Kaulų daina

Jeigu kuris nors iš spaudžiamų individų nepasiduodavo primygtiniams įkalbinėjimams, Haraldas pagrasindavo „atlaužti gaiduką“. Pats buvo blyškus išdžiūvėlis baltutėliais plaukais ir keistomis akimis. Sklandė gandai, jog kartą suvalgė informatoriaus žlibes, nes tas nesiteikė pranešti apie ginklų kontrabandą, į Buldauno dokus pristatytą silkių dėžėse.

Nežinia, ar minėtose paskalose slypėjo tiesos krislas, bet Haraldas jomis naudojosi kaip įtikinėjimo priemone. Štai viena iš priežasčių, kodėl Brijakas Nelsanas, atšiaurių bruožų krovikas, įsitaisęs užpakalinėje sandėlio gale, apšnerkštoje „kontoroje“, pasiūlė jam drauge išlenkti butelį degtinės. Haraldas kiurksojo ant siūbuojančių, tarp senų dėžių ištemtų tinklų ir stebėjo, kaip raudonuoja geriančio pašnekovo veidas.

— Imsi? — Brijakas atkišo butelį.

— Ne. Užbaik.

— Cha.

— Na, ką girdėjai?

— Nieko.

— Brijakai…

— Nieko, kas paaiškintų, kodėl muitinės sandėlis iš Siaurinio doko rytojaus naktį bus tuščias. Tai yra jo niekas nesaugos.

— Kalbi apie apiplėšimą? — detektyvas nusivylė. Kažkur pražuvo Sušana, o jis viso labo sužinojo apie cigarečių arba svaigalų krovinio vagystę.

— Nežinau. Gal pervežimą.

Haraldas pirštais perbraukė baltas savo sruogas. Dėl glotnios odos atrodė kaip aštuoniolikmetis, dėl plaukų priminė senolį, tačiau nepriklausė nė vienai iš tųdviejų amžiaus grupių. Jo rankos buvo liaunos, bet tvirtos nelyginant geležis.

— Šnekėk, — paragino.

— Apie pervežimą? Įsivaizduok, kad nori pakliūti į laivą, plaukiantį, tarkim, į Zurinamą. Kaip tai padaryti?

— Neskaitant akivaizdaus būdo — nusipirkti bilietą kaip normalus asmuo?

— Aš nenumanau, ką reiškia „normalu“, — nusivaipė Brijakas.

— Gerai, pasakok.

— Mūsų dokas kroviniams tėra tarpinė stotelė. Nugvelbk smulkmeną, ir galų gale trūkumą kas nors pastebės. Bet kas atkreiptų

dėmesį į siuntą, kurią šiuo tuo papildytum? Ypač jeigu sugebėtum atitinkamai pataisyti važtaraščius.

Haraldas trumpam susimąstė.

— Turi omenyje, kažkas įsibraus į sandėlį, norėdamas ten palikti dėžę? O ne pavogti?

— O ką aš sakiau?

— Hmm… — detektyvas išsitraukė piniginę, atskaičiavo tris mėlynas dvidešimt septintines, po vieną trejinę bei vienuolikinę, ir perleido kupiūras Brijakui. — Įdomi istorija.

— Daireisi ne to?

— Ne… bet tu vis tiek neblogai pasidarbavai.

— Aha. Tikrai nebenori šio srėbalo?

— Gal kitą kartą.

Haraldas tyliai išėjo. Lauke, į grindinį įrėmęs stovelį, jo laukė kaulų spalvos motociklas. Keraminis, į ančiasnapio snukį panašus priešakys kone lietė žemę, žibintai buvo it kampuotos akys, rankenos vingiavo atgal tarytum išriesti ragai.

Prisiartinęs detektyvas pamatė, jog pirmagalį išterliojo ryški raudona dėmė.

— Kas atsitiko?

Žibintuose sušvyksojo blausios spingsulės. Haraldas pritūpė į šnerves traukdamas dokų kvapą ir išvydo tamsoje vos įžiūrimus kraujo pėdsakus. Už poros šimtų jardų klibikščiavo dvi figūros beformiais kombinezonais; padėdamos viena kitai jos stengėsi kuo greičiau išsinešdinti, tačiau judėjimo tempą apribojo galūnių lūžiai.

— Man irgi nepatinka vagys…

Žibintai blykstelėjo gintariniu atspalviu ir užgeso.

— …bet aš džiaugiuosi, kad jų nenužudei.

Haraldas apžergė balnelį.

— Pasiruošęs? — detektyvas įsikibo į pakeltas rankenas, kurios pakoregavo savo formą, nuleido jo rankas žemiau. — Kaip aš?

Motociklas suurzgė.

— Man reikia su tavimi pašnekėti. — Donalas pamojo Lorai. —Jei… tu nieko prieš.

Nuo savo stalų akis kilstelėjo Viktoras ir Aleksa. Leitenantas nė neįsivaizdavo, ar tuodu nujautė, jog tarp jo bei komandorės kažkas vyksta.

— Gal vėliau? — moteris žvilgsniu tyrinėjo purpurinį kažkokio statinio planą.

— Ką tik plepėjau su komisaru Vilnaru.

— Ar seną šunsnukį nušovei? — Aleksa išplėtė siaurutes šnerves.

— Užuodžiu dūmus ir paraką. — Ji apsilaižė. — Niam niam.

Donalas akimirką padėbsojo į detektyvę, galop apsisuko ir paskui Lorąnukulniavo įjos kabinetą. Kai užsitrenkė durys, iš bendrosios patalpos sklindantys garsai nutyko.

— Tanatas rautų, — nusikeikė jis. — Ar aš čia vienintelis esu normalus?

Sekundę kitą Lora žvelgė į leitenantą, nutaisiusi bereikšmę išraišką. Pagaliau atsipalaidavo, leido lūpų krašteliams nežymiai pakrypti viršun.

— Jei tu esi normaliausias iš viso būrio, — tarė, — tuomet padėk mums, Mirtie.

Donalas pašnairavo į kėdę, bet nusprendė likti stovėti.

— Kaip manai, ar sugebėčiau tapti geru slaptu agentu? — paklausė.

— Jei prašaisi į Sušanos vietą, — jos veidas vėl virto bejausme kauke, — atsakymas būtų neigiamas, net jeigu tau rasčiau tinkamą vaidmenį. Tu nesi burtininkas, o ji atliko konkretų…

— Aš turėjau omenyje ką kita. Vilnaras pageidauja, kad šnipinėčiau. Tave.

— O. — Saitas kvapas, ištrūkęs pro komandorės lūpas, šiltame kambaryje virto garais. — Gyvenimas tampa įdomus.

— Aha. Spėju, jog Žvitriaakė nėra tavo šnipė, kuri privalo sekti komisarą?

— Gaila, bet ne. Tos šaltakraujės kalės niekaip neperprantu. —Lora vėl atsikvėpė ir pamatė, jog Donalas stebi išsisklaidančias garų sruogeles. Ji, regis, šyptelėjo, o gal patempė lūpą. — Velnias, aš tokia juokdarė. Ką tu manyje regi?

— Nuostabiausią asmenį, kokį esu sutikęs, — atsakė Donalas. —Arba beveik.

— Ei. — Moteris sumirksėjo. — Ką reiškia „beveik“?

— Našlaičių prieglaudoje buvau įsimylėjęs sesę Merę Aną Stiks. Nors visi ją laikė kietaširde ragana.

— Aišku. — Lora nukreipė akis į stalą, lyg susidomėjusi švariu jo paviršiumi. — Manau, šios konkurentės neįveiksiu.

Replika nuskambėjo dviprasmiškai. Jeigu Donalas būtų mokėjęs parinkti reikalingus žodžius, jis būtų išklausinėjęs Lorą apie trauminius potyrius, kuriuos teko išgyventi persikeliant į paragyvenimą… bet tik ne čia ir ne dabar. Ne kontoroje.

— Aš imsiuos užduoties ir paseksiu pėdsakais, — pasakė leitenantas. — Jei Vilnaras susitepęs, jo ir kongreso nario Kinlio Finroso sąsajas aptiksiu archyvuose. Naršydamas nuobodų šlamštą užtruksiu amžinybę, bet turėčiau rasti žvilgantį grynuolį, ar ne?

— Teisingai.

— Ir dar…

Donalas pasistengė nuvyti būgštavimus. Tiek gyvenimas, tiek paragyvenimas pernelyg trumpi, jog dėl baimės ar kompleksų juos tuščiai švaistytum.

— …aš tave myliu, Lora, jei dar nežinojai.

Iš nuostabos moteris išsižiojo.

O Mirtie , juk to sakyti neketinau.

Leitenantas sumirksėjo nesuvokdamas, kas jį apsėdo.

Ar girdi?..

Ne dabar .

Apsisukęs Donalas trenkėsi į duris, kurios nespėjo sureaguoti į žaibišką judesį. Jos virptelėjo ir atsivėrusios leido detektyvui išeiti į bendrąjį kambarį. Ten sėdintys Viktoras bei Aleksa įsmeigė akis į savo kolegą.

Kai durys už nugaros užsidarė, jis numygo liftų pusėn. Beveik pasiekus tikslą, įkandin pasigirdo plojimai, juokas ir Aleksos šūksnis:

— Šaunuolis, Riordanai!

Donalo veidas įsitempė, lūpas perkreipė šypsenos atitikmuo. Jis žengė į šachtą ir nušvilpė žemyn. Kokias dvylika sekundžių lėkė visu greičiu jausdamas, kaip krūtinėje daužosi širdis, mėgindamas užgniaužti siaubą bei riksmą, kol pagaliau kūną apglėbė ir pristabdė nematomos rankos.