Kaulų daina

— Apartamentas? Kur mudu esame?

— Savotiškame koridoriuje. Tarkim, prieškambaryje?

— Prieškambaryje, — sumurmėjo Donalas.

Kaukė atsimerkė, pavėpsojo į leitenantą ir ėmė žiotis. Anga burnoje vis platėjo, tarytum prasiskiriant žandikauliams, kol pagaliau virto įėjimu, vedančiu į erdvią patalpą tamsiai mėlynomis, lyg ir stiklinėmis grindimis. Lora nukulniavo pirma; ją prisivijęs Donalas žvilgtelėjo atgal, pamatė, kad plieninė kaukė susičiaupia.

Kambaryje tvyrojo žvarbus oras.

— Atleisk, — prabilo moteris, — aš nesitikėjau… na, tu supranti.

— Kodėl atsiprašinėji?

— Juk čia šalta, ar ne?

Sulig paskutiniu jos žodžiu pro angeles, atsivėrusias ties grindimis, plūstelėjo ir sienomis nuslydo oranžiniai liepsnų liežuviai. Aplinkui besidairantį Donalą užplūdo šilumos bangos. Savo apimtimis milžiniška patalpa gerokai pranoko senąjį jo butą, dydžiu gal net prilygo visam daugiabučiam namui.

— O tu turtinga, — pastebėjo. — Velniškai.

Lora patrūkčiojo pečiais.

— Klausi, kodėl tapau policininke?

— Ne, bet… kam tau prisireikė tarnauti teisėtvarkos pajėgose? Kiek suprantu, užsidirbti pragyvenimui neprivalai.

— Pragyvenimui… — komandore palingavo galva, jos akyse nušvito keistas žvilgsnis. — Galima pasakyti ir taip.

Ji nusivedė svečią per nemaloniai aukštą holą iki tamsių, per dvidešimt pėdų ištįsusių langų, pro kuriuos atsivėrė vaizdas į naktinius didmiesčio bokštus. Tolumoje, mėnulio nublizginto debesies fone, pleveno vienišas išmaningas šikšnosparnis.

— Tristopolis, — ištarė moteris. — Kaip manai, ar miestas ko nors vertas? Ar užsitarnavo, kad mėgintume jį gelbėti nuo paties savęs?

Donalas papurtė galvą.

— Aš nė nesuprantu, apie ką tu šneki.

— Tai yra?..

— Sutinku, miestą galima vadinti tam tikru gyvu organizmu… bet mes sergėjame ne jį. Eilinius, su gyvenimo vargais besigrumiančius vyrus ir moteris, kurie nenusipelno tapti aukomis — štai ką privalome saugoti.

Leitenantas neatsispyrė pagundai įdėmiau patyrinėti erdvųjį kambarį. Jo akys nuslydo juodais, iš geležies ir kvarco nukaltais sietynais, užkliuvo už aukštos, kreivašonės, kampe stūksančios, į besilydantį kareivį panašios skulptūros.

— Tau kyla problemų, — pareiškė Lora. — Dėl mano turtų. Nepatinka, kad esu tokia pasiturinti?

— Ne. — Donalas atsiduso. — Tavęs nelaikau profesionale politike. Kol vadovauji specialiajam būriui, sekančiam federalinius senatorius… nebent kovoji už dorovę ir viliesi tokiu būdu išgarsėti.

— Tanate… aš… kovoju už dorovę? Man užtenka rūpesčių ir… ką gi. — Komandore ant krūtinės sukryžiavo rankas. — Jeigu leisiu tau čia pasilikti, kol sutvarkysi savo reikalus, tikiuosi, tarp mūsų nesutarimų nebus?

— Ei, tu vadovauji komandai. Esi viršininkė. Nors čia įstrigau, kol į normalias vėžes grįš mano gyvenimas… — Donalas nesusilaikė nešyptelėjęs, — …vienas su kitu turėsime taikstytis ilgai.

— Cha. — Lora išnėrė rankas. — Eime. Aprodysiu savo namus.

Kalbant apie gotikinę, įspūdingų apimčių buveinę, žodis „apartamentas“ skambėjo aiškiai per švelniai. Lorai Styl priklausė visas 227-as Dumsiojo bokšto aukštas, virš kurio tebuvo techninės priežiūros patalpos gerokai žemesnėmis lubomis ir didžiuliai septynių pastato liftų varikliai bei cilindrai.

Niūriuose, bet didinguose kambariuose vyravo toks šaltis, kad iš Donalo burnos veržėsi garas. Nūnai jis stovėjo erdviame miegamajame, išklotame tviskančiomis obsidiano grindimis, greta lovos su baldakimu, kurią dengė sidabriški apklotai, išsiuvinėti tamsiai purpurinėmis, jam iki šiol neregėtomis runomis.

Ant žemų stalų dunksojo juodos, vazas primenančios konstrukcijos. Kai Lora ties kiekviena spragtelėjo pirštais, virš jų užsižiebė melsvos, drebančios liepsnelės.

— Ne žaltvykslės. — Donalas susiraukė. — Aš nejaučiu… tavo namuose nėra susaistytų šmėklų, tiesa? Jokių?

— Manai, jų turėtų būti? Tavo nuomone, dvasias man derėtų įkalinti buitiniuose prietaisuose?

Leitenantas prisiminė dejones, aidėjusias tarp požeminių reaktorių, sruvenusias nuo nekrosrauto bangų, kurios vilnijo kiaurai mirusiųjų kaulus.

Ar jauti?..

Ne, jau nebe.

— Nenustebčiau, — burbtelėjo Donalas, — jei tokia lemtis būtų priimtinesnė už tai, kas laukia mūsų visų.

Lora nutaisė neišskaitomą veido išraišką.

— Man reikėtų tave nuvesti į virtuvę, — po pauzės pratarė moteris. — Galėsi sau pasigaminti kokią vakarienę. Miegosi čia. Tualetą rasi ten.

Ji pamojo į sieną, uždengtą dešimties pėdų pločio plokštėmis — kas antra iš jų buvo nudažyta pilkai arba juodai.

— I vonios kambarį veda trečios durys.

Keturios kartoninės dėžės su Donalo manta jau stovėjo kampe. Vežimėlis — kuriame vis dėlto slypėjo šmėkla — veikiausiai pasuko kitu keliu, turbūt pakilo į miegamąjį techninio aptarnavimo šachta. Dabar patalpoje jis nesišlaistė.

Matyt, priklausė ne Lorai, o pastato administracijai.

Leitenantas nusekė paskui moterį į ledinę virtuvę. Paklusdamos namų šeimininkei, spintelės atsidarė, parodė sąstingio lauku apsaugotas maisto dėžutes ir porcelianinius indus, kuriais niekas nesinaudojo ištisą amžinybę.

— Vaišinkis, — tarė ji. — Pasimatysime iš ryto.

— O… gerai. Ačiū.

Donalas pasijuto nusivylęs, nors suprato, jog taip reaguoti kvaila.

Ar tu…

Niekada .

Žinant, kiek Lora dėl jo padarė, nevertėtų tikėtis, kad ji sutiks drauge pavakarieniauti. Ko gero, keliaus užkąsti turtingų draugų kompanijoje, įsilies į visiems paprastiems policininkams svetimus sluoksnius.

— Aš tau labai dėkingas, — pridūrė, komandorei išeinant iš virtuvės.

— Nėra už ką.

Kai Loros kulniukai nucaksėjo per koridoriaus grindis, toldami už girdimumo ribų, durys — tiesiog apkerėtos, be jokios šmėklos — užsidarė pačios.

— Ką gi, — panosėje murmtelėjo Donalas, — pažiūrėkim, ko yra valgyti.

Alkis skrandžio nebegraužė, tačiau mintyse leitenantas išgirdo sesę Feliciją, kuri ligoninėje aiškino, esą gerai maitindamasis jis greičiau sveiks. Kol kas visų jėgų neatgavo.

Iš spintelės Donalas išsitraukė į vyniojamąjį popierių įsuptą rausvojo Alkadijos sūrio plytelę ir kartoninę juodųjų kopūstų sriubos dėžutę. Aptiko juodų krekerių. Tik tiek. Jis paieškojo prikaistuvio.

Bet nieko nerado.

— Tanatas griebtų.

Galų gale apsiribojo tuo, kad iš pakelio atsigėrė šaltos sriubos. Sūrio ir krekerių skonis pasirodė… įdomus.

Ant vyniojamojo sausainių popieriaus perskaitė pagaminimo datą: 6604 šeštojo mėn. 22 d. Na, juos bent jau galima valgyti: spintelė, regis, aprūpinta aukščiausios klasės sąstingio lauku, veiksmingai užkertančiu kelią dūlėjimo procesui.

Vis dėlto kas čia per prabangūs apartamentai, kurių kambariuose viešpatauja šaltis, o virtuvėje nėra šviežio maisto, tik sušalęs sūris ir prieš trejus metus pirkti krekeriai?

Donalas valgė lėtai, užkrimtęs surinko pabirusius trupinėlius, lėkšteles nuleido į plautuvę — čiaupas iškosėjo rūdžių spalvos skystį lyg neįpratęs veikti. Kai vandens srautas paskaidrėjo, plautuvė praskalavo indus, iš jos šonų išnirusios trumpos rankos švariai nuplovė lėkštes ir padėjo jas džiūti.

Aidinčiu koridoriumi jis grįžo į tamsų miegamąjį aukštomis lubomis. Ilgą laiką žiūrėjo į lovą su baldakimu, pagaliau išsirengė iki apatinių, vienoje iš aptalžytų dėžių sužvejojo knygą nuplėštais viršeliais. „Žmogaus: keršto“ egzempliorių, kurį pradėjo skaityti prieš saugodamas primadoną.