Kaulų daina

Prie sankryžos plieskė raudona šviesoforo lemputė, tačiau kiti vairuotojai, pastebėję švyturėlį, sustojo ir praleido atūžiančius Loros ratus.

— Noriu, kad pasektum primadonos pėdsakais. — Ji susuko vairą į dešinę, nepaisydama signalų pypsėjimo kirto iš karto tris juostas. — Gerai?

Užfiksavusios artėjančią „Žiežulą“, į dvi puses prasiskyrė plieniniai, drakonų galvomis išraižyti vartai — masyvios konstrukcijos judėjo neįtikėtinai greitai.

— Siūlai pasiblaškyti už miesto? — kai jie prašvilpė palei akmenines kolonas su stilizuotomis mąsliu erelių galvomis, Donalas liepė sau atgniaužti pirštus, kuriuos buvo suspaudęs į kumščius. — Ar ką?

— Galbūt, jei tie pėdsakai tave išves į užmiestį. — Lorai padarius eilinį staigų posūkį, tuo pat metu išgąsdinus uniformuotą vairuotoją, kuris ketino užvesti didžiulį šarvuotą limuziną, užstaugė ir sucypė „Žiežulos“ padangos. — Bet aš turėjau omenyje nuobodų, nykų popierinį darbą.

— Na, gerai, primadona… nuo ko pradėti? — Donalas nuoširdžiai nustebo, kad paminėjęs jos vardą, tiksliau, titulą, nepajuto jokios širdperšos. Tik dabar ėmė suprasti, jog Marijos daLivnovos visiškai nepažinojo.

Ir dėl to nebekvaršino galvos.

— Nuo Melfakso Kortindo. — Lora pagaliau pristabdė automobilį, aplenkė bronzines kolonas, įsuko į raudoną, metalinį taką, nuožulniai nutįsusį į dubens formos aikštelę.

Spinduliniu būdu išdėstytos stovėjimo vietos priminė ašaros formos įdubimus, kokius molyje palieka puodžius; tris iš jų buvo okupavusios tuščios, prabangios mašinos.

— Tau reikės peržvelgti dokumentus. Išsiaiškinti, kodėl kongreso narys Finrosas siekė, kad su juo susitiktum.

— Juk tu nenori, kad šnekėčiaus su Finrosu?

— Kol kas ne, Donalai. Dabartinėje tyrimų stadijoje verčiau neatskleiskime, ką įtariame. Tas išpera turbūt įsitikinęs, jog išnešė sveiką kailį… o aš nė nenumanau, kuo jis kaltas. Gal sudarė sandėrį… nežinau.

— Kortindas atliko tarpininko vaidmenį. — „Žiežulai“ pagaliau sustingus, Donalas užsimerkė, nepastebimai atsiduso ir vėl praplėšė vokus. — Bet tai nereiškia, jog klysti dėl Finroso… Tarkim, jis irgi kažkam atstovavo. Taigi nusikaltimą ir jo organizatorių skiria du aplinkkeliai.

— Hmm. Kaip sakiau, brangusis, štai tau darbas. — Pasvirusi link keleivio sėdynės Lora jį pabučiavo, mirktelėjo, atšovė dureles ir vieną koją nuleido ant garažo grindinio. — Eime, leitenante, užteks delsti.

Donalas pakėlė lūpų kamputį kreivai nusišypsodamas ir išniro laukan. Jam atsistojus šalia automobilio, durelės išslydo iš pirštų ir užsitrenkė. Griausmingai sutrekšėjo spynos mechanizmas.

— Ei… — jis nė nenujautė, jog „Žiežulą“ kontroliuoja šmėkla.

— Nekreipk dėmesio. Ji gana rami. — Lora paplekšnojo per užsivėrusias vairuotojo duris. — Ar ne, sesute?

— Kas tokia?

Komandore patraukė pečiais.

— Šią istoriją papasakosiu kada nors vėliau… bet mes tik pusseserės — padėtis nėra tokia keista, kaip tau rodos.

Tanatas griebtų.

Galima sakyti, jog Donalo gyvenimas visiškai netikėtai iškrypo iš tiesios vagos. Tačiau ką galvoja, leitenantas nepasakė, nes dabar palei juos praėjo prabangiai apsirengę vyrai, kurie išsipuošusių žmonų draugijoje kulniavo link trijulės limuzinų.

— Mes dar ne štabe, — pastebėjo jis, nukreipęs akis į rusvas, skliautuotas lubas, nuo kurių šiepėsi papūgų bareljefai. — Koks čia pastatas? Redberno centras?

— Aha, atspėjai. „Penkiuose ratuose“, už dviejų šimtų aukštų į viršų, gali pavakarieniauti su senatoriais, kongreso nariais ir panašiomis esybėmis iš vietinių politikierių akvariumo.

— Žavus apibūdinimas. Bet abejoju, ar mane į restoraną įleis. — Donalas žingsniavo šalia Loros, petys į petį, tačiau už rankos jos nelaikė. — Neturiu atitinkamo kostiumo ir kaklaraiščio.

— Spėju, jog aš būčiau sutikta dar šalčiau. Mielai tave ten nusivesčiau. Šiaip, vardan naujų potyrių.

Donalas mintyse pamatė stuomeningą administratorių, mėginantį užkirsti jai kelią, išgirdo ledinį Loros klausimą: „Kas yra, anksčiau niekuomet neaptarnavai zombio?“

Bet tas reginys viso labo užgimė jo vaizduotėje; nūnai porelė traukė sidabriškai baltu, į aukštutinius lygius vedančiu tuneliu, kuris, anot ženklų, vadinosi „Požeminiu greituoju taku Nr. 17“. Papildomos lentelės skelbė sąrašą statinių, įskaitant ir policijos štabą, su kuriais koridorius jungėsi.

Aplinkui netrūko krautuvėlių bei nedidelių užkandinių, tačiau kainos privertė Donalą krūptelėti.

— Atrodo, nuo šiol sukinėsiuos kitame sluoksnyje.

— Cha. — Komandore palingavo galva. — Susidėjęs su manimi?

— Štai kaip? Mes susidėjome?

Kurį laikąjie žygiavo tylėdami. Leitenantas troško paimti ją už rankos, bet žinojo, jog taip elgtis nedera. Lora vadovavo komandai, į kurią jis įsiliejo, ir tuo viskas pasakyta.

Abu sustojo ties požeminiu, sidabriškai pilku įėjimu į policijos štabą — prie vilko snukio, kurio aukštis siekė trisdešimt pėdų, pražiotų nasrų iltys kabėjo viršum galvos, o ilgas liežuvis įkūnijo taką. Abipus vartų budėjo tikri myriovilkiai.

— Ei. — Donalas jiems linktelėjo, lėtai išsitraukė piniginę, atvertė ją, parodydamas savo ženklelį. — Riordanas.

— Tavęs-s-s… nepažįstam. — Kairėje pusėje tupintis myriovilkis į žmogų įsmeigė gintarines akis. — Leitenante.

— Aš bičiuliaujuos su FenSeptintuku. — Jis ištiesė ranką, leido mikroskopiniams kvapų likučiams nupleventi šiltu oru. — Užuodžiat?

— O… t-a-aip.

Kitas sargybinis jau žiopsojo į Lorą, kuri savo ruožtu pažiūrėjo į jį, lyg kažką nebyliai atsakydama. Myriovilkis suurzgė, panarino galvą ir nuturseno į pastatą. Atgal grįžo kartu su pora vilkų.

— Čia Donalas. — Moteris kryptelėjo smakru į bendražygį, pakartojo judesį iš eilės pažvelgusi į kiekvieną padarą. — Jis mano…

— Patinas. — Stambiausias myriovilkis, sena kalė pilkšvu kailiu, atvėpė viršutinę lūpą — vilkiškai išsišiepė. — Mes žinome.

Ruja prasiskyrė, po du nuslinko į šonus, nė vienas nenuleido akių nuo Donalo ir Loros, kol tie pranyko statinio gilumoje. Palydėjo lyg dalyvaudami keistoje ceremonijoje.

\ komandorę jis nė nedrįso pažvairuoti.

Dar po keliolikos sekundžių jiedu jau kilo lifto šachta (bet ne Gertės), keliavo į kontorą, kur abiejų laukė nauja darbo diena.

Donalą užvaldė pažįstamas, bet ne visai įprastas jaudulys — nors ir ne itin keistas, atsižvelgiant į netikėtus gyvenimo pokyčius. Virpulį žadinantis jausmas apimdavo, kai prasidėdavo nauji mokslo metai arba kažkoks nuotykis. Jie drauge įžengė į komandos kambarį ir patraukė link Loros kabineto.

Viktoras sėdėjo už stalo, pirštus įkalinęs metalinėse pirštinėse, kurios užsibaigė ilgais nagais, ir kamavosi prie rinkimo karkaso, panašaus į trimatį skaičiuotuvą, gerokai sudėtingesnio nei rašomoji mašinėlė. Akiratyje pasirodė blyškaus gymio rimtaveidė moteris.

— Aleksa, — prabilo Lora, — noriu tave supažindinti…

— Sušanos niekas nematė jau trylika dienų, — nutraukė ją Aleksa. — Vakar turėjo pasimatyti su pussesere, bet į susitikimą neatėjo.

— Velnias. — Komandore nusigręžė. — Mėšlas.

— Mes bandome atsekti pėdsakus, kiek įmanydami apdairiau, bet pati žinai, kaip tai nelengva.

Donalas paeiliui nužvelgė moteris.

— Kas ji tokia?

— Burtininkė-slaptoji agentė. — Lora į aiškinimus neįsiterpė, todėl Aleksa pridūrė: — Buvo įsiliejusi į mišrų būrį kerėtojų, kurie su trisdešimt septyniais patarnautojais rengdavo sąlėkius panaudotų padangų garaže, šiaurinėje miesto dalyje. Sklinda kalbos, kad jis priklausė Sėliui Z., dar žinomam Sėlio Znypliaus vardu.