Kaulų daina

Pagaliau moteris užsiropštė ant stogo, kurio centre į naktį stiebėsi didis špilis.

Pliką sėdimąjąji nuleido ant vieno iš keturių gigantiškų demonų kaklo, visai netoli gerklės. Įbedė žvilgsnį pirmyn, bet nematė nieko, išskyrus savo kvailybės gelmes.

Prie Loros atitipeno tamsiai pilkas katinas.

— Labas, — sumurmėjo komandore.

Gyvūno akys nušvito skaisčiu raudoniu.

— Ar pasėdėsi su manimi?

Atsakymas pasigirdo po pauzės:

*Taip.*

Katinas pritūpė greta, mirksėdamas blizgančiomis raudonomis akimis.

Prie tamsos prisitaikęs Loros žvilgsnis nuslydo per žmonių bei dvasių sukurtą tarpeklį, kuris įkūnijo gatvę, į priešingus bokštus ir siaurus akmeninius, juos jungiančius skersinius: nekrotoninių kabelių bei telefono linijų kanalus.

Tais ankštais tuneliais nepajėgtų prasiskverbti joks žmogus — užtat jais plevendavo šmėklos, keliaujančios tarp statinių. Išoriniais skersinių paviršiais, jei tik nepabūgdavo aukštybėse audringai sūkuriuojančių vėjo šuorų, galėjo pėdinti (arba retsykiais šliaužti) kiti padarai, taip įveikdami po kojomis atsiveriančias bedugnes.

Šiuo metu ant artimiausių stogų supratingai mirksėjo raudonos kačių akys, jos spitrėjosi į nuogą Lorą, sėdinčią prie Dumsiojo bokšto špilio, žvelgiančią į naktį.

Į naktį, kuriai ji priklausė.

Donalas atsipeikėjo. Nulingavęs į vonios kambarį, iš čiaupo atsigėrė pridvisusio vandens, paliko jį bėgantį. Po kelių minučių švaresniu skysčiu pripildė antrą stiklinę.

Loros — nė ženklo.

Jis grįžo į miegamąjį, panaršė kartonines dėžes, iš vienos išgriebė senąją savo šokdynę. Juodą, per daugelį metų nugludintą, iš mantikoros ketguto standžiai nupintą virvę.

Užsitempęs vien tik trumpikes, Donalas ėmė lėtai strykčioti, pradėjo nuo šuoliukų abiem kojomis, paskui įniko liuoksėti nuo vienos galūnės ant kitos. \ ritmišką aerobinį ritmą įterpdavo žaibiško trepsėjimo pliūpsnius. Melas O'Brajanas, senasis bokso treneris, būtų juo didžiavęsis.

Po pusvalandžio, leitenantui baigiant treniruotę, į kambarį įėjo Lora, vilkinti vieną iš mėgstamų griežto stiliaus kostiumėlių, šįsyk tamsiai mėlyną, avinti tokios pačios spalvos smailiakulnius batelius. Prie bendro fono puikiai derinosi vaivorykštės atspalviais žvilgantys lūpų dažai.

— Kaip matau, esi neblogos formos, — pratarė moteris.

— Pasirengęs bet kokiems išbandymams… — Donalas teatrališkai apsivijo šokdyne, po sekundės numetė ją ant lovos, — …kuriuos man paskirtum.

— Nesupratau?

— Dabar jaučiuosi daug geriau.

— Ne.

Leitenantui išsprūdo pratisas atodūsis.

— Aš…

Ne. Jis neatsiprašinės.

Ar jauti?..

Nuolat , velniai griebtų.

Donalui magėjo pasakyti, kad ją myli, nors sveikoji proto dalis plyšavo, esą dėl tokių jausmų kalti kerų padariniai, esminių kūniškų poreikių perprogramavimas.

— Apie tai kalbėti neverta.

— Ne, — sutiko jis.

Abiejų žvilgsniai susikirto.

Ar?..

Jie vienu metu gurktelėjo seiles.

Lora atsisegė švarkelį ir marškinėlius, čiupo dešiniąją jo ranką, kurią priglaudė prie juodų liemenėlės nėrinių, dengiančių kairiąją krūtį ir širdį.

— Ar jauti, kaip manyje… pulsuoja… juodas siurblys?

— Taip. — Leitenantas užsimerkė ir sudrebėjo. — Taip, jaučiu.

— O, Tanate.

Donalas ir Lora traukte įtraukė vienas kitą į glėbį, tarytum kiekviena dviejų kūnų ląstelė būtų užsigeidusi susijungti į vientisą organizmą, tarytum jie būtų galėję tapti viena esybe, užtvindyta džiaugsminga aistra bei meile, sūriu, tarpusavyje sumišusiu prakaitu; jis išrengė moterį, pats nusispyrė trumpikes, bet šį kartą pora glamonėjosi švelniai, be jokios karštligiškos skubos kaip praėjusį sykį.

Aukščiausią malonumo tašką — pirmą, antrą, trečią sykį — jie pasiekė sutartinai, kliegdami ir kvatodami, mėgaudamiesi gerokai sodresniais, ryškesniais pojūčiais. Galiausiai nuogi išsitiesė ant sidabrinių paklodžių, prajuko gomuriniais, pasitenkinimo sklidinais balsais.

— Vis dėlto nesusilaikėme, — prabilo Lora.

— Aha. Tu suviliojai pavaldinį, o aš…

— …susidėjai su asmeniu, neturinčiu žmogaus teisių, bent jau senatoriaus Blanco įsitikinimu.

— Ką tas išpera nutuokia.

Jie pažvelgė kits į kitą.

— Ar taip bus visada? — paklausė moteris.

Donalas papurtė galvą.

— Nežinau.

— Aš taip pat.

Leitenantas galėjo nuspėti, kas sužadino jo geidulį. Bet kodėl trauką naujai iškeptam savo darbuotojui jautė Lora?

Neįsivaizduoju.

Svarbiausia, kad jautė , dėl ko abejonių nekilo.

Alkūne įsirėmęs į lovą, Donalas atsiplėšė nuo paklodės, pirštų galiukais perbraukė šaltą, nepriekaištingos išvaizdos odą. Reaguodami į prisilietimus, sustangrėjo tamsoki, lediniai jos speneliai.

— O… patinka? Na. Lora, kodėl užsiimi senatoriumi? Kodėl Blancas — tavo priešas?

— Neskaitant akivaizdžios priežasties? Beje, aš neminėjau, kad žiūriu į jį kaip į priešą. — Moteris išrietė lūpas, kilstelėjo galvą, idant pabučiuotų Donalą, vėl ją nuleido. — Aišku, tu teisus… bet aš taip nesakiau. Blancas priešiškai nusiteikęs mūsų, mano ir Ksalijos, padermės atžvilgiu.

— Ksalija yra išmoningoji šmėkla. Vargu ar ją įmanoma priskirti tai pačiai kategorijai kaip tave…

— Ir todėl ji prastesnė už žmogų?

— Ne, po velnių. Kaip gali to klausti?

Lora krestelėjo galvą, ir ant sidabriškų atlasinių pagalvėlių išsiplaikstė šviesūs plaukai.

— Atleisk, aš neįpratusi… šiaipjau pasaulis nepasikeičia per akimirką.

— Ko tik nepasitaiko.

Ar ji numanė, kas atsitiks? Galbūt viską suplanavo?

Man nusispjaut, net jei ir taip.

— Taigi. — Nusiridenusi į šoną Lora atsisėdo, pašnairavo į spintelę, virš kurios tiksėjo adatėlės, rodančios laiką: 11:07. — O Mirtie, ar žinai, kaip mes vėluojame?

— Aha… į štabą verčiau važiuokime atskirai.

— Ne.

— Arba išlaipink mane kokioje nuošalioje vietoje, kai iki departamento liks penki kvartalai. Pakeliui nupirksiu kavos. Kertu lažybų, kad ji bus geresnė, nei Viktoro verdamas bizalas.

— Nieko nebus.

— Tik nesakyk, jog tau patinka Viktoro kava.

— Niekada nesujos ragavusi, — atsakė Lora. — Tiesiog nenorėjau. Ir dabar, mano karštas meiluži, nejaučiu jokio poreikio tavęs išsižadėti.

Ji palietė Donalo krūtinę, ir nuo pirštų galiukų ūmai parūko vos įžiūrimos garų sruogelės.

— Klausyk… aš tavęs neskaudinu? — leitenantas pirmą sykį sąmoningai suvokė, kaip smarkiai skiriasi jųdviejų kūno temperatūros. —Tai yra mano oda tavęs nedegina?

— Dar ir kaip kaitina, mano žavingas meiluži. Bet maloniai.

— Tu sakei… — Donalas atsakė įjos bučinius jausdamas, kaip į vyriškumą suplūsta kraujas, — …kad mes vėluojame į darbą.

— Mm-hmm. Laimei, aš esu viršininkė.

Jie vėl susiliejo į visumą.

— Laimei, laimei…

Ir pajudėjo keliu, vedančiu link novos sprogimo.

Lorai „Žiežula“ idealiai tiko. Prie jos rankų puikiai derėjo netgi pusračio formos vairas, kuris priversdavo automobilį įveikti staigiausius posūkius reaguodamas iš pažiūros į menkiausius spustelėjimus.

Jie važiavo perpus užpildytomis gatvėmis, džiaugėsi, jog piko valanda jau praėjo. Į grūstį pateko tiktai netoli policijos štabo. Komandorė įjungė stroboskobinį švyturėlį — kaukiant sirenai, aplinkui sušmėžavo šešėliai — ir nuriedėjo kelkraščiu, du ratus užkėlusi ant šaligatvio. Priešais „Žiežulą“ žingsniuojantys pėstieji mitriai nerdavo šalin.