Kaulų daina

— Trisdešimt centalų.

— Sveikas, Durpiau. Kaip sekasi?

Dėl korėtos, putnios odos ir sodraus, nuo kūno dvelkiančio medienos kvapo, Durpiaus vardas jam tiko kaip nulietas. Nors Donalas ne ką teišmanė apie užmiestį.

Kiekviena pardavėjo ranka užsibaigė trimis trumpais, storais pirštais, nūnai laikančiais įspūdingą senų knygų stirtą. Jis svėrė apie keturis šimtus svarų, buvo trigubai stipresnis už žmogų, mintinai mokėjo visas, per pastaruosius tris šimtmečius parašytas epines poemas bei sonetus.

— Nesiskundžiu, Donalai.

— Puiku. — Kaip asmuo — būtybė, — pasižyminti tokia literatūrinių žinių gausa, Durpius kalbėdavo gana lakoniškai. — Klausyk, man reikėtų pavalgyti, bet…

— Susitiksim vėliau, mano drauge.

— Aha. — Leitenantas nuleido monetas ant prekystalio. — Iki.

Rankoje sugniaužęs knygą Donalas perėjo gatvę ir nėrė į „Fredos“ užkandinę. Užsakymą priėmė Marija — žemaūgė, švelnaus būdo padavėja be kelių dantų.

Jis siurbčiojo silpną kavą ir skaitė, kol sulaukė patiekalo. Nenuleido akių nuo puslapio netgi kimšdamas kiaušinienę ir šakniagumbius. Kai sudorojo riebų, sotų maistą, pasijuto persivalgęs.

Paskui grįžo namo, nusirengė, pakabino drabužius, su knyga išsitiesė ant lovos. Baigėsi eilinė diena.

Tačiau padėjus tomelį į šoną ir užmigus, leitenantą aplankė tokie sodrūs, spalvingi sapnai, kokiųjis gyvenime nebuvo regėjęs: neįtikėtinai ryškių, smaragdo spalvos lankų ir ne tamsių, o blyškių padangių vaizdai; žavingi, pusiau permatomi, mitologiniai padarai, besiganantys melsvose pievose. Staiga dausas perrėžė juodas plyšys, ir Donalas paraitė kulnus. Driuokė vis sparčiau, bet jokio atstumo neįveikė, o odą krebždeno žodžiai (o gal nagai?), kuriuos jis jautė, užuot girdėjęs.

Mes esame kaulai , po kojomis, rodės, kuždėjo žolė.

Sapne Donalas ėmė bėgti dar sparčiau.

Mes esame kaulai. Dabar tave pažįstame.

Po devynių dienų Donalas sėdėjo savo kabinete, Levisono draugijoje, vis žvilgčiojo į laikrodį ir svarstė, ar primadonos lėktuvas sugebės nusileisti laiku. Vakar Tristopolis skendėjo tirštame rūke, dėl kurio sustojo praktiškai bet koks judėjimas. Šiandieną padėtis į gerąją pusę nepasikeitė.

— Jei mūsų žmonėms teks praleisti viešbutyje papildomą naktį, o primadona šį vakarą nespės jame apsigyventi, — prabilo leitenantas, — valdžia, gavusi sąskaitas, man nudirs kailį.

— Nesijaudink, spės. — Levisonas pakėlė akis nuo kryžiažodžio sulankstytame laikraštyje. — Garantuoju.

— Hmm… gerai. — Donalas pasviro į šoną įbesdamas žvilgsnį laukan. Iš savo krėslo įžiūrėti dangaus nepajėgė, tačiau matė švytėjimą, išplitusi pastatų tarpeklyje, ir sidabrinius-alyvinius langų atspindžius. — Man netgi norėtųsi surengti lažybas.

— Klausyk, bose, pastaruoju metu neveikei kažko tokio, kuo neturėtum užsiimti? — pasiteiravo Levisonas.

— Visą gyvenimą tik tą ir darau, — leitenantas pastebėjo, jog detektyvas nusiteikęs rimtai. — Bet įstatymų niekada nelaužiau. Ką bandai pasakyti?

— Nieko.

— Kurgi ne…

— Žinai, kalbėjausi su Helvena iš registrų skyriaus…

— Kaip Helvena laikosi? Dar nepasiūlei jai kur nors pasivaišinti kava? O ji tavęs nekvietė? Ar tavo pačiutė apie jus žino?

— …ir tarp asmens bylų pastebėjau moterį.

— Nors dėmesį privalėjai sutelkti į pašnekovę. Susimildamas, Levai.

— Donalai, tavo dosjė. Štai, ką žavi blondinė laikė rankose.

— O… — leitenantui grįžus į pradinę padėtį, jo krėslas sugirgždėjo. — Tikrai?

— Paukštytė turėjo ginklą ir, iš pažiūros, nebuvo biurokrate. —Levisonas prakalbo gatvėse įprasta maniera. Ir jis pats, ir Donalas taip pliurpdavo jaunystėje. — Aišku? Man susidarė įspūdis, kad ji iš vidaus saugumo.

— Bičiuli, žmogėnai iš pragaro skylės neturi jokios priežasties manimi domėtis.

— Puiku. — Detektyvas linktelėjo.

— Jei neminėtume milijonų, kuriuos nudžioviau…

— Donalai, kad tu nusprogtum. Apie tokius dalykus verčiau nejuokauk.

— Gerai jau, gerai. Ratus suorganizavai?

— Į oro uostą? Aha. — Levisonas pažvelgė į laikroduką, kėpsantį ant knygų spintelės. Dvilizdžiame mechanizme iš apatinio skyrelio į viršutinį varvėjo tamsiai žalias skystis, kurio lašai priversdavo judėti sekundinę rodyklę. — Lauks apačioje po penkiasdešimt penkių minučių.

— Nuostabu. Tu gerk kavą. — Donalas atsiplėšė nuo krėslo. — Aš turiu reikalų.

— Tvarka, bose.

Leitenantas stvėrė švarką ir išeidamas iš kabineto apsirengė. Tam atvejui, jei prieš grįžtant tektų šnektelėti su civiliu: paslėpus ginklą, pokalbių eiga būdavo sklandesnė. Tik ne per kvotas, žinoma.

Lifto šachta atsivėrė, kai iki durų liko dešimt pėdų.

*Ei, branguti, aš tavęs pasiilgau.*Jis peržengė slenkstį. *Kiek laiko mudu nesimatėme?*

— Ištisą valandą.

*O atrodo, kad ilgiau.*

— Gerte, prašom į šaudyklą.

Jo liemenį paglostė nematomi pirštai.

*Kur man tave pykštelėti?*

Bet Donalas jau skriejo žemyn.

— Elkis, kaip pridera.

*Gerai.*Neregimos rankos pristabdė leitenanto nusileidimą. *Būti gerute ar nedorėle?*

— Kad tu nugarmėtum į Hadą.

*Nustok burnoti.*Gerte horizontaliu spaudimu pastūmė Donalą į nugarą. *Negeras berniūkštis.*

Jėgos laukas išspyrė žmogų į koridorių. Jis atsigręžė pasirengęs mestelėti repliką, bet šachta užsivėrė. Sąmojingą atkirtį reikės pataupyti kitam kartui.

Šaudykloje aidėjo duslūs šūviai. Kažkas energingai treniravosi.

Pasiekęs tarpdurį Donalas išvydo Brajaną, labiau nei įprastai pamėlusį, sėdintį už savo stalo, pasipuošusį dabitiškais marškiniais ir kaklaraiščiu. Jo užnugaryje pora vyrų bejausmėmis veido išraiškomis vartė aplankus ir į dėžes sugrūstus dokumentus, pagal parašus tikrino, kas išdavė amuniciją.

— Sveikas, Brajanai, kaip gyvenimas?

— Pas mane vieši draugai iš vidaus saugumo. Ar ne, vyručiai? Šiaip nieko naujo.

Pareigūnas mirktelėjo Donalui, lyg dėkodamas už tai, kad šis perspėjo apie gresianti patikrinimą. Nors būtent leitenantas pakvietė žmones iš vidaus saugumo ir jų paprašė išnaršyti šaudyklą. Jeigu Brajanas neatsikratė idiotiškų taikinių — su Tristopolio politikų ir kitų svarbių asmenų paveikslais, — jis neabejotinai praras darbą.

Donalas pasviro virš stalo. Porelė iš vidaus saugumo pakėlė galvas.

— Neleiskite, kad Brajanas jums dumtų akis, gerai?

— Neleisime, leitenante. — Atsakymas nuskambėjo kaip elementarus fakto konstatavimas, be jokių linksmų gaidelių.

Nė vienas iš tųdviejų neatitiko apibūdinimo, kurį pateikė Levisonas — neturėjo nieko bendra su miela blondine, rankose laikiusia Donalo asmens bylą.

— Duokš dvi šimtines šovinių, — kreipėsi leitenantas į Brajaną. —Ir šūsnį taikinių. Tiek su vampyrais, tiek su žmonėmis.

— Klausau.

— Atleiskit, leitenante. — Vienas iš poros, tylesnis, kilstelėjo aplanką. — Iš jūsų parašo matau, kad šaudmenis ėmėte ir vakar. Gal pamenate, kiek tiksliai?

Melsvas plikio veidas išblyško. Donalas papurtė galvą. Brajanas, matyt, visai sukvailiojo, jeigu ryžosi pakoreguoti amunicijos ataskaitas, išpūsti sąnaudas ir pasisavinti perteklių.

— Atleiskit, neprisimenu.