Kaulų daina

Ar?..

Ne.

Pasiėmęs knygą Donalas įsitaisė ant lovos, įsirėmė į šilkines, tarsi gyvsidabris blizgančias pagalves. Mirgančioje blausiai melsvų liepsnelių šviesoje vertė puslapius, su džiaugsmu pasinėrė į išgalvotą istoriją. Tikras gyvenimas bei pasaulis nutolo, išsivadavo iš logikos ir kasdienės veiklos apribojimų.

Kažkuriuo momentu jis nuleido knygą ant kelių, užsimerkė, idant pailsėtų akys, ir nugrimzdo į šiltus oranžinius sapnus.

Atsibudo ištroškęs. Vienais apatiniais patraukė į virtuvę…

Ūmai sustingo kaip įkaltas.

Ar jauti?..

O taip , vardan Mirties.

Lora stovėjo koridoriuje visiškai nuoga. Priešais atvertus aukštus langus, už kurių juodavo šalta naktis. Galinguose vėjo šuoruose beveik horizontaliai pliaupė gyvsidabrio liūtis.

Nuostabi blyški moters oda žvilgėjo sidabru. Tarytum ji būtų ką tik grįžusi iš lauko.

— Tu toks šiltas, — sukuždėjo Lora. Akių vokai virptelėjo. — Aš neketinau…

Donalas jautė, kaip iš sąmonės gilumos mėgina ištrūkti perspėjimas susitvardyti, tačiau, žengus arčiau komandorės, abejones nustelbė geismas, nuo kurio vibravo visas kūnas.

— Kiaurą dieną darbe, taip arti gyvųjų…

— Tu esi tobula, — kimiai atsiliepė jis.

…jauti dainą?

Leitenanto esybę užliejo kažkokia galinga jėga.

Nežinau.

Visai įmanoma, kad sekundę kitą Donalas grūmėsi su užplūstančia trauka; arba tiktai įsivaizdavo kovojąs ir be menkiausių dvejonių pasidavė įvykių eigai.

Jo delnas apglėbė šaltą krūtį. Prigludo prie standaus ir kaip plienas žvarbaus spenelio.

— O, Tanate.

Jiedu puolė vienas kitam į glėbį, desperatiškai sulipo kūnais; kai abu nuklupčiojo į miegamąjį, laiko apmąstymams nebeliko.

Lora, blyški bei stipri moteris, apžergė jį ir, Donalui į ją įsiskverbus, nusikvatojo. Suėmęs abi stangrias krūtis leitenantas pajuto, kaip viduje išsprogsta balta pasitenkinimo nova. Pasirideno ant šono, privertė komandorę išsitiesti ant nugaros, pabučiavo ledinius spenelius, podraug piršto galiuku kuteno ją iš vidaus. Po akimirkos Lora ėmė griausmingai vaitoti, netrukus sudrebėjo ir vėl prajuko.

Ar jauti…

Ne dabar.

Donalas lūpomis palytėjo blyškią, švelnią, žvarba atsiduodančią odą, bučiniais nusėjo visą kūną. Po kelių minučių moteris antrąsyk susijaudino, išsirietė, kai leitenanto liežuvis nuslydo žemiau jos pilvo; galų gale jis įsmuko į Lorą, ir šįkart kulminacinį driokstelėjimą abu patyrė vienu metu.

— Ak, Mirtie…

— Tu nuostabi, — išspaudė Donalas, staiga atgavęs amą.

— Ir tu, mano mielas meiluži.

Jie pagulėjo, nepaleisdami kits kito iš rankų.

— Prakeikimas. — Jausdamas, jog šonkaulius pervėrė spazmas, leitenantas nusirideno šalin. — Atleisk.

— Kaip jautiesi?

— Normaliai. — Donalas pasirąžė, nors judesiai kėlė skausmą. —Tik palūkėk, kol man sugrįš jėgos. — Jis prisiglaudė prie Loros, pabučiavo į šaltas lūpas.

— Taip… brangusis, tau derėtų pamiegoti. Antraip rytą iš tavęs man nebus jokios naudos.

Darbe ar lovoje? Jis išsišiepė ir pagalvojo, kad klausimą reikia ištarti balsu, bet nūnai gulėjo lovoje, patogiausioje iš visų, kokiose teko išsitiesti, po traumos ir pasimylėjimo iki galo neatsigaivelėjęs.

Ar?..

Velniai žino. Nepamenu. Kam tai rūpi?

Donalas paniro į keistą būseną, galbūt miegą, o gal transą — svarbiausia, jog atsijungė nuo įprasto pasaulio. Nugrimzdo į palaimą, ne itin dažną gyvenimo palydovę.

Jis ėmė snūduriuoti.

Pabudo stingdamas nuo šalčio, kuris vėl įsiviešpatavo kambaryje. Tamsią patalpą teapšvietė melsvos virpančios liepsnelės. Lora iš lovos dingo.

Ką mes padarėme?

Juos užvaldė aistra. Bet kaip tai įvyko?

— Lora? — Donalas sumirksėjo, atsisėdo pusiau stačias. — Ar tu…

Taip, ji čia.

O, prakeiktas Tanate..

Nuogutėlė moteris sėdėjo ant žemės sukryžiavusi kojas. Juodas plonas kabelis, pakibęs po kontaktiniu tinklu, jungė ją su sienoje įmontuotu lizdu. Nuo nekrotoninės energijos laidas pulsavo. O kairiosios krūties oda…

Ne, aš nė nenutuokiau.

…trikampis lopinys tobulos odos, kuriąjis bučiavo, glamonėjo liežuviu ir pirštais, kadarojo atplėštas…

Ar tikrai?

…o krūtinės ertmėje reguliariu, niekuomet nekintančiu ritmu tvinksėjo juoda, gliti, artimiausiai parai įkraunama masė.

Į sąmonės paviršių išniro slopinti prisiminimai.

Tavo apsauga nubaido tik gyvas būtybes. Štai ką Lora sakė, kai drauge su kareiviais užgriuvo kotedžą.

Dabar moters akys, įsmeigtos į Donalą, kuris savo ruožtu žvelgė į ją, glūdėjo šešėliuose.

— Kas yra? — atšiauriu balsu paklausė komandore. — Anksčiau niekada nesidulkinai su zombiu?

Jis bandė išsižioti, bet kažkas sugniaužė gerklę — tarsi užsmaugti mėginanti kilpa. Leitenantas norėjo pasakyti, kad jam nerūpi, kas ji tokia, tačiau nepajėgė pratarti nė žodžio. Taip ir sėdėjo praradęs amą, kol Lora atsistojo, iš juodos, glotnios, plakančios širdies ištraukė kabelį, nutrenkė jį šalin, uždarė krūtinės ląstos ertmę, pakėlė ir prisiklijavo krūties lopinėlį.

Plyšelių pakraščiai susiliejo, ėmė blėsti, pagaliau pranyko. Oda vėl tapo vientisa.

— Aš…

— Neaušink burnos, Donalai.

Numestus drabužius Lora paliko ant grindų, iš kambario išėjo nuoga, siūbuodama tobulų išlinkių sėdimąja, kurios raumenys ritmiškai įsitempdavo ir vėl atsipalaiduodavo. Jai pradingus tarpduryje, leitenantas save išplūdo.

— O, Mirtie…

Nuleidęs kojas nuo lovos, mitriai pašoko.

Ji gailisi neatsispyrusi aistrai. Pati irgi neįstengė užgniaužti geidulio…

Donalas buvo įpratęs prie energingų, staigių, atletams įprastų judesių, bet šįsyk į galvą plūstelėjo kraujas, ir kūnas susverdėjo. Paklodė, rodės, ėmė kilti artėdama prie veido — Hade, aš alpstu, — o jis savyje neberado jėgų išsilaikyti stačias. Aplinkui viskas…

…pajuodo.

Lora stypsojo didžiojoje svetainėje ir drebėjo, bet ne dėl žvarbaus oro. Argi negyvėliai galėtų jausti šaltį? Ji spiginosi į koridorių ir savo miegamojo — šiuo metu perleisto Donarlui — duris.

Miegamojo, kuriame nenakvojo nuo tada… nuo tų nelemtų įvykių.

Apartamente buvo šeši svečių kambariai, septintuoju naudojosi ji pati: sąmoningai mylėtis su leitenantu neplanavo, bet, matyt, iš pat pradžių nujautė, jog taip nutiks.

Tanatas rautų. Velnias.

Palūkuriavusi dar kelias sekundes su viltimi, jog Donalas išlėks atsiprašyti — o Mirtie , jis toks šiltas, — Lora pasidavė — juk aš esu jo komandore — atsisuko į aukštus, atvirus langus ir užsikorė ant palangės.

Galų gale susiradau tikrą vyrą.

Nuo gatvės ją skyrė du šimtai dvidešimt septyni aukštai. Purpurinį dangų atmiešė sidabro atspalviai: už aklino debesų sluoksnio slėpėsi mėnulis.

Tik apmaudu , kad nesu tikra moteris.

Lora įsikibo į kaukolę, išraižytą sienoje, ir prisitraukė aukščiau, Įsistverdama į kitus bareljefus — Zurinamo komodo, Balkrano plėšriojo vulkano, pavaizduoto šalia vampyrinio erelio — ji kopė aukštyn, nuoga nakties tamsoje.

Žaliomis, už automobilius didesnėmis akimis į komandorę žiopsojo milžiniškos akmeninės demonų galvos, priklausančios antžeminei Dumsiojo bokšto daliai. Jos stebėjo, kaip Lora kilo smailėjančiu pastatu.