Kaulų daina

Kai nutyko baigiamosios arijos garsai, jį užvaldė palengvėjimas.

Tačiau per didelis, visus apėmęs atsipalaidavimas buvo pavojingas. Juk primadoną galėjo nužudyti nebūtinai ant scenos.

— Velniai griebtų, nepraraskit budrumo, — lipdamas į užkulisius, broliams Brodovskiams įsakė Donalas.

— Ką? Gerai.

— Aišku, leitenante.

Primadonos persirengimo kambaryje grūdosi lankytojai, sidabriniame, runomis išgraviruotame ir septyniakampėmis mėlynų orchidėjų bei žydrų rožių pynėmis nuspalvintame kibirėlyje šalo šampanas, patalpoje skambėjo sveikinimų kakofonija. Kukliai prisišliejęs prie sienos Levisonas rinko puokštes.

— Labai jums ačiū, — sumurmėjo jis išsipusčiusiam gerai žinomo verslininko, „Juodosios angies“ prekybos centrų savininko, sūnui. Pastarasis nė nesiteikė žvilgtelėti detektyvo kryptimi.

Tarpduryje stovintis Donalas pakėlė antakį, kai jo kolega perėmė eilinę puokštę. Levisono veide sušmėžavo šypsenėlė, bylojanti, esą niekas į jį nekreipė dėmesio, nes nenutuokė, kad gėlių surinkėjas iš tiesų rūpinosi daLivnovos saugumu.

Leitenantas nužvelgė palaižūniškus turtuolius, kuriems žadą atėmė galimybė prisiartinti prie žvaigždės… ir, žinoma, tikras talentas. Gal todėl antipatijos jie nekėlė. Platininiai, į kaukoles panašūs rankogalių segtukai, balto aukso apyrankės su deimantais… bet jokių, atvirai demonstruojamų ginklų. Arba gestų, liudijančių, kad juos rodantiems asmenims knieti ne vien pasimėgauti primadonos draugija.

Sekundei dainininkės žvilgsnis sustingo ties Donalu, ir moteris bemaž nepastebimai linktelėjo. Leitenantą užliejo jausmas, tarsi per jo nugarą būtu perbėgusi daugybė fėjų pirštų. Tačiau žavi akimirka praėjo, vos tik daLivnova nukreipė akis į ją sveikinančią, baltutėle suknele pasidabinusią storulę.

Donalas prasispraudė atgal į siaurą koridorių. Grįžo į sceną, išžvalgė visas pakampes ir šešėlius. Nieko įtartino neįžiūrėjo. Broliai Brodovskiai saugojo šoninį išėjimą, Elas, aukštesnysis, priešais leitenantą atidarė metalines duris.

Lauke, prie parengto limuzino, stypsojo pora vyrų iš operatyvinės grupės, Petrovas ir Dūkesnis, apsirengę išeiginiais kostiumais. Jie dairėsi aplinkui ir nuolat dirsčiojo į pastatų kraigus.

— Visur ramu, — pranešė Dūkesnis. — Ant stogo budi Avramas. Su problemomis jis nesusidūrė.

— Tik neatsipalaiduokit.

— Aišku. — Petrovo akys trumpam nukrypo į Donalą. — Ir kiek laiko tai tęsis?

Leitenantas neatsiliepė. Klausimas skambėjo retoriškai, be to, pareigūnas kalbėjo švelniu tonu: ne tiek suniurzgė, kiek pasakė pastabą.

Velnias, velnias, velnias.

Amžinai būdrauti nevaliotų niekas.

Per oficialų priėmimą svečiai vaišinosi sumuštinukais, įvairiais užkandžiais ir pikantiškais, nežinia iš kokių produktų pagamintais gardėsiais. Apsijuosęs platų diržą komisaras Vilnaras atrodė prašmatniai, netgi pagyrė Donalą, jog šis kol kas tvarkosi puikiai.

— Ačiū, sere, — viso labo atsakė leitenantas, žodelius „kol kas“ nuleidęs negirdomis.

Jeigu apsauga susidoros su savo užduotimi, komisaras pasidžiaugs padėkų liūtimi, kuria jį aplies miesto politikai; bet jei primadonai kas nutiktų, pliūptelėtų šaltas dušas. Ir garantuotai ant Donalo galvos.

Jis suko ratus salės pakraščiais, kartą sustojo pašnekėti su Levisonu, kramsnojančiu kažkokius piršto dydžio dalykėlius , kiekvienas iš kurių, rodės, užsibaigdavo juoda akimi.

— Ką valgai, Levai?

— Neįsivaizduoju. Bet skanu. Paragausi?

— Nė už ką.

Donalui nužingsniavus pirmyn, jį pastebėjo ir mostu pakvietė daLivnova. Moterį glaudžiu pusračiu supo įtakingos išvaizdos individai.

— O čia, — tarė primadona, — mano žavingas asmeninis detektyvas. Matot, kaip miestas mane globoja?

— Mums labai malonu jumis rūpintis, — atsiliepė Tristopolio kongresmenas, kurio pareigas išdavė platininė grandinė, pridengianti marškinius klostėtais apsiuvais. — Jūs kapitonas…

— Leitenantas Riordanas. Džiaugiuosi galėdamas pasitarnauti, kongresmene.

— Tokį talentą ir grožį… — jis pašvytavo glebnais pirštais, — būtina išsaugoti bet kokiomis priemonėmis.

— Ach, Edvardai, jūs man meilikaujate.

Donalas nežymiai kinktelėjo ir žengė atbulas. Primadona į jį pakėlė tamsias, tobulos formos akis, kuriose, kaip leitenantui pasirodė, sužioravo ironijos kibirkštys. Po akimirkos daLivnova vėl atsisuko į kongresmeną ir pratęsė bereikšmį, skambiomis frazėmis pasižymintį pokalbį.

Žavingas detektyvas.

Pobūvio periferijoje jis sukiojosi iki antros nakties, kai svečiai galiausiai ėmė skirstytis. Tuomet palydėjo primadoną į limuziną. Iki „Pavyzdžio“ viešbučio važiavo gatvėmis, virtusiomis nykiais, tuščiais kloniais.

Tokiu paros metu prie paradinio įėjimo užžiebtos liepsnelės virpėjo vangiai tarytum praradusios jėgas. Užtat duris pravėrę šveicoriai atrodė ganėtinai žvalūs. Laipteliais lipančias daLivnovą ir dvi asistentes iš šonų supo Petrovas bei Dūkesnis. Pats Donalas sekė iš paskos.

Naktinė pamaina jau budėjo savo vietose, todėl leitenantas darbą galėjo baigti. Vis dėlto jis paskutinį sykį apėjo ištuštėjusius koridorius, į tamsą panirusį restoraną ir tyloje skendintį vietinį barą (kuriame, beje, gėrimais vaišinosi vienas kitas lankytojas). Viešbutyje vyravo ramybė.

Namo leitenantas grįžo metro, stengėsi nekreipti dėmesio į girtuoklį, visą kelią nenuleidusį nuo jo akių. Kulniuojant daugiabučio linkme, prie Donalo niekas nelindo.

Atsirakinęs lauko duris jis užlipo į penktą aukštą ir nėrė į savo butą. Nors buvo gili naktis, o pasenusi santechnika nepaliaujamai dejavo, Donalas įsirabždino į skardinę dušo kabiną. Vandens tiekimas nutrūko anksčiau, nei jis spėjo nuo kūno nuplauti visas muilo putas.

Išsišluostęs rankšluosčiu čiupo butelį „Žako Dofeno“ viskio ir prisėdo prie paprasto medinio stalo. Atsuko dangtelį, atidavė pagarbą šešėliams, nurijo gurkšnį.

Skystis apsvilino gomurį nelyginant ugnis.

Donalas išlenkė dar porą maukų ir užsuko dangtelį. Jautėsi apšepęs bei nešvarus, tačiau prisivertė išsitiesti ant lovos. Įsmeigė akis į lubas laukdamas, kol atslinks miegas.

O, taip, jis tryško žavesiu.

Penktą ryto už dviejų kvartalų nuo „Pavyzdžio“ viešbučio tuščiu šaligatviu aukštielninkas slinko kūnas. Galva kabėjo ore, kulnai braukė žemę.

Tamsoje suraibuliavo blausūs atspindžiai. Sąmonę praradusį vyriškį kažkas tempė.

Esybė paleido žmogų, kai užsuko už kampo. Jo pakaušis pokštelėjo į asfaltą. Nosis buvo sutraiškyta, skruostą vagojo gilios pjautinės žaizdos.

Šalia viršugalvio sužvilgo pora juodų, brangių, elegantiškų batelių. Blyškiaodė, šviesiaplaukė jų savininkė vilkėjo pilką kostiumėlį.

— Kas čia? — paklausė moteris.

*Pastebėjau jį tykantį prie „Pavyzdžio“.*

— Tik tiek?

*Ne. Panaršyk kišenes.*

Blyškiaveidė pažvairavo į šešėlius. Tada priklupo ant vieno kelio, pirštinėtą ranką įkišo į sumušto vyro kišenes, vienoje sužvejojo strėlinį ginklą. Pauostė tamsiame skystyje išmirkytą užtaiso galvutę ir kaipmat atpažino kvapą.

— “Mėnulio šešėlis“. Mirtina dozė.

Be to, sužeistas žmogus nešiojosi vielinę kilpą-smaugikę, kuri, užmesta ant aukos kaklo, veržtųsi savaime, kol susitrauktų iki kumščio skersmens… labai pamažu . Taip mirti nemalonu.

Rankose laikydama ginklus moteris išsitiesė. Vyriškis krustelėjo, suvirpino vokus ir vėl nurimo.