Kaulų daina

…dainos skonį?

Leitenantas pasinaudojo liftu, kuriuo į paviršių ištrūko aną sykį. Plieniniam diskui kylant aukštyn, jis išdidžiai spaudė daLivnovą, nukorusią vieną ranką.

Platformą ūmai nutvilkė virpesiai, ir ji sustingo po kupolu. Skliauto viršų perrėžė plyšys, juodo metalo šonai susilankstė, ir Donalas nužengė į uždarą kiemelį.

Geležinės durys, įmontuotos vidinėje sienoje, buvo pusiau praviros. Salia jų tysojo tu sargybiniai. Kerų poveikiui išsivadėjus, tuodu paniro į tokią gilią komą — kaip ir požemyje likę kolegos, — kad juos išgelbėti galėjo tik stebukladarių intervencija.

Bet tai jau ne Donalo reikalas.

Tobulybė.

Jis peržengė kniūbantį žmogų, išnešė primadoną į erdvesnį kiemą, kur stovėjo trys juodi automobiliai iškiliais galiniais sparnais.

Kiekvieno dureles puošė kaukolės ir Uroboro bareljefai. Akiratyje niekas nekrutėjo.

Kone atsitūpęs leitenantas į save patraukė artimiausios mašinos dureles. Jos spragtelėjo ir atsidarė.

Gerai.

Savo tobuląją primadoną jis perkėlė prie užpakalinės automobilio dalies, pusiau sėdomis pasuko rankenėlę — atsargiai, neišmesk jos, — atšlijo nuo pakylančio dangčio. Galop rūpestingai, su švelnia šypsena veide, į bagažinę įrideno pasakišką kūną.

Ir užtrenkė dangtį.

Donalas nubraukė į sarginę, kur rado dar porą sudribusių vyrų. Nuo kabliukų nuėmė tris automobilių raktelius. Tuomet žemyn nulenkė žalvarines svirtis, atidarančias išorinius vartus.

Grįžęs atgal įsitaisė salone ir išbandė raktus. Spynelėje pasukus antrą, variklis atgijo. Milžiniški plieniniai vartai jau vėrėsi, kai leitenantas išlipo laukan ir nereikalingus raktelius išmetė į kanalizacijos vamzdį. Nuo klampių, tamsoje liulančių srutų atsklido du tekštelėjimai.

Jis vėl sėdo į vairuotojo vietą, pastūmė svirtį su reljefiniu kaukolės bumbulu įjungdamas pirmą pavarą, pro atsidarančius gigantiškus vartus išsuko automobilį į tuščią gatvę, nutįsusią tarp apleistų pastatų, kurie į žmogų dėbsojo juodomis akimis.

Aukštybėse sodriu purpuru pulsavo dangus.

Prisireikė dviejų valandų, kol pavyko nutolti nuo centrinių Tristopolio rajonų. Jis stengėsi važiuoti siauromis gatvelėmis ir aplinkkeliais, atokiau nuo pagrindinių arterijų, neviršyti leistino greičio, vengti duobelių…

Kokia gražuolė.

…sutelkti dėmesį į vairavimą, nors mintys vis baudėsi nuklysti link nepriekaištingų linijų kūno. Širdyje kirbėjo noras sustoti ir pasinerti į stingdantį transą. O taip, jis būtinai sustabdys mašiną, išlipęs atšaus bagažinę, palies savo stebuklą… bet ne dabar. Vėliau.

Gražuolė.

Kuri priklausė jam. Štai kas svarbiausia, ar ne?

Už miesto ribų leitenantas pasuko automobilį į Juodosios Geležies mišką, kuriame retai kas apsilankydavo ir beveik niekas negyveno. Matyt, todėl našlaičių prieglaudos valdžia nesiekė pasipelnyti parduodama kotedžą. O gal tuo, kad namelis atitektų Donalui, pasirūpino sesuo Merė-Ana Stiks.

Nors tėvai pasimirė, kai jam tebuvo savaitė, senelis, atšiaurus vienišius, išgyveno dar trylika metų. Auginti anūko nė kiek netroško, bet jį pripažino. Džekas Riordanas su pasauliu atsisveikino, likus metams iki vaikaičio „išleistuvių“ — kuomet keturiolikmetį paauglį išspyrė iš prieglaudos, — o Donalas paveldėjo kotedžą bei šiokias tokias santaupas, kurios leido pratęsti mokslus ir ruoštis stoti į karo akademiją.

Kiek jis žinojo, nė vienas iš departamente dirbančių kolegų nenutuokė apie šią užuovėją. Pats niekuomet apie ją nepasakojo, retai čia užsukdavo ir, be abejo, nieko nebuvo atsivežęs.

Iki šiol.

Pailgas automobilis burzgė tamsėjančiais keliais, aplinkinį vaizdą darkė nakties fone juoduojantys, keistų formų šešėliais virtę medžiai. Donalas gan ilgai vairavo išvijęs iš galvos bet kokias sąmoningas mintis, nugrimzdęs į nuostabias svajas. Ak , mano primadona. Galiausiai grįžęs į tikrovę pamatė, kad mašina įriedėjo į Išplitusį slėnį.

Jiedu — jis ir negyva moteris — dardėjo Juodosios Geležies tankmėje. Kas nors turbūt jau aptiko jovalą, paliktą Centriniame komplekse. Nusikaltimų vietas tiriantys pranašautojai, ko gero, jau triūsė atsiraitoję rankoves.

Prieš keletą valandų Donalas dar galėjo nusispjauti į savo užmačias ir grįžti į policijos štabą, bet tik ne dabar.

Viskas gerai , brangioji.

Kai priešais atsivėrė tiesus takas, apie jokias kitas alternatyvas jis nebegalvojo. Na, ir puiku.

Automobilis turėjo didžiulį kuro baką, o degalų, regis, būtų užtekę visai amžinybei. Pagaliau atėjo vidurnaktis, sprendžiant iš kaukolinio laikrodžio su šlaunikaulio ir stipinkaulio formos rodyklėmis.

Jis tebemygo akceleratoriaus pedalą.

Tamsoje sklandė šiurpus kauksmas ir šmėžavo vos įžiūrimi šešėliai gintarinėmis akimis. Iš siauro vieškelio Donalas išsuko į Tartaro taką ir sumažino greitį. Į akis tarytum pribyrėjo žvyro.

Prieš ketvirtą ryto, nusigavęs į pažįstamas apylinkes, leitenantas įvairavo automobilį į proskyną ir jį sustabdė.

Pasėdėjo lūkuriuodamas.

Po pauzės išjungė variklį.

Kurį laiką Donalas skendėjo transe, galų gale atsipeikėjo. Giliai įkvėpė, prisivertė pajudėti, atidaręs dureles nuleido koją į tamsų purvą. Dangus panėšėjo į vientisą purpurinę skraistę. Šlaito apačioje jis matė ežerą, išsiplėtusią, niekada nenušvintančią dėmę. Telkinys neturėjo pavadinimo, o vanduo visuomet buvo juodas ir tykus. Bent jau tais kartais, kai leitenantas čia apsilankydavo.

Jis prisiartino prie stambaus, sidabriško, ant kauburio iškilusio medžio. Iš kišenės ištraukė raktą, kurį įkišo į skylutę žievėje. Po dvejonės akimirkos pasigirdo trekštelėjimas.

Šlaito mulčias nuslydo atidengdamas plieninius kotedžo langus ir raižytas juodmedžio duris.

Senelio Džeko palikimas.

Donalas atvėrė laukujės duris, ąrįžo prie automobilio, iš bagažinės išgriebė brangiąją primadoną. Švelniai pernešė moterį į namelį,^ namelį, ir paguldė kūną ant pailgo pietų stalo.

Tuomet paspaudė titnaginius dviejų žibalinių lempų jungiklius. Gelsvos liepsnelės virptelėjo ir sumirguliavo, bet galiausiai paryškėjo.

Tobulas …

Ne. Iš pradžių reikia užsiimti darbais.

Prisivertęs nukreipti akis nuo tobulybės, tysančios ant stalo, leitenantas pasidairė kokio sunkaus objekto. Sykiu stengėsi vengti sijų, kybančių po žemomis lubomis.

Jis sustojo, kai pamatė seną akmeninę kaukolę iš Zurinamo, kažkokį totemą, kurį dievino apgailėtinas senis Džekas, niekada neužsukęs į prieglaudą pasimatyti su vaikaičiu, nė neketinęs jo ištraukti iš nelemto kalėjimo…

Dabar tai neturėjo jokios reikšmės.

Gražuolė .

Delne gniauždamas kaukolę, Donalas šlaitu nusileido iki automobilio. Užtrenkė bagažinės dangtį, sėdo į vairuotojo vietą, ant kelių pasidėjęs akmeninę galvą įjungė pirmą pavarą. Apvažiavo drūtą, žemės paviršiuje kyšančią medžio šaknį, nuspaudė stabdį, bet variklį paliko veikiantį.

Apačioje regėjo bevardį ežerą, kaip visada, tirštą ir tamsų.

Jis smuko laukan, kaukole primygo akceleratorių, atleido sankabą ir šoko atokiau nuo kėbulo.

Mašina nubildėjo lūkuriuojančio ežero kryptimi.

Ji kur nors užstrigs.

Sekundei Donalas įtikėjo, kad jam nepasiseks, bet netrukus automobilis nučiuožė nuo aukšto kranto ir pūkštelėjo į ežerą. Iki stogo paniro į juodą, klampų vandenį, gan veikiai prasmego gelmėse.