Kaulų daina

Leitenantas paleido du šimtus šūvių ir nužygiavo atgal prie išdavimo stalo. Vyrai iš vidaus saugumo tarnybos tebesisukiojo aplinkui, žvilgčiojo į stalčius bei archyvų spinteles. Donalas paprašė dar šimtinės šovinių, nubraukė į šaudyklą ir visus taikinius supleškino į skutus.

Kai grįžo antrą sykį, Brajaną rado vieną.

— Tavo draugai iš vidaus saugumo… savo darbą jau baigė?

— Eee… žinoma. Kąjiems čia veikti?

— Esu tikras, jog inventorius tvarkingas. Tiesa, Brajanai?

— T-taip.

— Tu daug metų plušėjai gatvėse. Aš vertinu tavo atsidavimą…

— Dėkui, leitenante.

— …bet jeigu paaiškėtų, kad amunicija arba ginklai papuola ne į tas rankas, pats suvaryčiau kulką tau į tarpuakį. Aišku?

Brajanas nukorę žandikaulius. Suregzti atsakymo neįstengė.

— Velnias. — Donalas pakreipė riešą ir dirstelėjo į laikrodį. — Dabar dėl tavęs pavėluosiu.

— A-atsiprašau.

Leitenantas išrūko iš šaudyklos ir patraukė lifto kryptimi. Gertės durys čežėdamos atsivėrė, ir ji pakėlė žmogų iki garažo lygio kažką žaismingai, tylutėliai niūniuodama — lyg ir senos, beveik negirdėtos dainos nuotrupas.

Bėgte įsiveržęs į aidintį, betonu išklotą garažą, Donalas pastebėjo patrulinį automobilį pradarytomis užpakalinėmis durelėmis. Priešakyje kiurksojo du uniformuoti pareigūnai, jų užnugaryje, tolimajame kampe, sėdėjo Levisonas.

— Į oro uostą, — įsitaisęs salone, vairuotojui sumurmėjo leitenantas. — Kiek įmanoma greičiau, — pridūrė ir pabrėžtinai energingai užtrenkė duris.

Policininkai užuominą suprato. Mašina įsiliejo į eismo srautą žybčiodama juodais-baltais šviesos signalais. Vairuotojas perjungė sireną iš „kaukimo“ į „maksimalaus griausmo“ režimą.

Mitriai prasibrauti pro keletą užkimštų kvartalų nepadėjo jokios pagalbinės priemonės. Galiausiai ketvertukas nusikapstė iki gatvių, kur automobiliai vis dėlto judėjo — vėlyvą rytą piko valanda jau buvo pasibaigusi, — o kitų vairuotojų gąsdinimas pasiteisino kaip vertinga, laiką taupanti taktika.

Patrulinei mašinai didinant tempą, vingiuojant puspilniu keliu, nuo pastatų atsispindėjo juodi blyksniai. Jie prašvilpė pro tris šviesoforus, kol pasiekė Grėsmingosios Akies autostradą.

Visos devynios juostos driekėsi link dviejų tūkstančių pėdų aukščio, rytinį centro pakraštį žyminčios kaukolės. Kelias kilo aukštyn, krypo į kairiąją gigantiškos struktūros — kas žino, gal ir relikto,

— akiduobę, įsiskverbė į apvalų, mylios ilgio tunelį, kurį apšvietė tik bekūnės, palubėje raibuliuojančios šmėklos-žaltvykslės.

Pastaruoju metu, augant eismo sukeltai įtampai, švytinčios pamėklės kiauromis dienomis nesidarbuodavo, nes visi puikiai prisiminė 93-iaisiais Dešiniosios Akies tunelyje įvykusią katastrofą. Anuomet žaltvyksles, dauguma iš kurių jau tarnavo antrą šimtmetį, apėmė savotiška masinė isterija. Šmėklos viena po kitos pratrūko šaudyti kibirkštimis; priblokšti vairuotojai metėsi į šalis. Į avariją papuolė šimtai transporto priemonių, grūstyje užgeso tuzinai gyvybių.

Netrukus patrulinis automobilis išniro į atvirą erdvę. Danguje kybojo storas pilkšvai purpurinių debesų sluoksnis, ir Donalas niekaip neatsikratė jausmo, kad jį tebesupa tunelio sienos, Įveikę komercinį Prizminio Transo rajoną, pilną vaivorykštės spalvų reklamų ir iliuzinių vaizdų, jie nusigavo iki šalutinio kelio, vedančio oro uosto linkme. Vairuotojas pasuko mašiną į greitąją juostą ir iki dugno nuspaudė akceleratoriaus pedalą.

Kai pareigūnai prisiartino prie Brodžio oro uosto (taip pavadintą Kumštūno Brodžio, geriausio mero, kokį miestas turėjo, vardu) ir pralėkė pro tviskančius dviejų panterų formos vartus, rūkas sutirštėjo. Netoli įvažiavimo, skirto vien tik policijai, jie sumažino greitį, ir neilgai trukus jau riedėjo nuožulniu taku, į Alefo terminalo gelmes.

— Gerai padirbėjote, vyručiai, — tarė Levisonas ir atsisuko į Donalą.

— Aha, šaunuoliai.

— Ačiū, sere, — padėkojo vairuotojas. Automobilis grakščiai nučiuožė į stovėjimo vietą.

— Kaip manot, ar lėktuvas nusileis laiku? — paklausė kitas uniformuotas pareigūnas.

— Kai aplinkui tokia migla? — sumurmėjo Levisonas. — Abejoju. Bent jau bus laiko apsižvalgyti. Ar ne, bose?

— Taip. — Kelias sekundes Donalas sėdėjo nekrutėdamas. Jo dirglumą, ko gero, sužadino pasąmoningai užfiksuotos smulkmenos…

— Kaip jautiesi?

— Normaliai. — Leitenantas mintyse atkūrė kelionę į oro uostą, suvokė, kad už lango matyti vaizdai nekurstė jokių konkrečių reakcijų.

Velniava.

Nerimą kėlė pati operacija. Žudikas galėjo pulti iš bet kur.

— Keliaujame.

Detektyvai išniro iš patrulinio automobilio.

Nors komisaras Vilnaras įspėjo apriboti viršvalandžius ir taip taupyti departamento lėšas, išvengti antpuolio pavyktų tik tuo atveju, jeigu policija neatsitrauktų nuo primadonos nė per žingsnį. Tuomet, įgyvendinant pasikėsinimą, žudikui tektų paaukoti savo gyvybę, ir niekas negalėtų pagrobti kūno.

Jiedu žengė ant eskalatoriaus, kurio pagrindą sudarė stiklinės pakopos su tviskančiomis levitacijos runomis. Porelei kylant septynių aukštų atriumu, Donalas stovėjo laiptu žemiau nei Levisonas.

Leitenantas akimis permetė minią. Pastebėjo vyrus, virš akių užsitraukusius fetrines skrybėles, į apsiaustų kišenes susikišusius rankas, stypsančius kampuose, prie kolonų ir kitose žvalgybai tinkamose vietose.

— Ten mūsiškiai, — tarstelėjo Levisonas.

— Gerai.

— Bet tau norėtųsi, kad vėliau pasivaikščiočiau. Teisingai, bose? Ir asmeniškai juos patikrinčiau?

Donalas pažiūrėjo į detektyvą.

— Kaip bjauru, kad esu toks nuspėjamas.

— Nujaučiau, jog taip pasakysi.

— Atsiknisk, Levai.

— Žinojau ir tai…

— Aš kalbu rimtai.

Tačiau, jiems pasišalinant iš lifto, Levisonas plačiai šypsojosi. Abudu suprato, kad šitą raundą laimėjo jis.

Orlaivis nutūpė pavėlavęs. Kai ketursraigtis lėktuvas, priklausantis „Durklo“ oro linijoms, sustojo šalia terminalo pastato, lauke tebetvyrojo klampus, pilkšvas rūkas.

Uosto darbininkai prie durų atvairavo laiptelius ir išvyniojo ilgą, purpurinį kilimą. Žurnalistai bei fotografai spietiesi kaip galima arčiau, juos prilaikė pareigūnai iš 1005-osios nuovados. Pasitikti primadoną atėjo ir keletas vietinių aukštų šulų, įskaitant kongresmeną Aleksejų Brauną.

Propelerių mentės sukosi vis lėčiau, kol pagaliau viena po kitos sustingo.

Vos tiktai daLivnova pasirodė atvirame tarpduryje ir stabtelėjo ant viršutinės pakopos, baltai sublykčiojo magnio lemputės. Negausios minios pakraštyje stovintis Donalas pakėlė galvą ir išvydo trikampį veidą švelniais bruožais — šiuos ne kartą regėjo žurnalų nuotraukose, pridėtose prie straipsnių, kuriuos teko skaityti per pastarąją savaitę.

Jis iki šiol nesuvokė, kokia Marija daLivnova graži. Žemyn besileidžianti moteris spinduliavo šaltą eleganciją. Kai apačioje vėl trumpam sustojo, jos išvaizda kauste prikaustė visų dėmesį. Primadona dairėsi plačiai, maloniai šypsodamasi, tarytum sakydama: aš neapsakomai džiaugiuosi čia atvykusi.

Viešnios žvilgsnis nuslydo leitenantu, tačiau ties juo neužkliuvo.

Būtų visiškai suprantama, jeigu primadonos netenkintų kažkokios organizacinės smulkmenos, bet šitai kur kas blogiau — ji nė nenutuokė, jog Donalas egzistuoja.

Tiesą sakant, koks skirtumas? Jis privalėjo atlikti savo pareigą, saugoti Mariją daLivnovą kaip eilinę vertybę. Jeigu reikės įsiterpti tarp jos ir žudiko kulkos… ką gi, juk tam ir tapo policininku, už tai jam ir moka.