Kaulų daina

— Supratau…

— Jų sraigtasparnis pakils į orą per kelias minutes. Man tereikia…

— Telefono. Eime ten?

— Taip.

Tamsioje metro tunelio atšakoje jie įžiūrėjo platforminį vežimėlį. Tiksliau sakant, pamanė Donalas, dreziną— našlaičių prieglaudoje vaikai taip vadindavo stalelį su ratukais.

Tansporteriui energiją, regis, tiekė bėgiai. Juo akivaizdžiai naudodavosi žmonės iš techninio aptarnavimo; nelaimei, tolėliau, apšviestame plote triūsė darbininkai. Leitenantas nenorėjo vogti drezinos, nebent taip pasielgti priverstų būtinybė.

Vežimėliu strimgalviais bildant į tamsą, galbūt tiesiai į artėjantį pneumetro vagoną, apsaugoti primadonos nepavyktų.

Moteris pirštais suspaudė jo žastą — demonstravo primatų reakciją į pavojų, tarsi jauniklis, baugščiai prilimpantis prie suaugusiojo.

Staiga koridorių pervėrė serija pokšėjimų, užgriaudėjo atgijęs kompresorius. Kurtinantį triukšmą papildė keletas plerpiančių pneumatinių grąžtų.

Donalas su primadona slinko dulkėtu keliu, laikydamiesi atokiau nuo aukštos įtampos bėgio. Galop pasiekė iš dešinės iškilusią platformą: uždarytą stotelę. Truputį toliau riogsojo nešiojami prožektoriai ir masyvus kompresorius; darbininkai, matyt, tūnojo kažkur tunelyje.

Ar girdi kaulus?

Kakofoniškame griausme turbūt keistai susipynė garsai… Ne. Donalas išvijo pašalines mintis iš galvos. Veiklos jis turėjo iki kaklo.

Užsikoręs ant pilkos, apleistos platformos, padėjo užlipti daLivnovai. Jiedu pasuko į trumpą koridorių, ieškodami technikų kontoros. Lyg iš niekur priešais išdygo storapilvis vyriškis dideliais ūsais.

O, Hade…

Leitenantas smogė delnais, įtėkšdamas storulį į kietą, keraminėmis plytelėmis apklijuotą sieną, tuomet suvarė alkūnę žemiau krūtinkaulio. Ūsočius sudribo žiopčiodamas kaip į krantą išmesta žuvis.

Dejuodamas liko tysoti ant žemės.

Donalas pasvarstė, ar nevertėtų jo surišti, tačiau pasižvalgęs nerado jokių pagalbinių priemonių. Be to, negalėjo gaišti laiko. Peržengė žmogų ir atidarė duris, Įėjo į kontorą. Ant sienos išvydo tuščią telefono lizdą — apvali ir juoda ertmė atrodė it pašaipiai išplėsta akis.

— Kodėl…

Primadonos balsas.

— Kas yra?

— …jo nenužudėte? — virpantį pirštą moteris nukreipė į drybsantį žmogų.

Jei tas šunsnukis atsigaivelės, mums galas.

Nors ir nepagrįsta įrodymais, nuojauta tvirtino, esą jei pargriautą storulį užvaldys kerai, labai tikėtina, jog į transą panirs ir tunelyje triūsiančių remontininkų brigada. Tokiu atveju, jiedu pakliūtų į aklavietę.

— Ar jis priešas?

— N-nežinau.

Ant sienos kabėjo mėlynais ir baltais dryžiais išmarginta metro diagrama, stalą dengė tokio paties dydžio žemėlapis.

Ji nė neatsiminė mano vardo.

Koks skirtumas. Dabar svarbiausia išsiaiškinti, kur jie pateko ir kur galėtų nukeliauti.

Bet iš pradžių priminsiu, kas aš toks.

Tuščia stotelė priklausė apleistai Dvidešimt trečiosios linijos atšakai.

Turbūt jau užmiršo , kaip į mane kreiptis.

Donalas pirštu atsekė sankirtas. Iki policijos štabo — mažiau nei dvi mylios, bet reikiama linkme nevedė nė vienas tunelis. Norint nusigauti į vietą, teks trys… ne keturis kartus persėsti.

Bet kiekviename užgrūstame vagone, ant kiekvienos sausakimšos platformos jų lauks minios žmonių, galinčių transformuotis į kraugeriškus parazombius.

— Mėšlas, mėšlas, mėšlas.

— Kas atsitiko, D-Donaldai?

Leitenantas nepakentė, kai jį vadindavo Donaldu.

— Nieko. — Diagramoje pasisekė įžiūrėti tinkamą maršrutą. — Radau kelią.

Į porelę įsispoksojo ant grindų susmukęs žmogus.

Tanatas griebtų.

Donalas spyrė jam į smilkinį.

— Sakėt, kad jis ne priešas.

— Aha, bet… — leitenantas įbedė žvilgsnį į sąmonę praradusį, su protrūkiais šnopuojantį storulį, —…nenustebčiau, jeigu kiti gali mus pamatyti jo akimis. — Apmąstęs pastarųjų minučių įvykius, nusprendė, kad neprasitarė, kurlink spruks. Žemėlapyje mažutė kaukolės ir Uroboro emblema pernelyg neišsiskyrė iš aplinkinių. Priešai nieko nesuuos, net jei ir geba perimti ūsočiaus jutimus… nebent jie valioja skaityti užvaldytos aukos mintis bei žino, kokioje vietoje ji slankiojo.

— Judinkimės.

Dar po dešimties minučių, įsitaisę ant drezinos, jie nurūko pietų kryptimi. Kai įveikė tunelio vingį, užžiebė priešakines šviesas. Donalas iki galo nuspaudė droselio rankeną.

Vienu metu porelė nušvilpė pro eilinę uždarytą stotį. Keletas iš tenykščių darbininkų pakėlė galvas, bet sustabdyti pralekiančio vežimėlio nespėjo.

Moteris priglaudė skruostą priėjo peties.

Cha.

Šiek tiek anksčiau į žmogų, kuris rizikavo viskuo, kad ją apsaugotų, primadona žiūrėjo kaip į tuščią vietą, bet dabar…

Ar jauti dainos skonį?

Žinodamas, jog privalo susitelkti, jis skaičiavo apleistas stoteles, pro kurias drezina pravažiuodavo — pakeliui nematė nė gyvos dvasios, neskaitant baltos, dvidešimties pėdų ilgio gyvatės, susirangiusios ant vienos platformos.

Galų gale Donalas atjungė energijos tiekimą, mažinti vežimėlio greitį leido trinčiai. Priešakyje subolavo pilkšvas, blausus, bet pamažu ryškėjantis šviesos lopinys.

Jie sustojo.

Kai abu užsiropštė ant švarios, greta bėgių stūksančios platformos, netiesioginis jos apšvietimas sustiprėjo. Ar žmonės čia nusileisdavo? Išėjimų į paviršių nebuvo — anot žemėlapio, regėto techninio personalo kontoroje, — bet galbūt palei stotelę kursuodavo krovininiai vagonai.

— Kur mes?

Donalas pamojo ranka. Ant sienos, vietoj stoties pavadinimo, žvilgėjo kaukolė, kurią apsivijo Uroboras, į juostą panaši, savo uodegą ryjanti gyvatė.

— Miesto energijos valdyboje, — atsakė. — Centriniame komplekse.

— Čia saugu?

— Tikiuosi. — Platformos gale jis pastebėjo žmogaus dydžio duris su mažesne emblemos versija. — Velniškai rikiuosi.

Įveikę horizontalią šachtą, jiedu išniro į požeminį kompleksą. Žvilgsniu neaprėpiamą tamsią erdvę užpildė eilės gigantiškų reaktorių.

Donalo kūną, rodės, palytėjo milijonai pirštelių. Primadona sudejavo.

— Ana ten įrengti apsauginiai ekranai, — sukuždėjo leitenantas. —Žiūrėkit aukštyn. Matot? — jis parodė direktoriaus kabinetą, įrengtą kairiosios sienos viršuje. Piršto galiuku ore nubraižė juodo, geležinio laiptatakio kontūrus.

— Gerai. — Moteris spustelėjo jo žastą,

Bėgliai numynė tarpueiliu, panašiu į platų kelią. Jie laikėsi kairės pusės, stengėsi nesitraukti nuo reaktorių pagrindų. Akiratyje nebuvo regėti nė gyvos…

Velnias.

Maždaug už dvidešimties jardų, dešiniojoje atšakoje, prie reaktoriaus aptaisos darbavosi vyriškis duksliu kombinezonu. Bet žmogus nepakėlė galvos, ir Donalas su daLivnova veikiai prasmuko pro šalį.

— Jis mūsų nepamatė, — sušnabždėjo primadona.

Leitenantas atsiliepė iki murmesio prislopusiu balsu, idant šio garsai nepasklistų erdvėje:

— Kerų poveikį greičiausiai nuslopina apsauginiai rūbai.

Viltis, jog taip nutiks, tapo viena iš priežasčių, kodėl jis čia vedėsi savo globotinę.

Po relė apėjo da rseptynis reaktorius, bet kai iki laiptų beliko nedidelis atstumas, korį, pasileidę tekini, jie sukartų per keletą sekundžių* planas nuėjo Cerberiui ant uodegos. Kelią pastojo keturi vyrai pilkais kombinezonais.