Kaulų daina

— O… sveiki. Aš esu leitenantas Riordanas. Privalau susitikti…

Tačiau ketvertukas spiginosi apsiblaususiomis akimis. Donalas dirstelėjo į moterį. Nuostabus blyškus jos veidas mirtinai išbalo.

Ar primadona atkreipė dėmesį, jog tie žmonės nesudrebėjo ją išvydę? Tarytum jau būtų apkerė…

— Pasitraukit. — Leitenantas suktiniu spyriu smogė pirmam darbininkui į šlaunį, tokiu būdu suparalyžiuodamas jo koją ir parversdamas ant žemės. Kumščiu porą kartų kirto antram, griebė daLivnovos ranką, nusitempė ją kiaurai grupelę, pakeliui pirštais bedė dar vienam į akis. Po sekundės visi keturi liko užnugaryje.

— Greičiau…

Jiedu padidino tempą, tačiau priešais išdygo dar gausesnis, septynių ar aštuonių vyrų būrys. Donalas sustojo, pažvelgė atgal, kur jau spietėsi pastiprinimas, trūktelėjo primadoną į šoninę tarpueilio atšaką, taip energingai, kad vos neišnarino rankos…

O, ne.

…ir suakmenėjo pamatęs eilinę, gyvą užtvarą.

— Atleiskit.

Iš aklavietės pasprukti nepavyks.

Donalo marškiniai permirko prakaitu. Jis skuodė kiek įkabindamas, o primadona… jos kojos sruvo krauju, suknelė sudrisko, vis dėlto veidas ir kūnas priklausė nuostabiausiai esybei visatoje. Ach, kokia ji graži.

— Gelbėkit mane, D-d… Meldžiu. Gelbėkit.

Leitenantas nurijo seiles, iš dėklo išgriebė „Magnusą“. Pakėlė ginklą, nusitaikė, paspaudė gaiduką. Driokstelėjus šūviui, moteris sucypė.

Vienas vyras nukrito.

Nekalta auka…

Tačiau apkerėti darbininkai be jokių dvejonių artinosi prie bėglių, slinko iš abiejų tarpueilio pusių. Donalas nukreipė akis viršun. Jei būtų vienas, gal užsikabarotų reaktoriaus šonu… bet su primadona? Nieku gyvu.

Tanatas griebtų.

Jis iššovė į grupelę, mitriai apsisuko ir dviem šūviais patiesė porą individų iš kito būrio.

Abi komandos sulaukė pastiprinimo — vyrų, dėvinčių energetikų kombinezonus, rankose laikančių masyvius šautuvus. Jiedu nebeturėjo jokios galimybės išsigelbėti.

Donalas nuleido „Magnusą“.

— Gelbėkit…

Ar jauti dainos skoni?

— …mane.

Pistoleto apkaboje beliko šeši šoviniai. Priešininkų gretas sudarė daugiau nei dvidešimt darbininkų; pusė iš jų gniaužė galingas šaudykles, kurioms supokšėjus jis paplūstų kraujo fontanais. Viskas baigta.

Vyrai artėjo.

— Meldžiu…

Leitenantui magėjo paklausti, ar primadona pamena jo vardą. Keista, jog tokia apgailėtina mintis šovė prieš mirtį — juk netrukus asmeninė visata užges, išsitrins lyg žodžiai grifelinėje lentelėje, kuria jis naudodavosi našlaičių prieglaudoje.

Donalas prisiminė, kaip sesuo Merė-Ana Stiks jam į galvą kalė matematikos taisykles, kaip aptvarstė žaizdą, kai trys vyresni berniukai…

Kojas velkantys darbininkai sustojo.

Kas čia vyksta?

Viena grupė mažumėlę prasiskyrė leisdama į priekį žengti lieknam vyrui žila, smailia barzdele. Donalą apėmė negera nuojauta, jog tokios įvykių eigos jam ir derėjo tikėtis. Akiratyje pasirodė Melfaksas Kortindas, komplekso direktorius.

Tamsios, žioruojančios Kortindo akys spinduliavo anaiptol ne bereikšmį žvilgsnį.

— O, leitenante. Malonu maty… atsargiau.

Donalui kilstelėjus ranką, laikančią „Magnusą“, apkerėti vyrai nukreipė šautuvus į primadoną. Iš abiejų pusių stypsantys šauliai būtų apsimainę kulkomis ir, geriausiu atveju, vieni kitiems suvarpę kojas, tačiau burtais paveiktiems žmonėms jų pačių saugumas nerūpėjo.

Darbininkai atliko marionečių-kamikadzių vaidmenį.

Leitenantas nuleido ginklą, atgniaužė pirštus. Nukritęs pistoletas sužvangėjo į grindinio plokštę.

— Ar aš čia atėjau laisva valia? — jis neketino pateikti klausimo balsu.

— Mūsų motyvai įkūnija amžinąją paslaptį, ar ne? — Melfaksas Kortindas kalbėjo mandagiu tonu, visiškai be jokios įtampos.

— Atsiknisk.

— Ach, susimildamas. — Iš apsiausto kišenės direktorius ištraukė blizgantį, senovinį pistoletą. Dvi tamsios patrumpintų vamzdžių žiotys atrodė piktdžiugiškai grėsmingos. — Kur jūsų manieros?

Kortindas atsuko ginklą į primadoną.

— Metas mirti, mieloji.

Ar jauti dainą?

— Ne.

Štai ir lemiama akimirka.

Ar lieti kaulus?

Apžavėtų darbininkų rankose šautuvai nė nevirptelėjo* Vis dėlto Donalą sukaustė ne jie. Vardan Mirties, baimė čia niekuo dėta.

Bet akimirka išties buvo lemiama.

— G… gelbėkit…

— Jis negali.

Būtent dabar leitenantas turėjo griebtis veiksmų.

Ar jauti …

Pistoletas užgriaudėjo; vamzdžius nutvieskė stroncio raudonis.

Iš baltutėlio moters kaklo ištiško purpuriniai lašai. Arteriniam kraujui plūstant čiurkšlėmis, primadona pasisuko ant kulno, susmuko ant akmeninio grindinio.

Ir išleido paskutinį kvapą.

…kaulų skonį?

Per vėlu.

Dar prieš sekundę…

Antras šūvis, raudonos liepsnos, duslus pokštelėjimas, trečioji akis, praplėšta daLivnovos kaktoje…

…Donalas galėjo ją išgelbėti, tačiau pavėlavo. Nuo to momento, kuomet leitenantas privalėjo užstoti globotinę, jį skyrė visas gyvenimas ir visata.

— Ne!

…ir tamsus klanas kraujo, tekančio iš prakiurdytos kaukolės.

Pagaliau Donalas atsikratė sąstingio.

Jis puolė Melfaksą Kortindą, tas ėmė mitriai šokčioti demonstruodamas bagua judesius, bet šį kovos meną buvo įsisavinęs ne vien direktorius. Leitenantas nuspėjo, kokiame taške direktorius atsidurs, delnu išmušė senovinį pistoletą, pirštais dūrė priešininkui į akis, alkūne rėžė šunsnukiui į gerklę, keliu kirto žemiau šonkaulių ir sėkmingai pataikė į blužnį.

Donalas ranka apsivijo Kortindo kaklą, užbaigdamas sukamąjį judesį prilipo priėjo nugaros tarytum įsimylėjėlis ir nutrenkė direktorių ant grindinio.

Apkerėti vyrai stūksojo suakmenėję.

Ar jauti…

Priešas sudribo, tačiau nenusigalavo. Pavojus tebegrėsė. Donalas aukštai iškėlė koją.

…dainą?

Ir ją nuleido ant Melfakso Kortindo.

Su trenksmu.

Apžavais paveikti žmonės sudribo ant žemės, paniro į stebuklinę komą. Gyvybių neprarado.

Lavonais virto tiktai komplekso direktorius ir primadona.

Kuri vylėsi, kad ją išgelbėsiu .

Atžagaria ranka, ne taip seniai spaudusia ginklą, Donalas nuo veido nusišluostė karštą skystį. Galbūt prakaitą, o gal kraują.

Kad ją išgelbėsiu. Nors nė neįstengė…

O, taip, čia kraujas. Pasruvęs iš kažkokios žaizdos.

Toji kalė nė nepajėgė atsiminti mano vardo.

Bet ji tokia graži, netgi dabar, išsikėtojusi, plačiai atmerktomis akimis žvelgdama į amžinybę; blyškią odą nusėjo raudoni purslai, plonytė suknelė permirko karštais, blizgančiais gyvybės syvais. Aplinkui dunksantys reaktoriai, regis, švytėjo juoda tamsa ir nebyliai kaukė.

Ar girdi kaulus?

Donalas labai lėtai paėmė „Magnusą“, grąžino jį į dėklą, nenuleisdamas žvilgsnio nuo primadonos. Nuostabiosios primadonos. Pritūpė greta tobulo jos pavidalo.

Kokia žavi.

Pakišo rankas po lavonu.

Tobulybė.

įsitempė.

Ar jauti…

Atsispyrė nuo žemės ir išsitiesė glėbyje laikydamas glebų moters kūną. Žengtelėjo pirmyn, paskui dar kartelį, galop pajudėjo sparčiau — Donalas su įstabiausia tobulybe visatoje ruošėsi pasišalinti iš požeminio komplekso ir niekada į jį nebegrįžti.