Kaulų daina

*Kur keliauji, branguti?*

— Į apatinį lygį, Gerte. Į archyvus.

*Tuomet aš tau atleisiu. Galbūt.*

Jos prilaikomas žmogus nuskriejo dviejų tūkstančių pėdų ilgio šachta.

*Jauti potrauki negyvėliams, širduk?*

Donalo viduje kunkuliavo audringos emocijos, kurios padėjo nulaikyti liežuvį už dantų.

Saugykloje pleveno vibruojantys, prie stovų pritvirtinti, runomis užpildyti obsidiano lakštai; keisti, pusiau bekūniai paukščių pavidalai šaukė ir aimanavo, perduodami įrašytus seniai mirusių žmonių pašnekesius, dudendami originaliais — bent taip tvirtino archyvarai — kalbančiųjų balsais.

Šalia duobių, kupinų magmos ugnies, prisirakinę tyrinėtojai galėjo išgyventi aiškiaregių matytas praeities įvykių vizijas. Kol įstengdavo iškęsti skausmą. Iš uždarytų šachtų sklido' švelnūs šiugždesiai ir retsykiais nežmogiški vaitojimai, bet eiliniam lankytojui niekas neaiškindavo, kas tuos garsus skleisdavo.

Didžiausią šiurpą kurstė Tuštumos, nebūties zonos, gebančios išvaryti iš proto netgi federalinį kerėtoją. Intuicijos sužadintą išmintį jos žadėjo visiems, kurie valiotų atlaikyti kankynes, trunkančias devynias dienas: būtent tiek laiko prisireiktų, norint pereiti šį sektorių.

Visa tai sudarė išorinį archyvų ratą.

Donalui žingsniuojant palei blausiai apšviestą, prie jaunesniųjų archyvarų duburio iškilusią kolonadą, jo apsiausto klostes plaikstė šaltų ir karštų garų šuorai. Didžiuma iš pilkaveidžių, raukšlėtų, akiratyje pastebėtų individų sėdėjo suakmenėję, įnikę į senovinius, ant išblukusios odos — kai kuriais atvejais, net ne žmogaus — surašytus dokumentus.

Jie, rodės, užsiėmė bendru projektu, bet leitenantas žinojo, kad stabčioti ir klausinėti apie darbą nederėtų. Vienas iš suvytėlių pakėlė akis, kurių obuoliuose knibždėjo raudoni trupinėliai, siurbiantys kolegų archyvarų kraują, perduodantys jį kitiems, išsklaidantys trisdešimt septyniems komandos nariams. Ant stalų driekėsi birulių linijos, tįstančios tarp jaunesniųjų archyvarų, iš pirmo žvilgsnio panašių į kriošenas.

Kodėl pilkšvaodžiai dalinosi krauju — ir dar tokiu būdu, — svetimiems, suprantama, niekas nepasakodavo.

— Vardan Tanato, ką čia veikiate?

Griežtas, griausmingas balsas privertė Donalą sustoti ir pasidairyti į šonus. Galų gale, susiprotėjęs nukreipti akis žemyn, jis pamatė gestikuliuojančią dešimties colių ūgio akmeninę figūrėlę.

— Atėjau darbo reikalais, — atsiliepė leitenantas, išsitraukdamas „Magnusą“. — O tu?

— Atsakymą priimu. — Homunkulas ėmė drebėti…

— Palauk.

…ištirpo, įsiliejo į uolinį paviršių ir pranyko. Leitenantas grąžino pistoletą į dėklą.

— Žavi vietelė, — suniurnėjo panosėje.

Tolumoje lyg ir pasigirdo pūkštelėjimai, kokius išgautų į šaltus vandens telkinius krentantys akmenėliai, o gal kažkas pašaipiai prunkštė iš to, kaip Donalas įsivaizdavo archyvą.

Jis traukė pirmyn, kol atsidūrė oloje, pilnoje aštrių kaip skustuvas stiklo plokščių, išdėliotų padrikai, įvairiausiais kampais, pasklidusių trimatėje erdvėje… galbūt ir kitose, nes protarpiais regėjimo lauko pakraščiuose sušmėžuodavo geometriškai neįmanomos formos, kurios prarasdavo apibrėžtus kontūrus ir tapdavo nematomos, jei tik Donalas mėgindavo tiesiai į jas pažvelgti.

— Leitenantas Donalas Riordanas, — garsiai prisistatė, — ženkliuko numeris du-trys-omikron-devyni, noriu patyrinėti archyvą ir prašau kaulų klausytojos pagalbos.

Milžiniški stiklo lakštai, regis, persigrupavo, nors krutėjimo jis neįžvelgė: perregimos plokštės tarytum pasislinko be menkiausių judesių.

Egzistavo tikimybė, jog naujai susiformavęs darinys išraižys Donalo kūną, pavers geometriškai taisyklingais mėsos blokeliais. Pašaliečiams dingodavosi, jog atvykėlius archyvarai vertindavo kaip užsigeidę, pagauti impulso; tarp policininkų sklandė gandai, kad bylas tiriančius pareigūnus supjaustydavo be jokios akivaizdžios priežasties — matyt, Pinučiams paprasčiausiai reikėdavo šviežių kaulų.

Oras kažkaip pakito, nors žmogaus sąmonė nepajėgė užfiksuoti konkrečių permainų, ir Donalo ausyse suvibravo žodžiai, kurių bosinis gausmas prasismelkė iki paširdžių.

— MES PAGEIDAUJAME ŽINOTI: KODĖL ČIA ATĖJOTE?—

Leitenantas įsitempė, pasistengė nereaguoti į kūną perskrodusius virpulius, nes suprato, kad parodęs baimę nieko nepeš: pamoką įsisavino našlaičių prieglaudoje.

— Ketinu susekti korumpuotų burtininkų bei politikų tinklą ir tuos šunsnukius pričiupti.

Įsivyravo tyla, apgaulinga kaip ramybė, viešpataujanti virš vandens, nors šio gelmėse plūdo ir sūkuriavo galingi srautai. Donalą apėmė jausmas, jog tarpusavyje nebyliai bendravo kažkokios tamsios esybės, kurių pokalbiai pranašavo nelaimę. Jo saugumui grėsė rimtas pavojus.

Lora manė, kad leitenantas bandys atsekti pėdsakus tyrinėdamas dokumentus, o ne kaulus, bet svarbiausia informacija slypėjo Pinučiuose. Taip buvo ir, kaip tvirtino sveikas protas, bus visada.

— PRIMADONOS ŽUDIKUS?—

— Taip. Įtariamus ir šituo nusikaltimu.

— ARGI KAULAI NEDAINUOJA?—

Vibracijos tyčiojosi ar išreiškė užuojautą? Sunku pasakyti. Žodžiai trikdė, bet Donalas bemaž tikėjosi, kad archyve jie nuskambės.

— Tarkim.

— JŪS IKI ŠIOL JAIS ATSIDUODATE.—

— Atsikniskit.

Nuo stiklo plokščių garantuotai nuaidėjo juokas, tačiau jis ištrūko ne iš žmogaus gerklės. Donalas pajuto blykštąs — baltai nusidažė ne vien veidas, bet ir visa viršutinė kūno'dalis.

— Velniai griebtų, padėsit man ar ne?

Žmogų apsupo srovės keistų, sluoksniais limpančių kuždesių, kurie sustiprėjo iki skardesio, nustelbusio net pulsavimą Donalo ausyse.

Pagaliau:

— TAIP.—

Galvos aukštyje užsižiebė balzgana švieselė. Ji įgavo miniatiūrinio, sparnuoto žmogelio pavidalą, netrukus virto blankiu, besiraitančiu vikšru, paskui transformavosi į raizginį storų, piršto apimties virvių, savotišką gyvą mazgą. Tik Donalas nenutuokė, ar prieš save matė tikrą būtybę.

Kai jis, įbedęs žvilgsnį į pynę, žengė pirmyn, švytėjimas vėl pakeitė kontūrus, išsivertė iššvirkščias, nuplaukė prie svečio ir sustingo pakibęs ore.

— Nori, kad sekčiau iš paskos?

Leitenantas žengtelėjo arčiau žvilgesio, tas savo ruožtu atsitraukė per jardą. Donalas vėl pajudėjo iš vietos, o tviskanti raizgyne nusklendė į tamsų, skliautinį tunelį, suręstą iš akmens kubų, kurie per šimtmečius padūlėjo ir išsiklaipė.

Iš kažkur pasigirdo neaiškios kilmės riksmas. Donalas prisivertė garsą nuleisti negirdomis.

Neilgai trukus jis pasiekė laiptatakį. Žemyn lipo labai atsargiai, būgštaudamas, kad gali paslysti ir susilaužyti koją. Dar neaišku, ar vietiniuose požemiuose sulauktų pagalbos.

Vėliau teko įveikti daugybę vingrių tunelių; kai kurie turėjo driektis tiesiai, tačiau atrodė deformuoti, kreivi šleivi, kitus specialiai išrangė kilpomis, o vienas, kur iš akmeninių luitų sunkėsi skystis, savo kvapu panašus į kraują, priminė kamščiatraukio spiralę ir nuožulniai vingiavo apačion.

Donalas nusikapstė į tokias archyvų gelmes, į kokias nė kiek netroško patekti. Visą kelią jį lydėjo švytėjimas, protarpiais virstantis keisčiausių kontūrų pavidalais, bet nuolat atgaunantis įprastą, ko gero, autentiškąją raizginio formą.

Erdvioje plūktine, smėlėta asla išklotoje patalpoje, kurią supo septynios tamsios tunelių ertmės, blizgančių virvelių mazgas liovėsi judėjęs į priekį ir ėmė pleventi ore.