Kaulų daina

Palakstęs išsimaudė duše, kur stovėjo po karšto vandens čiurkšlėmis, kiek širdis geidė, nes šįsyk vandentiekis veikė be priekaištų, pusryčiams užkando kiaušinienės, apsirengė švariais marškiniais ir kita eilute, kurią išvalė garais „Fozio pokštuose“.

Berods, išaušo gera diena.

Dieninis spektaklis sutraukė visai kitokius žiūrovus; salę okupavo tėvų lydimi vaikai. Jie kūkčiojo ir juokėsi tuomet, kai reikėdavo, nors siužeto vingių, žinoma, nelabai suprato.

Donalas pagaliau perprato įmantrią istoriją, kurioje sumišo naivumas ir ambicijos, socialinis teisingumas bei kerštas. Kai primadona palinkdavo virš žuvusio princo Turolo ir užgiedodavo paskutinę ariją, jis pasislėpdavo tamsiausiuose šešėliuose. Būtent tada profesionalūs policininko instinktai nusilpdavo, ir leitenantą užliedavo keista, paslaptinga širdgėla.

Vėliau daLivnova sugrįžo į viešbutį atsipūsti, Donalas savo ruožtu pavaikštinėjo aplink „Pavyzdį“. Kartą tarp purpurinių taksi išvydo tamsią „Žiežulą“ ir prisiminė matęs automobilį prieš savaitę, stovintį netoli energijos valdybos komplekso.

Mašina atrodė neįprastai, bet anaiptol nebuvo unikali. Prie jos prisiartinus, apšvietimas priblėso, ir iš vietos pajudėjusios „Žiežulos“ salone Donalui, deja, įžiūrėti vairuotojo nepasisekė.

Vakare primadona turėjo keliauti atgal į Myriovilkio teatrą. Limuziną, riedantį per miesto centrą, kaip įprastai apsupo du niekuo neišsiskiriantys ir pora patrulinių automobilių.

Tokiu paros metu eismo srautai gerokai išaugdavo, todėl leitenantas pareikalavo, jog daLivnovos limuzinu važiuotu ir Levisonas su Dukesniu — taikliausiu departamento šauliu, jei tik į taikinius tekdavo pliekti iš arti. Viešnia užsiplieskė pykčiu ir aprimo tik tuomet, kai Levisonas pasiteiravo, kokia kvėpavimo metodika ji naudojasi, kad taip praplėstų balso diapazoną.

Pastangos peršokti prie kitos temos Donalui pasirodė nenatūralios ir perdėm akivaizdžios, tačiau Levo manieros — kaip visada — kažkaip padėjo nukreipti pokalbį norima vaga. Galbūt todėl, kad jis bendravo susitelkęs, iš pažiūros, degdamas troškimu išgirsti atsakymus į savo klausimus.

Šį vakarą broliai Brodovskiai budėjo priešais teatro fasadą.

— Leitenante, mes privalėjome užimti kitas pozicijas. Ten tiek daug nuogų kūnų, kad nepajėgėme susikaupti…

Donalas užsiėmė eiliniais patikrinimais: apžiūrėjo priešingų statinių langus, nužvelgė minią dairydamasis neįprastos kūno kalbos.

I sargybinio kailį įsijautė trečią dieną iš eilės. Darbas pamažu virto rutina.

Pavojinga rutina.

Šeimai, įsitaisiusiai dešiniojoje, viršutinėje, ištaigingoje ložėje, Donalas pareiškė esąs vienas iš teatro administratorių ir turįs pasirūpinti, jog vertingiems svečiams nieko netrūktų. Vyras didžiuodamasis išpūtė krūtinę ir tarė atžaloms, kad gyvenime svarbiausia yra tapti įtakingam.

Žmona nebyliai palinksėjo, sugerdama į save aplinkinius vaizdus, tačiau, kai visa šeima susėdo, jos akyse lyg ir sužybčiojo pašaipa. Vaikai priminė motiną, kas, Donalo nuomone, buvo visai neblogai.

Šviesos prigeso.

Sudundėjo būgnai, orkestras užgrojo uvertiūrą.

Pirmieji du veiksmai, kaip ir anksčiau, atėmė žadą. Per pertrauką leitenantas apėjo salę ir patraukė į užkulisius. Visur ramu.

Ne. Apsižvalgyk dar sykį.

Nes Donalą užvaldė įsitikinimas, jog į savo pareigas jis ėmė žiūrėti atsainiai. Čia rimtas reikalas. Grįždamas atgal tuo pačiu keliu, akimis pervėrė kiekvieną atlikėją ir scenos darbininką, įsistebeilijo į pastolius, galiausiai patikrino, kas slypi už užuolaidų. Į sa lę nusigavo tarnybiniais laipteliais, nepatingėjo apeiti visų ložių.

Tvarka.

Pertraukai artėjant į pabaigą, žiūrovai vorelėmis grįžo į savo vietas. Donalas liko stovėti prie pirmo aukšto durų, greta tvarkos prižiūrėtojo. Prasidėjusį trečią veiksmą jis stebėjo iš šešėlių, kaip visada, užburtas primadonos balso.

Leitenantas paplojo drauge su kitais; ketvirtas veiksmas, užsibaigiantis princo Turolo mirtimi, jį prikaustė labiau nei per pirmus kartus. Kai princas sukniubo ant akmeninio suolelio ir prisipažino mylįs ledi Arlą, primadona atsigręžė į auditoriją.

Plačiai išskėtusi rankas ji užgiedojo ariją, ir būtent tuo momentu įvykiai pakrypo netikėta eiga.

Oru nuvilnijo tamsa, kiekvienas žmogus salėje atsisėdo tiesiau ir įsitempė.

Donalas nesureagavo.

Ant scenos grupelė atlikėjų, princo sąjungininkai, kurie jį išdavė, sustingo it statulos… tačiau primadona vis dar dainavo širdį draskančią ariją nesuvokdama, jog kažkas nutiko.

Po sekundės pirmos trys eilės žiūrovų vieningai atsistojo. Donalas tegalėjo žiopsoti virtęs akmens luitu, kaip ir likusieji. Priešakinė eilė pajudėjo pirmyn, kitos dvi sutartinai žygiuodamos išsiliejo į tarpueilius.

DaLivnovos balsas virptelėjo.

Transas . Privalau …

Stovintys žmonės, maždaug šimtas vyrų bei moterų, pasišalino atokiau nuo sėdimųjų vietų ir per žingsnį pasislinko į priekį. Paskui dar per vieną.

Lyg per makabrišką šokį.

…iš jo ištrūkti .

Apkerėta, bereikšmius žvilgsnius spinduliuojanti šimtinė artinosi prie scenos. Muzikos garsai išblėso, primadonos balsas nutyko. Moteris nevaliojo nė pakrutėti, bet ją suparalyžiavo ne burtai, o baimė.

Štai kas atsitiko kituose teatruose. Dalis supančiotos Donalo sąmonės perprato, jog visi pranešimai ir straipsniai, skaityti per pasiruošimo procesą, melavo. Jėgos, viešoje vietoje gebančios apžavėti šimtą žmonių, nesunkiai pakoreguotų visų čia esančių prisiminimus.

Leitenanto viduje kažkas spragtelėjo.

NE.

Vos tik atgijo per apmokymus suformuoti, nuo transo sergėjantys įgūdžiai, galvoje, rodės, garsą išgavo medinė strektė. Kūną kaustantys ledo sluoksniai nuslinko ir ištirpo.

Judinkis.

Donalas pritūpė, nužvelgęs auditoriją suvokė, kad statulomis tapo visi, netgi Petrovas, teoriškai, pasirūpinęs apsauga nuo transo.

Judinkis, tučtuojau.

Muzikantai sėdėjo apmirę, šimtinė žiūrovų stūmėsi pirmyn, leitenantas savo ruožtu nurūko tuščiu tarpu ir šoko į orkestro duobę.

Kiekvienas instrumentą gniaužiantis žmogus lyg po signalo į Donalą pasuko sustiklėjusias akis. Į pareigūną mėgino įsikibti ištiestos rankos, tačiau jis alkūne smogė violončelininkui, spyriu šalin nutrenkė smuikininkę ir pirštais užsikabino už scenos krašto.

Leitenantas prisitraukė aukštyn, nusispardė rankas, graibančias jo kojas, išsiropštė iš duobės ir atsitūpė.

— Eime, Marija!

Nuskambėjęs vardas pagelbėjo primadonai išsivaduoti iš sąstingio. Ji pašaudė žvilgsniu paniškai šnopuodama ir nusiūbavo atbula. Užnugaryje atsisėdo princas, kiti atlikėjai darniai žengė į priekį.

Mėšlas.

Donalas pripuolė prie daLivnovos, apkabino ją per juosmenį:

— Mums reikia bėgti. Suprantat?

— Taip…

Jis norėjo įspėti moterį, kad šioji liautųsi taip pūkštavusi, tačiau kažkas, galbūt dainavimo pratybos, privertė ją giliai įkvėpti ir aprimti.

— Kur? — paklausė primadona nusimetusi batelius.

— Kairėn.

Kartu su daLivnova, kurią tebelaikė už liemens, leitenantas nuskubėjo į scenos šoną. Kai abu nėrė į užkulisius, jų pusėn rankas ištiesė darbininkas. Donalas alkūne iš apačios kirto vyrukui į pasmakrę. Jiedu pralėkė pro nokautuotą žmogų, nubildėjo laipteliais ir pasiekė avarinį išėjimą. Primadonos gelbėtojas kojos smūgiu atšovė velkę ir pravėrė duris.