Kaulų daina

Kitapus gatvės, alkūnėmis remdami aptrupėjusią mūrinę sienelę, Donalą ir taksi stebėjo du įtartinos išvaizdos paaugliai (Fozio, skalbyklos savininko, sūnėnai). Jų vaizdo užteko, kad vairuotojas apsispręstų.

— Nori mano patarimo? — prieš numygdamas akceleratorių išdrožė. — Nešdinkis kuo toliau iš šito lindynių kvartalo.

Donalas žvilgsniu palydėjo taksi, kuri atsitraukė nuo šaligatvio, apsisuko ir užriaumojusi varikliu nurūko ten, iš kur atriedėjo. Purpurinei mašinai pranykus, priėjo privažiavo Loros „Žiežula“.

— Išmeti šiukšles, leitenante?

— Aš tapau atmata, komandore. Kartu su savo žemiškaisiais turtais keliausiu į viešbutį.

— Kas per išperos. — Lora nuožmiai dėbtelėjo į daugiabutį. — Jie tave išspyrė?

— Aha, kol manęs nebuvo.

Sekundę kitą moteris nuo jo nenuleido akių. Galų gale:

— Bagažinės dangtis neužrakintas. Ko lauki?

— Dėkui.

Donalas apėjo automobilį — solidžios išvaizdos, kone prie asfalto prilipusiu kėbulu, tuščiąja eiga burzgiančiu varikliu. Kai abiem rankomis pasuko dvi rankenėles, dangtis pakilo ant spyruoklinių vyrių, atverdamas praktiškai tuščią bagažinę.

Mažumėlę padvejojęs, leitenantas nuo šaligatvio atplėšė pirmąją dėžę, įtrėškė ją į bagažinės kampą, ten pat nugrūdo likusią mantą. Tuomet užtrenkė dangtį, nužygiavo iki priešakinių keleivio durelių ir jas atvėręs smuko į saloną.

— Kur nors užsisakei kambarį?

— Nutariau išbandyti AA. — Agnostikų asociacijai priklausė ne vien kalėj iminės sporto salės, kuriose Donalas dažnai treniruodavosi, bet ir bendrabučiai. — Filialą rasčiau Tūkstantis trečiojoje gatvėje.

— Vadinasi, atsakymas neigiamas.

— Aš… teisingai.

— Galiu pasiūlyti laisvą kambarį. Netgi ne vieną — Lora įjungė pavarą. — Bet maistu teks pasirūpinti pačiam. Produktų atsargų neturiu.

— Jokių problemų. — Bežiūrint pro langą, į akiračio pakraštį nuslydo daugiabutis. Donalą apėmė jausmas, tarytum atiūžo ir į šaltą vandenyną niurktelėjo didžiulė dalis jo gyvenimo. — Aš neįpratęs prie… Hmm, ačiū.

Komandore linktelėjo, kiečiau sučiaupė lūpas, lyg mintyse ginčydamasi su savimi. Leitenantas suprato, kad jam derėtų patylėti.

Kodėl išvis čia atvažiavai?

Senas, apskuręs kvartalas liko užnugaryje, „Žiežula“ nurūko aukštyn, ant vingiuoto viaduko, ir įsiliejo į greitaeigių, cilindrinių sunkvežimių srautą. Nepaisydama grėsmingai pypsinčių signalų, išniro priešais triaukštį, penkiaračiais motociklais apkrautą autovežį ir padidino greitį.

Jie braukė Vidurmiesčio greitkeliu, o Donalas jautė, kad jo širdis ėmė tvinksėti sparčiau. Rodos, finansiniai sunkumai Loros nekamavo. Rėžti sparną aplink ją nepavyktų, tik ne dabar, kai komandore pakluso impulsui ištiesti pagalbos ranką bendradarbiui, kuris tik šiandien pasirodė naujame darbe.

Ar girdi…

Užsičiaupk.

Automobilis lėkė į miesto centrą, tarp aštriabriaunių gotikinio-deko stiliaus bokštų. Galiausiai pasuko į spiralinę išvažiavimo atšaką.

O, velnias.

Donalas nepakentė tokių dalykų.

— Tikiuosi stebukliniai tuneliai tavęs negąsdina? — Loros vairuojama „Žiežula“ nuo pagrindinio viaduko nėrė į'spiralės ertmę.

— Ne… žinoma.

Įvijomis sklęsdamas žemyn, automobilis apsivertė aukštyn ratais.

Mėšlas, mėšlas, mėšlas..

Jis grįžo į pradinę padėtį ir nučiuožė į požeminį garažą. Nuo akmeninių sienų, išraižytų šiurpiomis, kampuotomis, apsauginėmis runomis, atsklido cypiančių padangų aidas.

Dauguma čia sustatytų mašinų buvo didesnės ir prašmatnesnės už tamsią, tačiau sportiškos išvaizdos „Žiežulą“, bet visas transporto priemones šis tas siejo: Donalas neišgalėtų kurios nors išsinuomoti savaitgaliui ir juo labiau nusipirkti.

— Namai prakeikti namučiai, — bejausmiu balsu pratarė Lora ir nuspaudusi stabdį susuko vairą, dė! ko leitenantas įsirėžė į dureles.

— Atvažiavome.

Žviegdama bei kaukdama…

Ką j i sumąstė?

…“Žiežula“ sustingo. Pirmagaliu kone pabučiavo pilkai juosvą, blizgančią granito sieną, kurioje piktdžiugiškai kibirkščiavo kvarco trupinėliai.

Nori, kad mane pakirstų širdies smūgis?

Lora į jį pašnairavo.

— Atleisk, — sumurmėjo, — užmiršau, kad esi paprastas… tiek to.

Nors šiąnakt nestigo keistų, trikdančių įvykių, Donalą, ko gero,

labiausiai sukrėtė pastebėjimas, kad jis tebuvo paprastas žmogus.

Šalia automobilio sustojo iš kažkur atbildėjęs juodas vežimėlis. Prieš išlipdama laukan, moteris atšovė bagažinę. Kai pats Donalas nusigavo iki mašinos galo, visos aptalžytos dėžės jau riogsojo ant horizontalaus vežimaičio pagrindo, ir jas prilaikė keturios storos, pulsuojančios rankos.

Dvi didžiulės akys, geltonuojančios ratelių priešakyje, nukrypo į Donalą ir lėtai pamirksėjo. Paskui jų savininkas atsitraukė nuo „Žiežulos“.

Leitenantas žengė iš paskos, bet Lora jį sustabdė:

— Žmonių liftas tenai.

— O… aišku.

Donalas pasekė žvilgsniu vežimėlį, kuris aplenkė gigantišką „Ūko“ limuziną ir nubildėjo prie betoninės, iš pažiūros aklinos sienos. Tačiau statmename paviršiuje atsivėrė anga, ir vežimas smuko į tamsią, tuščią šachtą. Jam pakibus ore, ertmė užsidarė.

Tanate , kur aš atsidūriau?

Lora nudrožė prie kolonos, suręstos ir tokio paties žvilgančio, kvarco kruopelėmis nusėto granito. Sustingo priešais sidabrines duris. Virš jų įmontuotame skydelyje adatėlė rodė 227-ą aukštą.

Kai moteris prisiartino, tarpdurio plyšį nutvieskė mėlynas žybsnis. Žemyn pajudėjusi adata bylojo, kad liftas leidžiasi.

Netrukus durys prasiskyrė, ir Donalas pamatė plieninėmis grindimis išklotą, ties lubomis kūgiškai smailėjančią kabiną. Jam žengus per slenkstį, iš sienų tarsi katės nagai šovė metaliniai spygliai. Bet Lora palietė leitenanto ranką, ir dygliai susitraukė.

Apsaugos sistema .

Laimei, komandore jį pristatė kaip draugą. Įdomu, kaip kitu atveju pastatas būtų pasielgęs?

Liftas užsidarė ir taip mitriai šastelėjo viršun, kad leitenanto kojos įsispaudė į grindis. Kurį laiką žaibiškai švilpė aukštyn, bet pagaliau ėmė mažinti greitį, kol krestelėjęs sustojo ir atsidarė.

Jiedu nužygiavo dvidešimties pėdų aukščio vestibiuliu, užsibaigiančiu juodomis, plieninėmis, dvigubomis durimis. Šios atsilapojo užfiksavusios artėjančią Lorą. Donalas pėdino iš paskos.

Kitoje slenksčio pusėje jis išvydo milžinišką priimamąjį, papuoštą pilko ir juodo metalo ornamentais. Geležinėse taurelėse, padėtose ant spiralinių stovų, žvilgėjo mėlynos liepsnos, kurių virpesiai derinosi su bemaž pasąmoningai girdima, pro obsidiano grindis besismelkiančia Ilurio arfų muzika.

Donalo kryptimi atpleveno bekūnė ranka; blyškūs perregimi pirštai nutįso link „Magnuso“, kyšančio iš perpetės dėklo, bet, Lorai čekštelėjus liežuviu, trumpam suakmenėjo, paskui atsitraukė ir prasmego sienoje.

— Visai kaip senajame mano rajone. — Leitenantas apsidairė. —Ten irgi visiems knieti nudžiauti tavo ginklą.

Komandore pakreipė lūpų kamputį aukštyn.

— Nesijaudink. Aš tave prižiūrėsiu.

— Aha… kol kas tau neblogai sekasi. Ačiū.

— Prašom. Apartamentas ana ten. — Ji pakreipė galvą į sieną, iš pirmo žvilgsnio vientisą, padailintą plienine, dvylikos pėdų aukščio kauke: vyro veidu kumpa nosimi ir užmerktomis akimis.