.

Galop kaulų klausytoja nukorę galvą, ir leitenantui pasidingojo, kad jis išvydo raibulius, vilnijančius per statramsčius bei mazgus, plaukiančius į didžiąją Pinučių struktūrą.

Atleiskit.

Bet Feora taip užsidirbdavo pragyvenimui.

Procesas jai kėlė skausmą, tiksliau, virto tikra kankyne, vis dėlto Donalas žinojo, jog, prispirus būtinybei, jis vėl prašytų Feoros leistis į informacijos paieškas. Tiesą sakant, norint iš archyvo grįžti ne tuščiomis rankomis, turbūt reikėjo elgtis bent iš dalies beširdiškai: kaulų klausytojai išpildydavo anaiptol ne visų prašymus.

Be to, sklandė kalbos apie klientus, kurie nužengdavo į Pinučių komplekso gelmes — netgi ne čia, ne į patį centrą, — bet atgal taip ir neparsigaudavo.

Moteris vėl sudrebėjo.

— Vyksta…

Silpnas, trūkinėjantis balsas skverbėsi iki Donalo kaip per vandenyno mūšą.

— …į Ilu…

Orą suvirpino keisti ribėjimai.

— Ilurį. Ten…

Feora užsičiaupė ir suakmenėjo it katatonikė; iš lūpos ištryško kraujas, srovele nutekėjęs iki smakro.

— Atsipeikėkit, — persigalvojęs paragino ją leitenantas. — Kad ir kokią informaciją aptikote, apsieisiu ir bejos.

Tačiau sprendimąjis priėmė per vėlai. Kaulų klausytoja ėmė virpėti, nuo mazgų atplėšė rankas tarsi apsideginusi ir nuvirto kaip pakirsta.

Sekundės dalį Donalas buvo tikras, jog nespės sureaguoti, tačiau jo kūnas pakeitė padėtį anksčiau nei Feora išsitiesė, ir kitą akimirką, dar neįsisąmoninęs, kas atsitiko, leitenantas jau klūpėjo, glėbyje laikydamas moterį. Jos galvą nuo akmeninės plokštės teskyrė du coliai.

Jis paguldė Feorą ant kaip ledas šaltų grindų.

— Mėšlas.

Ką dabar daryti? Ar kaulų klausytojams taip nutikdavo nuolat? Galbūt ji pasiligojusi? Gal žinios, atrastos Pinučiuose, kažkuo apkrėtė organizmą?

Donalas paguldė moterį šonu, kad ji nepaspringtų savo liežuviu, ir atsistojo. Kambaryje — veikiau belangėje kameroje — nepastebėjo jokių įrengimų, kurie pagelbėtų susisiekti su išoriniu pasauliu: nei telefono, nei pavojaus mygtuko. Nieko.

Jis pro ertmę išniro prie kolonados, pasidairė į angas, vedančias į kitas celes. Aplinkui nė gyvos dvasios.

— Ei? Ar kas gali padėti?

Persisvėręs virš baliustrados, nukreipė akis į šešėliuose slypinčią, siauromis akmeninėmis perdangomis išraižytą bedugnę. Vėlgi žvalgėsi bergždžiai. Pakėlė galvą, apžiūrėjo tiltelių apačias, įtempė ausis, bet neišgirdo nė menkiausio šiugždėjimo.

— Į bėdą pakliuvo kaulų klausytoja! — šūksnis aidu grįžo atgal. —Feorai Karin reikia pagalbos!

Šešėliai nekrutėjo.

— Tanatas griebtų, — suniurzgė Donalas ir nudrožė į kambarėlį.

Feora jau sėdėjo. Kai akiratyje pasirodė leitenantas, moteris ištiesė ranką, kad jis padėtų atsistoti.

— Kartais taip nutinka, — pasakė nelaukdama klausimų. — Jei per giliai panyrame į informacijos telkinius, kur tenka laviruoti tarp stebuklinių apsaugos priemonių, esame priversti už tai sumokėti.

— Atleiskit.

— Jūs čia niekuo dėtas.

— Mm-hmm, — sumykė Donalas, įbedęs žvilgsnį į mazgus ir juos prilaikančius bei jungiančius titano-kaulų statramsčius.

Ar jauti?..

Taip , bet nė kiek nesidžiaugiu.

— Stovėdamas greta reaktorių, — prabilo leitenantas, — žinojau, kad jie pavojingi, jutau agonijos nuotrupas…

— Taip.

— O čia visai kas kita.

— Mes išgauname giliai įsigėrusią informaciją. — Feora po pauzės pridūrė: — Kaulai atlieka tarpininkų vaidmenį, išsaugoja atsiminimus iš savo šeimininkų gyvenimo. Nauja kaulinė medžiaga iš pradžių atitinkamai suformuojama, o tada panaudojama.

Donalas linktelėjo tik iš dalies suprasdamas, apie ką ji šneka.

— Tie duomenys, be abejo, migloti. Neryškūs.

Feora papurtė galvą.

— Įsisavinti informaciją padeda tam tikra procedūra. Ir rezultatai gaunami itin konkretūs.

Ji pirštais pasitrynė kaktą, gestą atliko mechaniškai, kaip pasirodė Donalui.

— Kaip vyksta įsisavinimo procesas? — pasiteiravo jis. — O gal jums nevalia kalbėti šia tema?

Vieną ilgą, užsitęsusią akimirką kaulų klausytoja stebeilijosi į policininką.

— Mums susitelkti padeda kančia, — pagaliau tarė.

Dona las neįsivaizdavo, ką į tai atsakyti.

Informacijos paieška Donalą ne vien sutrikdė. Nors ir aptekusi krauju, Feora dalykiškai reagavo į savo darbo aspektus ir pateikė įdomių duomenų.

Ji išklojo, ką įstengė atskleisti apie žmones, pasislėpusius už dvigubos, trigubos tarpininkų užtvaros, susijusius su primadonos ir kitų garsenybių mirtimis. Tam tikros „sutrūkusios grandys“, kaip jas apibūdino kaulų klausytoja, krypo į Zurinamą ir kitas šalis.