Kaulų daina

— Toliau keliauti negali, ar ne? — paklausė leitenantas.

Švytėjimas paskutinį kartą persikreipė, sulinko per pusę lyg

nusilenkdamas ir šovė į vieną iš požeminių koridorių.

— Dėkui, — įkandin sušuko Donalas.

— Nėra už ką, — iš užnugario atsklido abejingas balsas.

Tanatas rautų …

Jis neišgirdo jokių žingsnių, nepajuto, jog kažkas artėja, tačiau atsigręžęs pamatė moterį, rodos, iš kūno ir kraujo: augią biyškiaodę aukšta kakta, glotniais, pieno spalvos plaukais, kurie dygo tiktai nuo viršugalvio ir krito iki juosmens.

Nors ir liekna, nepažįstamoji turėjo stambius, tvirtus riešus, kvadratinį žandikaulį; jos žvilgsnis spinduliavo ramybę bei dar kažką, tarytum moteris būtų galėjusi regėti tai, kas tik sušmėžuodavo Donalo vaizduotėje. Tamsiai rudos rainelės dydžiu dvigubai pranoko įprastas, todėl balti obuolių lopinėliai tebuvo matyti akių pakraščiuose.

Priešais archyvų svečią stovėjo kaulų klausytoja.

— Aš esu Feora Karin, — prisistatė ji. — Bet jūs, leitenante, galite į mane kreiptis vardu.

— Tuomet jums aš esu Donalas.

Į jo žodžius moteris sureagavo galvos kryptelėjimu.

— Ar jūsų paieškos ko nors vertos? — galiausiai paklausė. —Tiek, kad dėl jų reikėtų įkyrėti Pinučiams?

— Nežinau, — atsakė Donalas. — Apie Pinučius aš nieko neišmanau. Bet informacija man labai reikalinga. Byla, hmm… politinė…

Feora susiraukė.

— …man, aišku, į tai nusispjaut, — tęsė leitenantas, — tačiau ieškodamas žudikų, deja, susidursiu su rimtais sunkumais. Net jei rasiu vykdytojus, nuo užsakovų mane skirs daugybė aplinkkelių.

— Žudikų, — murmtelėjo Feora

— Jie atėmė gyvybę ir Marijai daLivnovai, primadonai. Bandė pagrobti jos kaulus.

— O.

Moteris sumirksėjo, ir jos akys trumpam pajuodo. Leitenantą nutvilkė drebulys.

— Papasakokit daugiau, Donalai. Viską, ką žinote.

Jis išdėstė, ką prisiminė, Įvykiai, nutikę prieš viešnagę ligoninėje, tebeskendėjo šiokioje tokioje migloje, o paskutinės dienos, praleistos kotedže iki lemiamos akimirkos, kai Lora įsiveržė į namelį ir išvadavo Donalą iš kaulų kerų, pasąmonėje paliko trauminį skausmą, vis dėlto iš atminties pavyko išgriebti užtektinai.

Viskas prasidėjo nuo pokalbio su komisaru Vilnaru, nuo laikraščių iškarpų, straipsnių apie užsienio miestuose netikėtai žuvusias teatro žvaigždes. Donalas nustebo suvokęs, jog atmena vardus ir vietas… bent jau galvojo pamenąs.

Paskui jis susitiko su Melfaksu Kortindu…

— Beje, vos nepamiršau. Man parodė laišką'nuo kongreso nario

Kinlio Finroso. Būtent jis suorganizavo mano apsilankymą miesto energijos valdyboje. Direktorių Kortindą aiškiai pažinojo…

Donalas, kurį varstė tamsios, ramios Feoros akys, suprato galįs atkurti kiekvieną laiško žodį.

Leitenantas išklojo apie viešnagę komplekse. Kalbant apie tą momentą, kai jis stvėrė kaulą ir nugrimzdo į svajas, moteris giliai įkvėpė, traukdama orą pro sukąstus dantis. Kortindas iškrapštė kaulą iš rankų, — tęsė Donalas, — sugrąžino jį į tikrovę — maždaug po trijų valandų, nors atrodė, kad praėjo vos minutė.

Galų gale virpančiu balsu paporino apie lemtingąjį spektaklį, apkerėtą auditoriją, pabėgimą su primadona ir tunelius, atvedusius į miesto energijos valdybą

— Aš suklydau. — Donalo krūtinė sunkiai kilnojosi, odą nublizgino prakaito sluoksnis, tarsi jis būtų kažkur lakstęs. — Mano sprendimus, žinoma, paveikė Kortindas.

Istoriją užbaigė tuo, kaip jiedu su daLivnova atsidūrė tarp reaktorių, užburtų darbininkų apsuptyje, kaip komplekso direktorius įsakė šauti…

— Aš galėjau… — Donalą apėmė jausmas, kad jo gerklę smaugia primadonos vaiduoklis. — Aš sudvejojau. Galėjau ją išgelbėti, bet pusei sekundės sustingau…

— Aha.

— …lyg būčiau troškęs jos mirties. Norėjęs prisiliesti prie daLivnovos kaulų, paglostyti juos. Velniai rautų. Žinote…

Ar jauti kaulus?

Taip.

Visada.

Donalas įbedė žvilgsnį į kaulų klausytoją.

— Taip, — suniurnėjo Feora. — Žinau.

Leitenantas ūmai įsisąmonino, jog toji moteris iš tiesų kuo puikiausiai supranta, apie ką jis šneka.

— Melfaksas Kortindas, — po akimirkos pratarė. — O, Tanate. Nepatikrinau jo skrodimo rezultatų…

— Aš juos surasiu, — atsakė Feora. — Keliaujame.

Porelė kulniavo smėlėtomis, plūktomis tunelio grindimis, kol pasiekė eilines tamsiai žalias duris. Kaulų klausytoja jas atidarė ir žengė per slenkstį. Kambarėlyje stovėjo paprastas medinis stalas, ant lentynos, kyšančios iš sienos, riogsojo užantspauduotos dokumentų dėžės, visa tai papildė vienišas telefonas. Feora čiupo ragelį.

— Prašom pakviesti Padrajų Fašiną.

Donalas palingavo galvą, šyptelėjo iš savo išankstinių nusistatymų. Jis tikėjosi pamatyti kokį ezoterinį įtaisą, o ne elementarų telefoną.

Moteris delnu pridengė ragelį.

— Padrajus — mano pusbrolis. Dirba Minai iš VMKZ.

— Vilheminai d'Alkarnei?

— Kam dar?

— Koks… gerai. — Koks įdomus sutapimas, kad jos giminaitis dirba Vyriausiojo mediko-klausytojo žinyboje, norėjo pasakyti Donalas, bet staiga susiprotėjo, jog atsitiktinumas čia veikiausiai niekuo dėtas. Juk apie kaulų klausytojus jis nieko nenutuokė.

— Ar galite paklausti savo pusbrolio, kas…

Feora rankos mostu nutildė svečią.

— Padrajau… skambinu dėl Melfakso Kortindo. Taip, iš energijos valdybos.

Lūkuriuodamas leitenantas mėgino ką nors išskaityti blyškiame įsitempusiame moters veide.

— Tu įsitikinęs, — veikiau teigdama, nei klausdama tarė Feora.

Vėlgi Donalas uždelsė pasiteirauti, ką Padrajus perdavė.

— Tikrai? Aišku… gal praneštum leitenantui Riordanui, kai arba jei užbaigsite darbą. — Į svečią nukrypo tos pernelyg tamsios akys.

— Dėkui, Padrajau.

Ji nuleido ragelį.

— Galite nieko nesakyti, — prabilo Donalas. — Jie pametė ataskaitą.

— Ne, — pakratė galvą Feora. — Autopsija dar neatlikta. Kortindo lavonas užšaldytas sąstingio kerais.

— Bet… tai neįmanoma. Aš gulėjau ligoninėje ilgiau nei savaitę.

— Jis neabejojo, jog morge negali būti tiek daug lavonų. Per minėtą laikotarpį turėjo išskrosti netgi prioritetinio sąrašo apačioje esančius kūnus. — Kas čia vyksta?

— Nieko.

— Netikiu.

— Visiškai nieko, — šaltai pakartojo Feora. — Anot komisaro Vilnaro.

— O, štai kaip.

— Būtent.

Donalas bereikšmiu žvilgsniu įsispitrėjo į akmeninę sieną. Vilnaras jį paskyrė saugoti primadoną, tačiau Lora manė, jog komisaro poelgiui įtaką padarė politinis spaudimas.

Negi viršiausias departamento asmuo trukdė savo pavaldiniams tirti bylą?

Bet specialusis būrys turėjo federalinius įgaliojimus ir vietinei policijai, galima sakyti, nepriklausė.

— Gerai. — Leitenantas kelias sekundes svarstė, ar Feora sutiktų apeiti draudimus, kaip nors įkalbėti VMKŽ atlikti skrodimą. Ne, mažai tikėtina. — O kaip informacijos pėdsakai? Pinučiuose?

Moters veido raumenis patrūkčiojo keista šypsena.

— Argi ne dėl šios priežasties čia nusileidote?

— Taip…

— Tuomet eime.

Suvokti Pinučių apimčių Donalas neįstengė. Jis sekė paskui Feorą ringiuotu keliu, kuris atvedė į pailgą, žemalubį kambarį, užpildytą statramsčiais ir mazgais — pirmuosius atstojo kaulai, padengti titano sluoksniu, antruosius sudarė kauliniai raižiniai, inkrustuoti kažkokio žalio ir juodo mineralo juostelėmis.