Kaulų daina

Kitapus tarpdurio driekėsi tamsus skersgatvis, bet, nespėjus išnirti laukan, į moters suknelę iš užnugario įsistvėrė trys vyrai, kurie unkstesnėje scenelėje atliko ietininkų vaidmenis.

Donalas atsigręžė, iš viršaus užvožė artimiausiam į kaklą — tiesiai į dešimtuką , — ir žmogus sudribo, bet iš šešėlių jau slinko pamaina. Antrajam vyrui jis spyrė į kelį, iš po kojų išmušė tvirtą pagrindą, čiupo už galvos ir ją perkreipė.

Primadona vis dar grūmėsi su trečiuoju, todėl leitenantas iš perpetės dėklo išgriebė „Magnusą“, buože trenkė žmogui per sprandą ir jį nugriovė.

— Bėgam.

Nuo grindų pakilo vieno iš kritusių ietininkų pirštai, tačiau Donalas juos užmynė, išgirdą glitų trekštelėjimą, pastūmė daLivnovą link išėjimo.

Lauke pritūpė. Ties gatvės kampu kulniuojantis praeivis ūmai sudrebėjo ir lyg ant medinių kojų pasuko į skersgatvį.

Apžavėtas.

Tanatas rautų. Kaip toli gali pasklisti kerai?

— Eime ten.

Už teatro Donalas nukūrė pirmas, primadona stengėsi neatsilikti. Žemė buvo šalta ir kieta, o moteris skuodė basa. Jie šonu aplenkė stiklo šukes, numesto alaus butelio duženas, kurios blykčiojo šviesos atspindžiais.

Priešais nudriko kitas skersgatvis, pernelyg siauras, kad bėgliai išsitelktų vienoje gretoje, ir velniškai panašus į potencialius spąstus, tačiau jie neturėjo iš ko rinktis. Donalas nusitempė daLivnovą iš paskos.

Netrukus jiedu išlėkė į Devyniasdešimt antrąją gatvę.

Ryškus apšvietimas, burzgiantys automobiliai, praeivių minia: maždaug dvidešimčiai sekundžių leitenantui dingojos, kad pavojus nebegresia. Jau ketino susistabdyti purpurinę taksi, bet pamatė, kaip grupelė turistų, rankose laikančių fotoaparatus, sudrebėjo, ir jų akyse nušvito bereikšmiai žvilgsniai.

Apkerėti žmonės atsigręžė į primadoną.

Ji tapo traukos centru.

Kad ir kur jie mėgintų slėptis, transo burtai seks iš paskos ir paveiks kiekvieną, esantį daLivnovos akiratyje. Lyg kokia infekcija. Donalas trenksmais nustumdė atkištas turistų rankas ir timptelėjęs moterį — „…ime“ — privertė ją pajudėti.

Baltos suknelės petnešėlė nuslydo žemyn, ir leitenantas pastebėjo sušmėžuojant krūtį ' o, Hade, dabar tam nėra laiko, — paskui išvydo akmeninę, už žmogų platesnę, kitapus Lobių gatvės stūksančią koloną.

Jis įgrūdo ginklą atgal į dėklą, suėmė primadoną už kairiojo riešo, pats pritūpė. Išsitiesė užsimetęs ją ant peties tarytum ugniagesys, gelbėjantis gaisro auką.

— Laikykitės.

Donalas pasileido tekinas.

Užstaugė garso signalai, ūmai susidūrė ir stiklo druzgų liūtimi apsipylė du automobiliai, nes užburti vairuotojai nukreipė dėmesį į sprunkančią porelę. Donalas bėgiojo kas dieną, ištisus dvidešimt metų, todėl dabar, nardant tarp transporto priemonių, jį užvaldė savotiškas džiūgavimas. Nors pečius slėgė primadonos svoris, leitenantas lengvai iššoko ant priešingo šaligatvio, atsivedėjęs spyrė, ir priešais stovintis žaliūkas susmuko.

Dar už dvidešimties jardų Donalas pasilenkė, vos nenumetė primadonos apčiuopomis ieškodamas piniginės, rado ją ir iškrapštė policininko ženklelį, kurį tučtuojau įplojo į plyšį, žiojintį akmeninėje kolonoje.

Metalinės durys atsivėrė, kitoje slenksčio pusėje buvo matyti žemyn vedantys laipteliai.

— Jūs pirma. — Jis įstūmė moterį vidun. — Paskubėkit.

— Taip…

Basas daLivonos kojas nudažė kraujas. Ji galėjo paslysti, bet Donalas, neturėdamas kitos išeities, švelniai niuktelėjo primadonai, pats smuko pro ertmę, ir įstatė ženkliuką į spynos mechanizmą. Link cokolio artėjo tuzinas apkerėtųjų, o durys vėrėsi labai lėtai…

Velnias, velnias, velnias.

…tačiau užsidarė laiku. Artimiausiu metu pavojus negrėsė.

— Jie prašilau…

— Ne. Judinkitės. Mus apsaugos akmens sienos ir atstumas.

Nusikratyti kerais pavyks tiktai pasitraukus atokiau nuo žmonių.

— Kur?

— Tiesiog leiskitės.

Gruoblėtą tunelį, nutįsusį laiptatakio apačioje, jie pasiekė maždaug per dvi minutes.

— Ar čia?.. Kur mes, detektyve? Katakombose?

— Vadinkite mane Donalu. Ir taip, mes katakombose.

Jie sparčiai, kone bėgte, žingsniavo pirmyn. Donalas mielai būtų nudūmęs, bet primadona nesugebėtų išlaikyti tempo.

Garsas…

Leitenantas sustojo kaip įbestas.

— Kas atsitiko, de… Donalai?

Kažkur iš priekio sklido prislopintas gausmas.

— Mums teks pasukti kitu keliu. Nedelsiant.

— O…

Klupčiojančią, pusiau ristele siūbuojančią daLivnovą jis traukė sau iš paskos, kol nėrė į dešiniąją tunelio atšaką. Tuomet moteris nusikratė vedlio ranka, bet tebesvirduliavo pavymui.

— Jūs nežinote, kur eiti?

— Šiuose požemiuose nesilankau.

— Mėšlas.

Žodis visiškai nepritiko primadonos lūpoms.

Miesto katakofnbos nesijungė į vientisą raizginį, bet atskiri jų tinklai išplisdavo per daugelį mylių. Kartais jas susiedavo metro arba kanalizacijos sistema.

Tolumoje pasigirdo duslus bildesys.

— Ar galite judėti sparčiau?

— Vardan Hado…

— Galite?

— Taip.

Kai kurie iš vietinių sarkofagų atrodė tokie seni, kad viso labo priminė akmeninius kauburius. Kiti buvo iškalti visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius. Bėgliai nesustodami pro juos prašvilpė.

Ar jauti kaulus?

Donalas suvirpėjo.

— Fui.

— Kas yra?

— Nieko. Greičiau.

Jie paspartino žingsnį.

Ar bučiuoji jos kaulus?

Nukurnėjus per erdvesnę olą, Donalą persmelkė šiurpūs pojūčiai. Sąmonėje sužybčiojo keistų vaizdų nuotrupos. Jį apėmė alkis , tarytum kiekvienai kūno ląstelei būtų magėję… kažką sugerti.

Ar jauti dainos skonį?

Laimei, gan veikiai sarkofagai liko užnugaryje, ir nemalonūs jutimai išblėso. Jie prisiartino prie uždarytų keraminių durų, ant kurių puikavosi delta formos ženklas su mu-pi-tau emblema. Municipalinio požeminio transporto departamentas.

Donalui įspraudus ženklelį į plyšį, bemat sureagavo avarinis užraktas. Atsilošęs jis tempė duris, kol šios sucypė ir pakrutėjo.

— Jūs pirma.

— Ten tamsu.

— Žinau. Eikite.

Primadona smuko per slenkstį, leitenantas šoko įkandin ir užtrenkė duris. Kai spyna spragtelėjo, veidus paglostė švelni spaudimo banga. Jiedu atsidūrė pneumetro sistemoje, aklinoje tamsoje.

— Stverkit mano delną. Gerai… ištieskit kitą ranką į šoną, kiek tik pajėgiate.

— Aišku.

— Ką nors apčiuopiate?

— Ne…

— Tuomet šekit paskui mane.

Donalas nužingsniavo pirmas. Prieš paliesdamas tunelio sieną, į jokias kliūtis neįsirėžė.

Gan ilgai, o gal tik dešimt minučių, jie ėjo pirštais braukdami per akmeninį paviršių, kol galiausiai užgriebė elastingos medžiagos, turbūt gumos, lakštą, kuris atstojo dulkes sulaikančią uždangą.

Sienelėje leitenantas surado statmeną plyšį, praskyrė jo kraštus. Vyzdžius pakuteno užuominos į šviesą, ir Donalas sumirksėjo.

— Mes saugūs… — murmtelėjo primadona.

— Galbūt. — Jis padėjo daLivnovai prasibrauti pro skylę. — Bet stenkimės nepakliūti kitiems į akis. Aplinkui netrūksta MPTD darbininkų.

— O apžavai…

— Veiks ir čia, — šiurkščiu balsu atsakė Donalas.

— Ką gi mums daryti? Ar jie išsikvėps?

— Ne, kol esate gyva. — Leitenantas suėmė ją už pečių. — Pasikliaukit manimi. Aš paieškosiu kokios nuošalios vietos, kur rasime telefoną. Užteks vieno skambučio, ir iš Fortiniumo atskris federaliniai kerėtojai, kurie geba išsklaidyti bet kokius burtus.