Kaulų daina

Krešamo gniaužtai, kaip ir Viktoro, baudėsi sutraiškyti Donalo delną.

— Malonu susipažinti.

— Man taip pat.

Atėjūnas kinktelėjo galva, lyg palankiai įvertindamas santūrų atsakymą. Matyt, vienskiemeniai žodeliai jam išties buvo prie širdies

— didžiuma snaiperių garsėjo uždaru būdu.

— Kas dabar stebi Blancą? — paklausė Viktoras.

— Haraldas.

— Per atstumą?

— Aha. Aš einu prie savo stalo. Noriu tylos ir ramybės. Nekvieskite manęs.

Donalas paeiliui nužvelgė abu vyrus.

— Ar tik jūs kartais nekalbate apie Šermaną Blancą?

Viktoras patraukė pečiais.

— Na, ir kas, jeigu apie jį?

— Senatorių Šermaną Blancą?

— Teisingai.

— Jūs sekate į svečius atvykusį federalinį senatorių?

— Aha.

— Velnias. — Donalo veide lėtai išplito šypsena. — Rodos, man čia patiks, jei tik sugebėsime nepakliūti už grotų.

*Dėl kalėjimo nekvaršink galvos. Verčiau žiūrėk, kad neatsidurtum kapinėse.*

Leitenantas atsigręžė į Ksaliją, kurios forma sekundei sutirštėjo iki miglelės. Jis prisiminė, jog, pagal Blanco siūlomą „Gyvybės pratesimo“ bilį, laisvosios šmėklos nebūtų priskirtos žmonių giminei ir turėtų ne daugiau teisių negu baldai.

— Bet Blanco atžvilgiu nesielgtume neteisėtai, ar ne? Jokių šunybių nekrėstume?

*Mes profesionalūs policijos pareigūnai.*

— Net jeigu Blancas yra silpnaprotis, fanatiškas močkrušys, kuris nusipelno padvėsti užsitęsusiose kančiose?

*Net ir tuo atveju.*

Pro Donalo lūpas ištrūko gilus atodūsis.

— Jūs, bičiuliai, paruošėte man dar kokių įdomių staigmenų?

— Tuzinus, — atsakė Viktoras. — Bet jei dabar apie jas papasakotume, pranyktų netikėtumo faktorius.

— Velnias.

Vakare Donalas sulaukė kiek kitokio siurprizo: paaiškėjo, kad jis tapo benamis.

Kai leitenantas atvažiavo į savo rajoną, niekas į jį neatkreipė dėmesio, antra vertus, tokia padėtis buvo įprasta. Einant palei skalbyklą-kavinę, „Fozio pokštus“, senoji ponia Makzoran lyg ir krūptelėjo pastebėjusi detektyvą, bet po akimirkos nusisuko ir kažką pasakė stambiai, greta sėdinčiai moteriškei. Už jų staliuko dundėjo skalbimo mašinos.

Donalas mielai būtų užsukęs vidun ir su ja paplepėjęs^ bet dėl kavos pertekliaus bei pilvą raižančių dieglių jam reikėjo nulėkti į tualetą. Kai pasiekė savo daugiabutį ir užlipo į penktą aukštą, kaipmat suvokė, jog kažkas pasikeitė — perprato anksčiau, nei pamatė ir užuodė šviežią juodų dažų sluoksnį, dengiantį jo buto duris.

Pasak kortelės su ranka brūkštelėtu užrašu „Davinija Strihen“, būstas jam nebepriklausė.

Leitenantas įkišo ranką į užantį, suspaudė „Magnuso“ buožę, kelias sekundes stovėjo sunkiai suvaldydamas norą išspirti užrakto liežuvėlį iš staktos. Bet toji Strihen, ko gero, nieko nežinojo apie Donalą Riordaną. O jeigu ji pasirodys besanti miela senutė, kuri išvydusi įsibrovėlį patirtų širdies priepuolį ir kristų negyva?

— Kad aš nusprogčiau.

Donalas nusileido į pirmą aukštą, koridoriuje prastumdė dėžes ir prisiartino prie valdytojo buveinės. Šitas duris pašventinti spyriu galėjo. Taip ir padarė.

Joms atsilapojant, pasigirdo malonus lūžtančios medienos treškėjimas.

— Ei…

— Teisingai, po galais, ei. Kaip laikaisi Ferdi?

— O, vardan Hado, lėėt… leitenante. Dėl visko kaltas namo savininkas. Taip pasielgti mane privertė tas šunsnukis.

— Kaip pasielgti, Ferdi?

Ferdinandas buvo senas, dešimt ar dvylika dienų nesiskutęs storulis. Grumtynėms ieškodamas padoraus priešininko, Ferdžio jis nesirinktų. Ir šioje skylėje, be abejo, nesipeštų.

Nelaimei, namo savininkas gyveno toli, šiaurinėje miesto dalyje.

— Man sakė, atseit tave nugrūdo į ligoninę. Niekas negalvojo, kad sugrįši.

— Malonu žinoti, jog visiems taip rūpiu.

— Na… mes tavęs neužmiršome. Senoji ponia Makzoran ketino pasiųsti gėlių, bet nenutuokė, į kokią ligoninę.

— Kur mano daiktai?

— O, Tanate… atleisk. Jie… — Ferdis prikando liežuvį, garsiai nugurkė seiles.

— Ištrenkei į šiukšlių konteinerį?

— Ką tu, ne. Jie lauke.

— Kieme už namo?

— Ne… tai yra taip. Aš tik vykdžiau nurodymus. Garbės žodis.

Donalas jau kėlė sugniaužtą kumštį, bet susitramdė, nusisuko

ir delnu tvojo į užpakalines duris. Šios atsivėrė, dunkstelėjo į išorinę sieną bei užsitrenkė. Antrąsyk leitenantas jas pradarė spyriu. Tuomet žengė į siaurą sueižėjusį skersgatvį.

Iš betono plyšių stirksojo nedidukai juodi paparčiai. Netoliese gulėjo keturios kartoninės, aplankstytos, po gyvsidabrio lietaus dėmėmis nusėtos dėžės. Vienos, praplėštos, ertmėje rudavo senas, skutais virtęs Donalo švarkas.

Jis grįžo į Ferdžio būstą. Valdytojas, ant pečių užsimetęs apsiaustą, nesėkmingai mėgino užsegti sagas virš išsipūtusio pilvo. Pamatęs leitenantą nuleido rankas, vėl nurijo seiles.

— Aš tik, hmm, aš tik…

— Ruošeisi man iškviesti taksi?

— Ee… teisingai.

Taip, nuoma nemokėta ištisą mėnesį, bet namo savininkui derėjo atsižvelgti ir į kitus faktorius… et, velniop, šituo reikalu pasirūpins rytoj. Dabar būtina kažkur pernakvoti.

Donalas apžvelgė ankštą Ferdžio kambarėlį, pažiūrėjo į sienas nuplyšusiais, trikampiais lopiniais kadaruojančiais tapetais. Patalpoje vyravo į visus paviršius įsigėręs puvėsių dvokas, iš sudriskusios sofos kyšojo spyruoklės. Nakčiai jis galėtų apsistoti ir čia — nesunkiai priverstų valdytoją pasidalinti plotu, — bet mieliau būtų miegojęs atviroje erdvėje.

— Taksi. Iškviest. Tučtuojau. Aišku?

— Taip. Ačiū, leitenante.

Už ką? Už tai, kad jam nesuknežino galvos?

Nėręs laukan, Donalas prigriebė dvi dėžes — pusę savo turto, kaip nuostabu, — ir patraukė atgal. Ferdis rinko telefono numerį, tad leitenantas prasibrovė iki prieškambario.

Savo mantą nuleido greta uždarytų laukujų durų. Keliaudamas pasiimti likusią porą dėžių, išgirdo valdytojo balsą:

— Prašau, Džo, vardan Hado! Antraip jis mane nudobs.

Donalas pajuto viduje išsikerojantį pyktį ir vieną akinančią sekundės dalelę mintyse regėjo, kaip stveria „Magnusą“, kairiniu smūgiu tvoja pistoletu per sudribusią Ferdžio fizionomiją, prakerta odą… leitenantas pasistengė užgniaužti įniršį, nustūmė jausmus į širdies gelmes, privertė ten susiraityti ir būti pasiruošusiems tam momentui, kai jų išties prisireiks.

Per akistatą su tikrais žudikais, atsakingais už primadonos likimą.

Stypsodamas ant šaligatvio jis laukė, kol prisistatys purpurinis taksi. Podraug svarstė, kur, po šimts, nakčiai apsistos. Kur nakvos artimiausioje ateityje. Už mėnesį nesumokėtų nuompinigių užtektų… kokiam laikotarpiui? Dviem paroms viešbutyje?

Kai ties kairiuoju gatvės galu pasirodė taksi, priešingoje pusėje, iš už kampo išdygo „Žiežula“ savo vingiuotais kontūrais ir galiniais sparnais visiškai nesiderinanti prie šio kvartalo. Ji sumažino greitį. Įsižiūrėjęs į priekinį stiklą, Donalas veikiai atpažino šviesiaplaukį siluetą.

Jis pamojo sustingusia ranka.

— Ei, bičiuli. — Taksi vairuotojas iškišo galvą pro langą. — Tu Riordanas?

— Niekuomet apie jį negirdėjau. Mano ratai štai ten.

— O, Hade, kaip aš nekenčiu prakeiktos skylės. Žemutinio Holso. — Vairuotojas dėbsojo į nušiurusias, raižytas daugiabučio duris akivaizdžiai sukdamas galvą, ar verta palikti automobilį vieną ir įsiveržus vidun kam nors užkurti pirtį.