Kaulų daina

Seselių punkte Felicija pakėlė telefono ragelį. Ilgu, įtraukiamu nagu pasuko diską surinkdama dešimties įsimintų skaičių kombinaciją. Pasiklausė pypsėjimo. Nors buvo vidurnaktis, kitame laido gale kažkas nedelsdamas atsiliepė.

— Alio?

— Čia komandore Lora Styl?

— Taip.

— Norėjote, kad jus perspėtų, kuomet pakis paciento, leitenanto Riordano, būklė?

— Kas atsitiko?

— Jam pagerėjo. Nors, išvengus mirties per pirmąsias tris dienas, egzistavo didelė tikimybė…

— Jis gyvensi

— Taip, grei…

Suūžė pratisas signalas.

Sesuo Felicija atplėšė ragelį nuo ausies ir prieš jį pakabindama plėšrūniškai urgztelėjo:

— Galite nedėkoti.

Septynioliktąją dieną — Donalui jau sugebant išbūdrauti po valandą, atsipeikėti tris sykius per parą, — sesuo Felicija jį perkėlė iš lovos į vežimėlį, kurio karkasą sudarė septynios persipynusios heptagramos.

— Kad sektųsi, — sumurmėjo ji, kai leitenanto pirštas nuslinko minkštu metalu. — Ir padėtų gyti.

— Kur… — krenkšdamas prakalbo Donalas — Kur… mes?..

— Į rekonstrukcijos seansą. — Seselė privertė vežimėlį pajudėti iš vietos. — Netikėkite viskuo, kas kalbama apie mistinius terapeutus.

Ji paleido rankenas ir pro atviras dvigubas duris nužingsniavo į tiesų, kryžkelių pilną koridorių. Krėslas su ratukais dardėjo pavymui, nešdamas skausmo nukamuotą Donalo kūną.

— Kas apie juos… kalbama?

— Na… — sesuo Felicija metė žvilgsnį per petį, — jie, atseit, yra žiaurūs sadistai, kuriems jūsų kankynės suteikia pasitenkinimą.

Jiedu traukė pirmyn, kol priartėjo prie delno formos ženklo, pakibusio ore, penkių koridorių sankirtoje.

— Rekonstrukcijos centras, — garsiai paskelbė seselė.

Plevenančios rankos pirštas pakrypo kairėn.

— Čia viskas juda. — Sesuo Felicija palingavo galva ir žengė nurodyta linkme. — Keliaujam.

Vežimėlis nutrinksėjo iš paskos.

— Te… terapeutai… — Donalas vos įstengė prašnekėti, bet jautė turįs paklausti. — Argi jie pacientų… nekankina?

— O taip, jus būtinai nukankins. — Ji sulėtino žingsnį priešais juodas, matines duris, pažymėtas raidėmis RC. — Bet tuo nesimėgaus.

Staiga seselė nusišypsojo parodydama baltas, lyg adatos smailias iltis.

— Juokauju.

Durys savaime atsidarė, o sesuo Felicija, pasitraukusi į šoną, leido vežimėliui įvažiuoti į Rekonstrukcijos centrą.

Kai porelei už nugaros užsivėrė durys, jų ausis pasiekė švelnus moteriškas krizenimas.

— Štai ir paskutinė mūsų auk… pacientas. — Dvilytis asmuo balta palaidine ir tokios pačios spalvos kelnėmis turėjo plačius pečius bei dešimties colių iigio pirštus. Pailgo veido bruožus iškreipė šypsena. — Nesijaudinkit, mes taip pokštaujame.

— Tanatas rautų. — Donalas nebuvo tam nusiteikęs.

— Ką gi, aš esu Janas, ir mes pirmiausiai privalėsime atstatyti esmines jūsų mąstysenos bei judesių struktūras. Tikiuosi, man padėsite?

— Na, jei taip sak…

Iš Rekonstrukcijos centro kampo atsklido gargaliavimas. Donalą sutrikdė keistos geometrinės neaišku, kokias funkcijas atliekančio aparato formos, bet staiga jis išvydo įrangoje įkalintą pacientą.

Per žmogaus kūną vilnijo klaikios deformacijos. Dešinioji jo ranka ūmai išaugo iki kokių keturių pėdų ilgio, ir skausmo apimtas nelaimėlis sudejavo.

Visas pavidalas netikėtai išsipūtė iki dešimties dvylikos pėdų skersmens, tapo panašus į amebą, bet po sekundės susitraukė iki įprastos žmogiškos formos. Ligonis žiaukčodamas susirietė ant kušetės. Kitas dvilytis terapeutas pakišo kartono dėžę po jo burna.

— Čia Endis. — Janas gąsdinančiai ilgu pirštu dūrė paciento pusėn. — Ir terapeutas Aliksis.

— Labai gerai, — murmėjo Aliksis vemiančiam vyriškiui, Endžiui.

— Mėginate jį sudraskyti? — Donalą užvaldė noras pašokti iš vežimėlio ir išsinešdinti, bet, bandant pakrutinti raumenis, šiuos pervėrė aštrus skausmas. — Jūs gi žudote vargšą.

— Ne. Atsipalaiduokit. — Minkštomis pirštų pagalvėlėmis Janas perbraukė leitenantui per skruostą. — Endis apkrėstas sekinimo lauku. Mes jį mokome suvaldyti savo kūną.

— O… — Donalo vokai virptelėjo.

Paciento rankos vėl virto balionais, dešinioji išpurto labiau nei kairioji, veidas ėmė nenumaldomai plėstis.

— Matot, kas nulemia augimą? — Janas pamojo ranka, ir Donalo krėslas su ratukais nubarškėjo prie Endžio gulto. — Štai, kaip jūsų nervų sistema regi pasaulį. Turiu omenyje lytėjimo išraišką. Rankos ir veidas jautriau reaguoja į…

Pūstis įniko visas paciento kūnas, tarsi panūdęs okupuoti kiekvieną patalpos lopinėlį, tačiau Aliksis užriko:

— NE! Tvardykitės!

— Negaliu…

— Tučtuojau.

Verkšlenantis Endis privertė kūną subliūkšti iki normalių apimčių. Tuomet pašnairavo į Donalą ir vyptelėjo nepaisydamas ašarų, tekančių abipus lūpų.

— Kai kurie žmonės daug sumokėtų už galimybę išvysti tokį vaizdą.

— Aš pakločiau velniškai didelę sumą, jei tik ji padėtų iš čia ištrūkti.

— O, ne… — Endžio krūtinę ir veidą sudarkė kančios raibuliai, — nejuokinkit manęs.

Leitenanto vežimėlis nuriedėjo šalin. Atėjo metas jo terapijai.

Jausdamas, kaip raumenis varsto sopuliai, turbūt bylojantys apie sėkmingą gijimo procesą — fizinis skausmas keistai sumišo su pasitenkinimu, — jis sėdėjo šalia lovos, ant kietos medinės kėdės, kai išgirdo balsus, atsklidusius nuo seselių punkto.

— …komandore? Vargu ar jis tam pasirengęs,

— Jį aplankysiu aš viena. Ir kalbėsiu tyliai.

— Norite pasakyti… — prieš tęsdama sesuo Felicija, kurios toną leitenantas atpažino, sušnypštė, —…jūs abi? —

Po akimirkos:

— Labai įžvalgu, sesute. Kaip matau, leitenantas Riordanas atsidūrė gerose rankose.

— Cha. Eime.

Plačiu, lovas skiriančiu tarpueiliu atsiūbavo nakties sesuo primerkusi katės akis, prie galvos prispaudusi ausis; užuot kritę žemyn, jos plaukai pleveno horizontalioje padėtyje. Pavymui braukė blyškiaodė, strėliniu ginklu Donalą pašovusi moteris, kuri šiandieną dėvėjo melsvą kostiumėlį ir mūvėjo tamsiai mėlynas pirštines. Iš užnugario ją lydėjo…

Kažkas?

— Taip. — Sesuo Felicija prašiepė aštrias, plonytes iltis. — Viskas gerai, Donalai. Pakvieskit mane, jei ko prireiks. — Ant leitenanto delno nuleido žalią akmenėlį. — Spustelėkite jį, ir aš pasirodysiu po sekundės.

Už atėjūnės sumirgėjo oras. Bet jei Donalas pakreipdavo galvą ir kone užsimerkdavo, raibuliai įgaudavo žmogiškus kontūrus.

— Ačiū, — padėkojo jis sesei Felicijai. — Jūs šauniausia iš visų.

— Žinau. — Seselė prunkštelėjo. — Nepamirškit paspausti iškvietimo akmenuko, jei iškiltų būtinybė. — Sulig paskutiniu žodžiu tyliai ir elegantiškai nulingavo šalin. Donalas ir blyškiaveidė palydėjo ją žvilgsniais. Galop nepažįstamoji prabilo:

— Atsimeni, kas aš tokia?

— Aha… — dešinėje leitenanto akyje ėmė veržtis skausmo mazgelis. — Ne vardą, o kotedžą, kur…

Ar girdi kaulus?

Tačiau žodžiai skambėjo atokiai, ir į sąmonę nesiskverbė: jie asocijavosi su abstrakčiais prisiminimais. Šleikštulį sužadino ant stalo paguldytos primadonos — negyvos primadonos — vaizdas. Donalas pasviro ant šono, stvėrė šiukšliadėžę ir į ją išsivėmė.

— Gal aš atėjau per anksti.

— Ne, viskas gerai. — Jis plaštaka nusišluostė lūpas. — Prisistatysi?