Kaulų daina

Likusią kelionės dalį visi tylėjo.

Donalas pasisveikino su FenSeptintuku ir kitu myriovilkiu, kurio gerai nepažinojo, FenBetaDevyntuke. Bičiulis į šnerves įtraukė orą, pagal jį tikrindamas, ar leitenantas gerai jaučiasi. Paskui vilkiškai prašiepė iltis ir nukorę liežuvį.

Policijos štabo pastate leitenantas pirmiausiai nusileido į šaudyklą. Gerte dygiomis replikomis nesišvaistė ir iš lifto šachtos į koridorių jį išstūmė švelniu spustelėjimu. Jos elgesys sutrikdė Donalą labiau nei bet kas kitas.

Atvykėliui pamojo už savo stalo kiurksantis, sveiku mėliu švytintis Brajanas.

— Ei, leitenante, kaip gyvenate?

— Dar nemiriau. Kaip pats laikaisi?

— Spindėte spindžiu. — Brajanas paplekšnojo sau per plikę. —Bent jau nesu apsiblausęs.

— O darbo reikalai?

— Leitenante. Viskas gerai. Garbės žodis.

— Gerai. Duokš porą šimtų šovinių ir stirtą įvairių taikinių.

— Ypatingųjų reikės?

— Brajanai…

— Juokauju. Mes su įstatymais neprasilenkiame.

Donalas nusinešė taikinius į šaudyklą, pirmąją partiją išsiuntė į tolimiausią patalpos dalį, čiupo „Magnusą“ ir juos išsprogdino į skutelius. Draiskanas pakeitė vientisais lakštais, iš naujo užtaisė pistoletą, vėl ėmė pliekti.

Jis maigė gaiduką, leido šūvių papliūpas, kol ore pakibo parako tvaikas, o amunicijos atsargos ištuštėjo.

Bus gerai.

Leitenantas grįžo prie liftų virtinės.

— Gerte, skiriu tau neįprastą užduotį. Nuleisk mane į minus 27-tą aukštą.

*Pastaruoju metu blogai elgeisi?*

— Gavau naujas pareigas. Nuo šiol dirbsiu apačioje.

*Vadinasi, iš tiesų kažko prikrėtei.*

Keliaudamas žemyn Donalas tylėjo. Prie minus 27-o aukšto Gerte jį sustabdė laibai pamažu, tarsi suteikė laiko persigalvoti.

Kurį laiką leitenantas kybojo erdvėje, nes ji nesiėmė jokių veiksmų. Galop:

*Prašom į savo laidotuves, branguti.*

Ir išstūmė pro duris.

Atvykėlio jau laukė augalotas pavidalas. Donalas atpažino žaliūką, matytą šaudykloje šiek tiek anksčiau, nei žuvo primadona. Vyriškis prisistatė Viktoru Harmanu ir pareiškė priklausąs 77-ajai nuovadai.

— Aš tikrai esu Viktoras Harmanas, — prabilo jis. — Bet septyniasdešimt septintojoje niekada nesilankiau.

— Aišku… kiek suprantu, mudu dirbsime tam pačiam bosui.

— Teisingai. Lora nekantrauja su tavimi susitikti.

Kai Donalas įžengė į Loros Styl kabinetą, apsuptą stiklo sienomis, moteris kilstelėjo galvą ir jos akys pasirodė šaltos lyg pilkas metalas. Bet po sekundės žvilgsnis pasikeitė.

— Aš maniau, jog tave išleido tik šį rytą.

— Taip. Išleido. Atvažiavau čia nieko nedelsdamas.

— Taigi pirmoji diena komandoje. Ką, tavo nuomone, šiandieną veiksi?

Donalas pažiūrėjo į bendrąją kontorą, nužvelgė tamsius blizgančius stalus, senovinius telefonus, plačiapetį Viktorą Harmaną, plepantį su savimi… ne, su Ksalijos raibuliais.

— Tuojau atspėsiu, — tarė. — Turėsiu perskaityti šūsnį įdomių bylų?

— Nesuklydai.

— O kaipgi informacija, kuri neužrašyta?

— Gausi ir ją. Bet šitai… — Lora dūrė pirštu sau į galvą, — nėra šimtu procentu nesunaikinama, todėl dauguma duomenų įgavę rašytinę formą.

— Neblogai. — Donalas atsigręžė į komandorę. — Ką mes tiriame?

— Vieną uždarą klubą, kurį praminėme Juoduoju Ratu.

— Aha, tiek dar pamenu.

— Na, tu atrodei apsvaigęs. Aš nežinojau, ką atsiminsi.

— Taip, taip. Tu minėjai Melfaksą Kortindą.

Sąmonę lyg blausus aidas pervėrė šnabždesys: ar jauti kaulus? Tačiau trikdantis prisiminimas bemat išblėso, ir leitenantas grįžo į realybę.

— Dėl praeities intarpų nesijaudink, — pasakė Lora. — Jie… ai, nesvarbu. Aš kišuosi ne į savo reikalą.

Taip, komandore teisi: tai išties ne jos reikalas.

— Sakei, kad Melfaksas Kortindas prisijungęs prie klubo, — tarstelėjo Donalas. — Juodojo Rato.

— Na, taip. Į Juodąjį Ratą — pavadinimas iš tikrųjų kvailokas, — regis, įstojęs ir tavo mėgstamas kongreso narys. Sprendžiant iš pėdsakų, aptiktų dokumentuose.

— Kalbi apie Finrosą? Aš su juo niekaip nesusijęs. Hmm, bent jau ne tiesiogiai.

Donalui teko pasisvečiuoti miesto energijos valdyboje, nes viešnagę suorganizavo kongreso narys Finrosas. Šios smulkmenos leitenantas niekada nepamirš.

— Sakyčiau, jie bandė išsiaiškinti, ką tu žinai arba kiek pastangų įdėsi, mėgindamas apsaugoti primadoną nuo žudikų.

Jis palingavo galva. Juk daLivnovos nepavyko nusergėti, ar ne? Nors dabar, apmąsčius savo veiksmus, rodėsi, kad jie priklausė kitam, svetimam žmogui.

— Manau, iš pradžių su Finrosu susisiekė komisaras Vilnaras. Negi įtarinėji komisarą?

Lora pakreipė galvą ant šono, bet nutylėjo.

— Tanatas griebtų, — murmtelėjo Donalas. — Būtent jis mane instruktavo.

— Nes neturėjo kitos išeities. Gavo užduotį saugoti primadoną — sulaukė nurodymų iš miesto valdžios.

— O…

— Šita mintis tikrai niekur neužrašyta. Kaip sutari su komisaru?

— Na, mūsų santykiai… — leitenantas apsimetė, kad jam nesiseka sukryžiuoti pirštų, tarytum tie stumtų vienas kitą kaip magnetai,

— …tokie. Po velnių. Būtent tokie.

— Geras atsakymas. Man derėjo tavęs paklausti anksčiau.

— Galbūt, Lora… nieko prieš, jei tave vadinsiu vardu?

— Jei tau atrodo, kad reikia teirautis…

— …tai reiškia, jog pernelyg skubu. Na, komandore, gal tau atnešti kavos?

— Aha. Juodos ir stiprios.

— Tuojau.

Donalas prigriebė kelis ektoplasto puodelius ir vieną paliko ant Loros stalo. Ji su kažkuo šnekėjo telefonu, bet durų neuždarė, todėl leitenantas spėjo, kad pokalbis nekonfidencialus.

Grįžęs į bendrąją patalpą, siurbčiodamas per karštą kavą, jis linktelėjo Viktorui ir nupėdino iki vienintelio švaraus stalo.

*Šitas mano.*

Priešakyje ūmai suribėjo oras.

*Tau skirtas ana tas, apšnerkštas.*

Akiratyje pasirodė blausūs rankos ir nukreipto piršto kontūrai.

— Labai dėkui.

Donalas atsisėdo, spyriu prisistūmė šiukšliadėžę, į ją sušlavė visus popiergalius, dengiančius stalo paviršių bei senovišką registracijos žurnalą. Paskui ištraukė aukštą stalčių, kuriame buvo kabinami aplankai, ir į jį įgrūdo prikimštą dėžę.

— Tvarkelė.

Leitenantas koja uždarė stalčių.

*NekIausi, kodėl man prisireikė rašomojo stalo?*

— Ksalija, susimildama, — atsisukęs tarė Donalas, — aš tave matau kiaurai. Suprantu, kad stengies iš manęs išpešti komplimentus.

*Tokias replikas girdžiu ne pirmą kartą. bet ką turi omenyje?*

— Taip, tu esi nuostabi. Tikra gražuolė. Kodėl negalėtum įsitaisyti nuosavame kampe?

*Cha. Pats irgi esi mielas, Donalai Riordanai…*

— Tau neprilygstu.

*…bet manęs neapmulkinsi. Aš žinau, kas tau krito į akį.*

— Nesupra…

Tačiau jis nesuvaldė žvilgsnio, kuris pakrypo į Loros kabineto duris.

— Prakeikimas.

*Cha.*

Kaip tik tuo momentu prie savo kėdės atžirgliojo Viktoras. Galingoje rankoje jis spaudė pranešimą, atspausdintą ant plonyčio popieriaus lapo. Donalas apsimetė pamatęs kažką įdomaus viršutiniame naujojo savo stalo stalčiuje.

Per kontorą nužygiavo detektyvas, nepriklausantis jų komandai. Aukštas ir stambus, ne ką smulkesnis už Viktorą, skalūno spalvos akimis — tiesą sakant, jos tarsi buvo padirbtos iš skalūno. Donalas regėjo akmeninius lęšius ir anksčiau, kai tarnavo armijoje: juos implantuodavo snaiperiams, visam gyvenimui.