Kaulų daina

— Na, Ksalija, gal pasiūlysi, ką su juo daryti?

Tamsa sumirgėjo.

*Visiškai nieko.*

— Ką turi omenyje?

*Tai, ką girdėjai.*

Moteris pasižvalgė po gatvę ir galų gale sumojo, ką Ksalija nori pasakyti: juoduose šešėliuose sužybčiojo dvi poros gintarinių akių.

— Palikti jiems?

*Susimildama, Lora. Jis ruošėsi nužudyti primadoną.*

— Žinau. Bet Juodajam Ratui nepriklauso. Tu pričiupai iškrypėlį vienišių.

*Būtent.*Žodis tarsi nupleveno kartu su vėjo dvelksmu.

Moteris, Lora, vėl nudūrė akis į sužeistąjį.

— Tau derėjo apsiriboti keliais smūgiais, užuot įgyvendinus liguistas savo fantazijas.

Ji atsitraukė nuo kūno, ir tamsos raibuliai po akimirkos nusklendė pavymui.

Donalas pakirdo 05:23, septyniomis minutėmis anksčiau nei nuskambėjo žadintuvas. Košmaro pabaigoje, kuris verpetais ištirpo iš atminties, lyg kriauklės skylėje prasmengantis skystis, jis įtarė girdįs blėstantį klyksmą. Sąmonėje garsai veikiai nuščiuvo.

Nusilengvinęs tualete leitenantas atsuko čiaupą, atsigėrė sūroko vandens — bent tiek gerai, kad vandentiekis veikė — ir užsitempęs seną, juodą sportinį kostiumą išėjo laukan. Taip anksti gatvės plytėjo tuščios.

Šimto pėdų aukštyje tiesia linija praskriejo departamento žvalgybinis šikšnosparnis; Donalas pasisveikindamas mostelėjo ranka. Galbūt vėliau vienas iš žvalgybos magų, perėmęs šikšnosparnio prisiminimus, jį atpažins.

Ties akmeniniu cokoliu leitenantas, kaip įprastai, į angą įkišo policininko ženklelį ir, kai brūžuodamos žemę atsivėrė durys, ėmė leistis spiraliniu laiptatakiu.

Ar jauti?

Donalas sustojo, virptelėjo, liepė sau liautis kvailiojus. Aplinkui nieko nebuvo. Pajudėjęs iš vietos jis pėdino apačion, kol pasiekė katakombas.

Tuomet ristele leidosi bėgti per senovinį akmeninį grindinį.

Ar jauti dainą?

Kūną nutvilkė šaltis, bet Donalas prisivertė padidinti tempą, kurį išlaikė, kol įšilo raumenys. Pagaliau atsidūrė su žeme susiliejusių sarkofagų oloje.

Ar girdi?

Jis nuskuodė sparčiau jausdamas, kaip nervus braižo vaizduotės

— žinoma, kad vaizduotės — nagai, tarytum odą pervėrę kabliukai.

Ar girdi kaulus?

Parsigavus atgal prie akmeninių laiptelių, Donalo rankos drebėjo. Kylant viršun, šlaunų raumenys suglebo; širdį pervėrė baimė, jog kojos sulinks, ir jis nubildės žemyn. Maža to, atsidarydamos,' gremždamos asfaltą, durys trumpam užstrigo, o leitenantą nuo galvos iki kojų pirštų sukaustė stingdantis siaubas.

Netrukus jis išsvirduliavo ant šaligatvio ir pasuko namo.

Popiet Donalas leido sau nusnūsti ant užpakalinės patrulinio automobilio sėdynės. Pasitreniruoti šaudykloje neturėjo galimybės, todėl atsibudęs dar kurį laiką akių neatmerkė — pasistengė nugrimzti į transą.

Jis įsivaizdavo gniaužiąs ginklą ir pliekiąs tiesiai į gyvybiškai svarbius taikinio organus. Galop pratisai, trūksmingai atsidūsėjęs grįžo į realybę.

— Ei, leitenante, kavos norėsit?

— Jei tik pridėsit spurgų.

— Suorganizuosim.

Porelė uniformuotų pareigūnų, Beldenas ir O'Greidis, paliko jį miegoti salone, patys slankiojo netoliese tam atvejui, jeigu juos kviesdama sucyptų racija. Nūnai abudu sėdo į automobilį ir jį išsuko iš skersgatvio. Sustabdė mašiną priešais „Riebių saldybių“ krautuvėlę, virš ultavioletinių, stovėti draudžiančių linijų. Į konditeriją užsuko Beldenas.

— Jam patinka kreminiai tarantulai, — partneriui įkandin murmtelėjo O'Greidis. — Nuo kurių pajuoduoja dantys.

— Nuostabu.

Tačiau Beldenas nupirko paprastas ir bruknėmis įdarytas spurgas, kokias būtų užsisakęs Donalas, bei kavos puodelius, aplipdytus gyvatės oda, užpildytus pusėtino skonio gėralu. Kokybė neprilygo kiekybei.

— Pasinėrėte į kultūrą, leitenante? — Beldenas, įsitaisęs priešakinėje keleivio vietoje, savo puoduko dangtelyje atšovė miniatiūrinius šliužo nasrus. — Mėgaujatės opera?

— Žinoma, mano mielas drauge. Nugrimzdau į kultūrą iki kaklo.

— Kiek girdėjau, toji primadona — tikra gražuolė. — Už vairo sėdintis O'Greidis atsikando spurgos, užgėrė ją kava ir tebečiaumodamas paklausė: — Ar ji išties tokia žavi, kaip kalba žmonės?

— O, taip, — siurbčiodamas kavą švelniu balsu atsakė Donalas. —Iš tiesų.

Antrasis pasirodymas nustelbė premjerinį. Žiūrovai, kurių ratą sudarė turtingi, bet ne patys įtakingiausi miesto gyventojai, plojo nesivaržydami. Triumfo nuotaika, persmelkusi atlikėjus, pakylėjo juos į naują lygmenį.

Iš visos širdies dainavo ne vien primadona, bet ir kiti operos veikėjai. Pravirkdyti publiką pavyko dar keliems solistams, kurie sugebėjo įsiskverbti į klausytojų sielas ir jas apipinti emocijų raštais.

Šįkart broliai Brodovskiai budėjo užkulisiuose — paaiškėjo, kad naują postą jie išprašė iš Levisono, — ir po spektaklio Elas, aukštesnysis, trūktelėjo Donalą prie savęs.

— Po šimts, leitenante, akių mums nemuilinote. Dvidešimt plikų kūnų, visur siūbuoja stambūs papai… Badui teko prigulti.

— Eee… malonu, kad atkreipėte dėmesį.

Brodovskis nusiūbavo šalin palikdamas Donalą spėlioti, ar jie išties matė dvi dešimtis nuogų moterų. Galbūt Elas kerštaudamas paprasčiausiai erzinosi?

— Ei, kaip laikaisi? — pasiteiravo Levisonas. — Ko spoksai buku žvilgsniu?

— Mąstau apie strateginius reikalus. Ar Petrovas ir Dūkesnis jau pasirengę ją įsodinti į automobilį?

Sakydamas „ją“, Donalas kalbėjo apie primadoną.

— Taip. Ji vis tiek važiuos į „Penkis metų laikus“?

— Aha. Gardžiuosis septynių patiekalų vakariene. — O leitenantas su kitais pareigūnais stovės aplinkui ir žiūrės. — Su visais priedais.

— Pats jau užkandai?

— Aišku. O tu?

— Atsinešiau sumuštinį su pupelių daigais. Man jį vakar paruošė Tilė. Ką valgei?

— Dvi spurgas su bruknėmis. Užsigėriau didžiausiu puodeliu kavos iš „Riebių saldybių“. Draugiją palaikė Beldenas ir O'Greidis.

— Iš „Riebių saldybių“? — Levisonas atsiduso. — Prakeiktas laimės kūdikis.

Neilgai trukus laukan išniro primadona kartu su įkyruolių bei gerbėjų palyda. Įdomu, paklausė savęs leitenantas, ar tie prielipos jai niekada neįgrįsta?

Atsisėdęs Beldeno ir O'Greidžio automobilyje Donalas žvalgėsi į gatves. Jo skrandį traukė rėmuo, bet dėl to buvo kalta ne prasta kava, o supratimas, jog žudikas gali tykoti bet kur.

Operatyvinės grupės nariai vėl užėmė savo pozicijas. Trijulė vyrų kiaurą dieną praleido „Penkiuose metų laikuose“, maišėsi vyriausiajam virėjui po kojomis, stengėsi, kad jų nepastebėtų lankytojai. Donalas asmeniškai apėjo postus, pasidairė aplink restoraną, akimis ieškodamas bet kokių neįprastų, šioms vietoms nebūdingų smulkmenų, tačiau nieko nerado.

Dar po trijų valandų visi parvažiavo į „Pavyzdį“.

Leitenantui, teoriškai, darbo laikas baigėsi, bet jis neatsispyrė norui pasivaikščioti koridoriais ir užsukti į tarnybines patalpas. Prieš išeidamas iš viešbučio, šnektelėjo su Šonovanu, kuris niekuomet nemiegodavo — bent taip atrodė.

Kai Donalas grįžo namo, jau buvo vėlu.

Kitą rytą atsikėlė septintą, apimtas noro pabėgioti. Gatvėse daugėjo transporto priemonių, bet jis nudriuokė šaligatviais, užuot leidęsis į katakombas. Antžeminiame lygyje negirdėjo jokių kuždesių.