Kaulų daina

Lauke ant šaligatvių telkšojo slidžios balos, kuriose plaukiojo sidabrinės gijos, gatvės žibintų šviesoje žvilgančios oranžiniais ir purpuriniais atspalviais. Leitenantas su Lora žingsniavo tylėdami, kol priekyje pasirodė taksi. Moteris pamojavo ranka.

— Taip bus greičiau. Į garažą traukti neverta, — pratarė.

— Hmm… aišku.

Galbūt ji pernelyg pailso, kad sėstųsi už vairo? O gal nenorėjo ilgėliau likti be ryšio priemonių? Sekdamas Lorai įkandin, Donalas įsitaisė salone ir liepė vairuotojui juos kuo skubiau nuvežti iki Dumsiojo bokšto.

Dangoraižį automobilis pasiekė per kelias minutes.

— Šaunuolis.

Lora sumokėjo, leitenantui nespėjus pajudėti. Išlipę iš mašinos jie nupėdino pro sargybinius, saugojančius laukujės duris. Smailiais kulniukais stuksendama į juodo stiklo grindis, komandore nusivedė Donalą per vestibiulį, iki greitojo lifto, kuriuo jiedu užkilo tiesiai į apartamentą.

Iš pradžių jis manė, jog dėl įtampos neįstengs sumerkti akių, tačiau miegamajame išsirangė iš švarko, atsisėdo ant lovos kraštelio ir nusiavė batus. Sugundytas patalo vilionių, išsitiesė, atsipalaidavo ir bemat užmigo.

— Labai gerai, — sumurmėjo Lora.

Komandore išsivadavo iš aukštakulnių, nusimetė švarkelį, atsisegė sijonėlį ir leido jam nuslysti ant grindų. Greta nupleveno palaidinukė. Likusi vien su juodais apatiniais, porą ilgų sekundžių spoksojo į kirmijantį Donalą.

Jai sunkiai sekėsi atsiminti, kada pati paskutinį kartą miegojo ir sapnavo.

Galop Lora išniro į koridorių, trumpam sustingo priešais pilką sieną, uždengtą penkiolikos pėdų aukščio veidrodžiais, kurie savo forma panėšėjo į apverstus pailgus skydus. Į atspindį nekreipė jokio dėmesio.

Švelniai suplojusi ištarė raktažodžius, kurie aktyvavo mechanizmuose slypinčius kerus. Pastovėjo klausydamasi — iš miegamojo tesklido vos girdimas knarkimas — ir dar kartą pliaukštelėjo delnais.

Štai trumpiausias kelias į bokšto viršų; be to, reikalaujantis mažiau laiko sąnaudų nei kopiant išorinėmis pastato sienomis. Pastarąjį būdą Lora rinkdavosi, kai užsigeisdavo pasijusti gyva… ar bent pabandyti prisiminti tą jausmą.

Veidrodis pasislinko, susmigo į sieną, atidengdamas siaurą ertmę, vedančią į tamsią šachtą, kurioje pilkšvai žalsvai blizgėjo laibos, lyg ir iš kaulų suręstos kopėčios.

Smukusi pro angą moteris abiem rankomis įsikibo į skersinį, kojas nuleido ant žemesnio ir sustingo. Durys užsidarė, jas maskuojantis veidrodis stojo į savo vietą.

Lora dirstelėjo žemyn — kopėčios pranyko juodoje gelmėje, — atvertė galvą, įsmeigė akis į septyniakampius kontūrus, tuomet vėl nukreipė žvilgsnį į skersinius.

Ir lėtai, bet vis greičiau, ėmė ropštis aukštyn.

Po dešimties minučių, prisiartinusi prie kerais apsaugoto liuko, komandore sumurmėjo atitinkamus raktažodžius. Dangtis nutvisko sidabru ir atsilapojo. Lorą trūktelėjo netikėtas, galingas skersvėjo gūsis, tačiau ji laikėsi tvirtai. Po sekundės pajudėjo, užsikorė iki stogo bei išsikeberiojo į audringų vėjų varstomą naktį.

Už nugaros su trenksmu nusileido liukas.

Nūnai Lora stovėjo aukštybėse, prie įmantrios gotikinio-deko stiliaus smailės, styrančios virš Dumsiojo bokšto, už kelių šimtų pėdų į viršų nuo apartamento, įrengto du šimtai dvidešimt septintame aukšte. Tamsoje išsirietę nekrotoniniai kabeliai jungė pastatą su kitais dangoraižiais, stūksančiais virš gatvių lyg milžiniški sargybiniai.

Komandore susikūprino prieš vėją — šalčio nesibaimino, tiesiog nenorėjo, kad užgaidžios gamtos jėgos nutrenktų ją nuo stogo, — ir nekrutėdama, lūkuriuodama įsistebeilijo į naktį.

Netrukus sutemose, ten, kur savo toliaregiu žvilgsniu Lora vos įžiūrėjo kabelius bei tiltelius, ėmė žioruoti dvi purpurinės akys, kurios nupleveno per tamsą nelyginant pora miniatiūrinių švyturėlių.

Link Dumsiojo bokšto artėjo jos katės.

Smulkūs pavidalai vienas po kito turseno akmeninėmis perdangomis, ištemptais kabeliais ir plonytėmis permatomomis gijomis, kuriomis paprastai klajodavo fėjos, užgimusios iš šmėklų atplaišų.

Siauručiais takeliais katės judėjo užtikrintu žingsniu, protarpiais sulinguodavo reaguodamos į chaotiškus, sūkuringus, ties viršutiniais statinių aukštais siautėjančius šuorus. Kai akis nušviesdavo tolimi atspindžiai, jos blykstelėdavo ryškiu purpuru.

Kartą virš perėjimų nuskrido žvalgybinis šikšnosparnis, ir pora rainių pritūpė ant tiltuko pasirengę medžioklei. Tačiau grobis mitriai pralėkė pro šalį, o katinai nuslinko Dumsiojo bokšto kryptimi.

Komandore privalėjo sužinoti, ar Sušana gyva. Pareigūnus jai teko prarasti ir anksčiau, bet tik ne iš šito būrio. Loros esybę geriausiai nusakė tai, kuo ji užsidirbdavo pragyvenimui — arba kitokiai, dabartinei egzistencijos formai. Šiuo metu, Donalą įsileidus į savo gyvenimą (veikiau paralelinį būvį), darbo reikalai tapo dar svarbesni.

Ne politika, ne dokumentų dėžės, kurios kaupiasi, užbaigus bylas arba apsirūpinus finansavimu. O gyvi asmenys.

Pirmoji iki stogo atkakusi katė lyžtelėjo jos ranką ir pritūpė greta.

Lorai svarstant, kur nukreipti savo draugus, kokius pastatus jiems derėtų ištirti, kokius žmones vogčiomis stebėti, kniaukliai apsupo moterį ratu. Užjos nugaros stiebėsi laibas, į naktį smingantis Dumsiojo bokšto špilis.

Kai susirinko visos katės, komandore prakalbo.

Kol Donalas miegojo ir sapnavo keistus, trūkinėjančius vaizdus

— galbūt regėjo košmarus, galbūt pasąmoningai stengėsi susitaikyti su miglota, niūria tikrove, pernelyg savęs neišgąsdindamas, — kol Lora su katinais dalinosi savo planais, likęs būrys laiko tuščiai nešvaistė.

Užsukusi į policininkų barą ir paskubomis išlenkusi tris ugninės tekilos stikliukus, Aleksa grįžo namo ir dabar į šnerves traukė gaivius dūmus, kurie sklido nuo sulaužytų, variniame dubenyje smilkstančių šakelių. Mėgino prablaivyti galvą, iškosėti girtumą.

Kiti komandos nariai užsiėmė aktyvesne veikla. Nors nemiegojęs tris dienas, Haraldas sėdėjo ant sustingusio motociklo ir naujiesiems kolegoms iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus žvaliai dėstė smulkmenas, susijusias su ambasados išplanavimu, pasakojo apie šiąnakt sektą vairuotoją.

— Kai mašina išriedės į gatvę, mes keliausime iš paskos. Važiuosime nutolę padoriu atstumu, bet ne per dideliu, kad nepamestume jos iš akių. — Nė nemirktelėjęs Haraldas pridūrė: — Jeigu vairuotojas mus pastebės, teks jį suimti.

— Ilgam?

— Ant kortos pastatyta pareigūno gyvybė.

Vyrai iš A ir V skyriaus susižvalgė.

— Viskas aišku, — tarė vienas iš jų.

— Kas?

— Kodėl mūsų bosas padeda taviškiam.

— Ir kodėl esame išsiųsti į komandiruotę, — pridūrė kitas. — Neoficialiai. Grįžti į tarnybą turėtume tik esant ypatingoms aplinkybėms.

— Jokių ataskaitų pateikti nereikės? — pasitikslino Haraldas.

— Ne. Nebent kažkas mus demaskuotų.

— Labai gerai. Pasistenkime nekelti triukšmo. Man patinka dirbti tyliai.

A ir V komandos nariai pritardami palinksėjo. Atlikus užduotį, jų laukė šeimos ir įprastas gyvenimas.

Tuo pat metu Haraldo draugas didysis Viktoras slankiojo vakarinėje miesto dalyje, netoli dokų rajono, vos už kelių mylių nuo muitinės sandėlio, ties kuriuo „Fantomo“ savininkas užfiksavo pėdsakus, atvedusius jį į Ilurio ambasadą. Tačiau milžiną domino kas kita.

Už vielinio tvoros tinklo plytėjo keletas betono akrų. Tarp pustuzinio bloko formos biurų bei sandėlių padrikai kėpsojo rietuvės medinių padėklų ir dėžių. Tos krūvos galėjo neblogai apsaugoti nuo sidabrinių, lėtai švytuojančių spindulių, kuriuos skleidė ore pakibusios medūzos pavidalo švieselės. Nuo kiekvienos iš jų driekėsi nuodingos gijos.