Kaulų daina

— Aš Lora Styl. — Moteris atkišo pirštinėtą delną. — Malonu susipažinti kaip pridera.

— Hmm… — Donalas sušniurkštė. — Paspausime rankas, kai nusiplausiu savąją. Jei neklystu, tu esi komandore Lora Styl?

— Teisingai. O čia… — blyškiaodė linktelėjo į raibulius, — …Ksalija. Iš federalinio specialiosios paskirties būrio, kuriam aš vadovauju.

— Aišku. — leitenantas įrėmė nugarą į kietą atkaltę. — Atvykote pakelti man ūpą ar iškvosti?

— Nei viena, nei kita. Mes norime tave užverbuoti.

— Juokauji. — Jis užsimerkė, atsiminė ilgą pasivažinėjimą mišku, miglos apgaubtą viešnagę kotedže (kiek dienų ten lindėjo?), kurioje ant stalo paguldė primadonos palaikus ir ruošėsi švariai nugremžti lavono kaulus. — Kiek įstatymų aš pažeidžiau?

— Tave atitinkamai apkerėjo.

— Taip, bet… argi tai nereiškia, kad esu atitinkamai kaltas?

— Ne, tu tapai prakeikta auka, kuria išliksi, jeigu nesiliausi jos vaidinęs.

— O, Tanate. — Donalas pakėlė akis į moterį, nukreipė žvilgsnį į mirgančią, beveik nematomą Ksaliją. — Kas taip elgiasi su ligoniais? Sakai, vadovauji specialiosios paskirties būriui? Kuo užsiimate?

— Na, mums pavestas specialus darbas…

— Cha, mirsiu iš juoko.

— Mes tiriame uždarą klubą, kuriam priklausė Melfaksas Kortindas. Jį praminėme Juoduoju Ratu…

— Kaip originalu.

— Nes tikrąjį pavadinimą žino tik klubo nariai.

Ore nubangavo šnabždesys, ne ką garsesnis už vėjelio dvelksmą:

*Man mielesnis Rožinio Kolektyvo vardas.*

Donalas prieš savo norą šyptelėjo.

— O kaip Alyviniai Konspiratoriai? Skamba?

Ksalijos pavidalas suribėjo.

— Na, ar tas sąmokslas rimtas? — pridūrė Donalas.

— Tarkim… — Lora pašnairavo į seselių punktą, įrengtą izoliatoriaus gale, kur sesuo Felicija gurkšnojo eleborų arbatą, —…kad, verbavimo atžvilgiu, Juodajam Ratui priimtinesnis ne kokybės, o kiekybės faktorius.

— Bet jie veikia ne vien Tristopolyje.

— Kodėl taip manai?

— Todėl, kad jūs esate federalai. Ir nepamirškim, kokiomis aplinkybėmis aš susimoviau. Mes privalėjome išlikti budrūs, nes žinojome, kas nutiko kituose miestuose. Įskaitant ir užsienio kraštus.

— Mm-hmm. — Lora žengė prie lovos spintelės. Jos viršuje stiebėsi pigi vitražinė vazelė, iš kurios kyšojo dvi juodos kiaulpienės. —Man regis, sesuo Felicija tau jaučia prielankumą.

— Tiesiog puikiai atlieka savo darbą.

— O tu leidai globotinei žūti vos keliomis sekundėmis anksčiau, nei nudėjai pagrindinį įtariamąjį.

Donalas pasistengė atpalaiduoti įsitempusius pečius.

— Ką tik minėjai, jog ketini mane užverbuoti, dabar aiškini, kaip prastai pasirodžiau, Įdomi taktika, komandore.

— Esmė ta… — Moteris kinktelėjo galva bemaž neįžiūrimų Ksalijos margulių pusėn, — …kad apkerėjimus ir manipuliacijas mes perpratusios geriau nei tavo viršininkai. Arba geriau negu jie, politiniais sumetimais, apsimeta suvokiantys.

— Kitaip tariant, man lemta tapti atpirkimo ožiu? Bet už operaciją buvau atsakingas aš. Nejau nežinojai?

Per sąmonės prošvaistes Donalas spėliodavo, kaip susiklostys jo karjera. Galbūt teks pasėdėti kalėjime, o gal likimas pametės bjauresnių dovanėlių?

— Iš visų teatre buvusių žmonių, įskaitant policininkus, tau vieninteliam pavyko išsivaduoti iš transo, — pasakė Lora. — Jei ne tu, primadona būtų atsisveikinusi su gyvybe ten pat, ant scenos. Jai nebūtų padėjusi jokia apsauga. Ir dabar niekas neatsimintų, kas įvyko teatre.

— Ką gi, aš sugebėjau atsispirti poveikiui. — Leitenantas nudūrė akis žemyn, mintyse atkurdamas praeities vaizdus. — Bent iš dalies.

— Kerų sėklas pasėjo Kortindas, kai parodė menininko kaulą, —tarstelėjo Lora. — Tu jį matei, ar ne?

— Tanatas griebtų, taip… iš kur žinai?

Bekūnė Ksalija vėl suraibuliavo. Šįsyk nelinksmai, kaip Donalui dingojos.

— Mudvi išžvalgėme jo kabinetą. — Komandore kryptelėjo smakru į palydovę. — Kiekvieną kampą ir kertę. Norint suvokti, kas nutiko, ypatingų dedukcinių gebėjimų nereikia. Mes jau žinojome, jog tau įsakė ten apsilankyti.

Leitenantas įsispoksojo į blyškų Loros veidą, iš užuominų pabandė suprasti, apie kąji šneka. Nejau, neminėdama Vilnaro pavardės, kaltino komisarą, kad šis priklauso sąmokslininkų ratui? Ar paprasčiausiai mėgino pasakyti, esą jis pats nenutuokė prisidėjęs prie nusikaltimo?

Nors sesuo Felicija sėdėjo kitame izoliatoriaus gale, jos klausa ir jutimai buvo itin jautrūs, todėl Donalas nusprendė nesigilinti į smulkmenas.

— Prie jūsų komandos turėčiau prisijungti tik todėl, kad valdžia ištaršys mano kailį? — pasitikslino jis.

*Ne.*Nemateriali Ksalijos forma pasislinko arčiau. *Tai ne vienintelė priežastis.*

— Kokia kita?..

Šįkart atsiliepė komandore.

— Ji kalba apie kerštą.

— Ach, šitai.

Kai jie aptarė dar kelias, su darbo pasiūlymu susijusias detales, Lora pareiškė norinti sesers Felicijos išklausinėti, kada Donalas pasveiks, ir drauge su Ksalija nusigavo iki seselių punkto.

Donalas žiūrėjo į besišnekučiuojančią trijulę* bet jokių išvadų nedarė. Po kelių minučių baltaveidė sugrįžo, o jos partnerė liko kyboti greta sesers Felicijos.

— Terapija tęsis nuo devynių iki devyniolikos dienų, — prabilo Lora. — Arba devyniasdešimties, jei tiek laiko prireiks rekonstrukcijai. Beje, kaip atrodo procesas, per kurį gydomas kūnas ir sąmonė?

— Užpildytas fizinėmis treniruotėmis ir iliuzijomis, — atsakė Donalas. — Jis privalo atgaivinti senas mąstysenos ir judesių struktūras. Nuolatinis skausmas liudija apie pažangą.

— O… įdomu.

— Aha. — Donalas savęs paklausė, ką ji mintija. — Manau, supranti, jog dar nesutikau prie jūsų prisidėti.

— Nėra, kur skubėti.

— Aišku.

— Norėjau tavęs pasiteirauti… tu žinai, kas yra Ksalija?

— Laisvoji šmėkla?

— Būtent. Neįkalinta krane, lifte ar… neįgaliųjų vežimėlyje. Komandos narys, o ne koks įtaisas.

— Akivaizdu. Bet man rodos, tu nesi bendravusi su Gerte.

— Su kuo?

— Liftu Nr. 7 iš policijos štabo. Kitąsyk, kai kilsi jos šachta, pasakyk, kad pažįsti mane.

Lora primerkė blausias akis.

— Dauguma farų spjauna į tokius dalykus.

— Nes jie avigalviai. Ir nieko neišmano.

Moteris išsižiojo lyg ketindama kažin ką atšauti, bet užsičiaupė ir prašneko tik po pauzės:

— Tikiuosi, leitenante Riordanai, prie mūsų prisijungsi.

— Dėkui. — Donalas nejučia ėmė svarstyti, ką ji nutylėjo. — Ačiū, kad mane aplankei.

Jis stebėjo nutolstančią blyškiaveidę, kuriai draugiją palaikė orą virpinanti Ksalija. Lora avėjo batelius aukštais, smailiais kulniukais, buvo užsisegusi aptemptą sijonėlį; moters eisena pakurstė netikėtus, paširdžiuose sukirbėjusius pojūčius.

— Oho… — prie lovos išdygo sesuo Felicija, jos akių plyšeliai suapvalėjo. — Komandore padarė jums įspūdį, tiesa?

— Nieko panašaus.

— Cha. — Seselės veidą nutvieskė katės šypsnis, iš pirštų galiukų per centimetrą išniro nagai, kurie po sekundės sulindo atgal. — Koks jūs melagis, leitenante.

— Mėšlas.

— Mums teks pasinaudoti antimi?

— Ne mums. — Donalas nuleido kojas nuo lovos. — Aš pats nueisiu į tualetą.

— Tikrai? — jos akys vėl virto siauručiais plyšeliais.