Kaulų daina

— Taip, — iš skausmo įsitempusiu balsu atsiliepė leitenantas.

— Šaunuolis. Jei nukrisit, sušukite.

Kitą dieną Endis, sekinimo lauku apkrėstas pacientas, kuriam sunkiai sekėsi kontroliuoti savo kūno apimtis, ėmė tyliai cypti. Virš lovos plevenančios fėjos pašėlo, įniko klykauti, žybčioti ryškiai oranžiniu atspalviu ir akinančiu baltumu.

Atbėgusi sesuo Felicija įbedė žvilgsnį į sidabrinius, ligonio gultą apjuosusius diržus, patikrino, ką rodo įmantrus, regis, prie lovos karkaso privirintas prietaisas, ir nuskubėjo link sieninio telefono.

— Atsiųskit ką nors iš stebukladarių skyriaus. Sugedo formos palaikymo įranga.

Atsisėdęs Donalas žvelgė į Endį, bet niekuo negalėjo jam padėti. Bejėgė atrodė ir seselė, kuri palinko virš burbuliuojančio kūno ir atšlijo nenorėdamas dar labiau išderinti jo pusiausvyros.

Leitenantas nejučia paspėliojo, kas nutiktų, jeigu ligonio oda sutrūktų.

Gan greitai į izoliatorių atžygiavo rytietiškų bruožų jaunuolis išbalusiu veidu. Jį lydėjo du vyresni žilaplaukiai kolegos. Visi trys vilkėjo berankovius, žalvario spalvos runomis papuoštus švarkelius.

— Dėkui Tanatui, kad atėjai, Kijušenai. Ar galėsi pataisyti įrengimą?

Vaikinas rankoje laikė instrumentų dėžę. Kai išjos ištraukė sidabrinį dvišakį strypą ir šiuo sumostagavo virš Endžio lovos, vienas iš vyresniųjų palydovų linktelėjo.

— Vientisumą prarado burtų srautas. — Kijušenas pakėlė galvą. —Su problema mes susidorosime.

Trijulė plušėjo, murmėdama apie rezonuojančius dažnius ir pakitusias oktavas, galop išsuko pajuodusį ventilį ir jo vietoje įstatė naują, gintarinį.

Lovą staiga nutvieskė vaiski šviesa, o iškankintas Endis paskutinį sykį sudrebėjo ir aprimo. Kūnas vis dar buvo deformuotas, tačiau nūnai tysojo nekrutėdamas.

— Puikus darbas, — pagyrė sesuo Felicija. — Aš pakviesiu daktarą Draksą, ir mes iš jūsų perimsime pacientą.

— Juk įrangą pataisėme, — tarė Kijušenas.

— Žinau. Bet… — seselė mostelėjo į ištįsusį, sudarkytą, ant gulto apmirusį kūną, —…dabar reikia pasirūpinti juo.

— O taip, pacientas.

— Aha, smulkmenėlė, — nusišypsojo sesuo Felicija. — Kaip sakiau, palikite jį mums, eiliniams mirtingiesiems. Jūs, stebukladariai, galite grįžti į savo laboratorijas.

— Gerai.

Savaitės pabaigoje Donalas jau šlubčiojo per sidabrinę pievą, dribsėjo kiaurai retą miglą (rūko šmėklos plaukiojo ore, vingiuodamos keistais raštais, niurnėdamos padrąsinimus), pakibusią po tamsiai purpuriniu dangumi. Tačiau normaliai bėgioti jis dar neįstengė.

Ginklas buvo užrakintas kažkokioje spintelėje, anot sesers Felicijos, todėl Donalui teko pasitelkti vaizduotę. Sustingęs vejos pakraštyje jis prieš save atstatė tariamą pistoletą, mintyse išvydo puolančias figūras, įniko spūsčioti „gaiduką“ ir pliekti į šešėlius, prisivertė pajusti atatranką.

Rekonstrukcijos procesas tebesitęsė; mistiniai terapeutai naudojosi fiziniu ir psichiniu spaudimu, idant atkurtų nervų sistemos savitumus, kokius leitenantas turėjo prieš apkerėjimą. Janas patikino, esą atkūrusios senosios struktūros bus pajėgesnės nei anksčiau ir beveik garantuotai padės išvengti senatvinės silpnaprotystės.

Trečiąjį rytą Donalas nuklibikščiavo iki seselių punkto ir paklausė sesers Linksės, ar galėtų pasinaudoti telefonu.

— Žinoma.

Jam skambinant, moteris pasišalino. Aplink ragelį, rodės, sužioravo sidabriški pirštai: Donalas surinko slaptą, patikimai apsaugotą numerį.

*Kuo galėčiau padėti, leitenante?*

— Prašau sujungti su komandore Styl.

*Minutėlę.*

Iš kito laido galo atsklido slėpiningi atodūsiai. Galbūt saugumo priemonėms magėjo imtis veiklos ir susiremti su dygiosiomis šmėklomis, besiskverbiančiomis į tinklą.

*Jungiu.*

— Alio?

— Komandore Styl, čia Donalas Riordanas.

— Leitenante. Ar apsvarstei darbo pasiūlymą?

— Taip. Aš jį priimu.

Telefono linija vėl perdavė atsidūsėjimus.

Galų gale:

— Gerai. Kai tave išleis, tučtuojau prisistatyk į tarnybą.

— Taip ir padarysiu.

— Pažadu tavęs neapversti sunkiais darbais, kol visiškai nepasveiksi.

— Nieko tokio, aš ir nesitikėjau…

Ausį nutvilkė pratisas signalas.

— Man irgi buvo malonu su tavimi pabendrauti, — į ragelį tarė Donalas. — Kad tave žiurkės apgraužtų.

Sugrįžusi sesuo Linksė keistai jį nužvelgė.

— Ką tik pratęsiau narystę „Žiurkių gerbėjų“ klube, — paaiškino leitenantas.

Seselė nežymiai prašiepė aštrias iltis, tyliai nusijuokė.

— Nudėkit keletą graužikų ir už mane, gerai?

Pasirengusijį išgabenti į miestą, privažiavo juoda, žemagrindė greitosios pagalbos mašina. Virš paminų, plataus furgono šonus dengė išsipūtę gaubtai.

Sesuo Felicija stūmė Donalą, sėdintį vežimėlyje, nors šio leitenantui nebereikėjo, tuo tarpu sesuo Linksė kulniavo šalia. Moterys sustingo tamsiai mėlyno žvyrkelio pakraštyje.

Užpakalinės automobilio durys pakilo, ir Donalas atsistojo. Jis pakštelėjo sesei Felicijai į skruostą, patapšnojo sesei Linksei per plaštaką.

— Jūs nuostabios, — tarė. — Abi.

— Mes pačios žinome.

— Aha. — Jis nusišypsojo sesei Felicijai. — Žiūrėkite savęs.

— Jūs taip pat leitenante.

Iš greitosios pagalbos furgono išniro du juodašvarkiai, piikaveidžiai sanitarai.

— Aš galiu įlipti savo jėgomis, — pareiškė Donalas.

Vyrai lūkuriavo tylėdami, nemirksėdami, kol jis ropštėsi į užpakalinę automobilio dalį. Galiausiai leitenantas atsisėdo ant neštuvų, pritvirtintų prie grindų. Sanitarai susižvalgė, nebyliai persimetė mintimis ir kits kitam nusilenkė.

Vienas jų įsitaisė priešais keleivį, ant gretimų neštuvų; partneris apėjo mašiną ir atvėręs dureles smuko į vairuotojo vietą.

Sesuo Felicija pamojavo.

Donalas jai pasiuntė oro bučinį. Tuomet durys nusileido ir spragtelėjusios užsidarė.

Na, štai.

Pajudėjęs greitosios pagalbos furgonas treškino žvirgždą, kol nusigavo iki asfaltuoto kelio. Vairuotojas įveikė staigų posūkį — priešais leitenantą sėdintis sanitaras šykščiai vyptelėjo, — ir automobilis didindamas greitį nuriedėjo Tristopolio pusėn.

Kai ligoninės valdos nutolo per mylią, o vieškelis tapo ganėtinai platus, palei važiuoklę nutįsę gaubtai prasiskyrė. Abipus kėbulo išsiskleidė šikšnosparnio sparnai.

Vis sparčiau lekiančios mašinos pirmagalis ėmė krypti viršun, tuo pat metu žemesne gaida suurzgė variklis.

Greitosios pagalbos automobilis atsiplėšė nuo žemės.

Žemai skriejantis šikšnosparnio formos furgonas kaukė virš pelkynų kol pasiekė miesto ribas, kur ore knibždančios, stebukladarių įkrautos dalelės privertė transporto priemonę nutūpti. Vairuotojas baiminosi, kad jos padegs variklius. Teršalai kėlė mirtiną grėsmę.

Sumažinęs tempą sanitaras pasuko juodus ratus į tuščias, vakarines, link miesto centro nusidriekusias gatves.

— Jūs gyvenate Žemutiniame Holse? — paklausė juodašvarkis, įsitaisęs šalia Donalo.

— Taip, bet… nuvežkite mane į štabą, gerai?

— Kur?

— Į policijos departamentą. Basiliskų aveniu Nr.l.

— Taip… — sanitaro balse pasigirdo keistas šnypštimas. — Mes žinome, kur jį rasti.

Vyriškis mirktelėjo: prieš suvirpant vokams, akies obuolį trumpam uždengė drėgna membrana. Vairuotojas pritardamas lėtai pakinkavo galva.