Kaulų daina

Kontoroje žibėjo stebėtinai daug langų. Patalpose triūsė vienmarškiniai, kaklaraiščius pasirišę žmonės (Viktoras žinojo, jog dauguma užsiėmė teisėtais reikalais, nes čia veikė tikra prekybos bendrovė).

Per tvorą nuvilnijo keisti tamsos raibuliai. Viršum jos ištemptą, it skustuvas aštrų laidą drebino iškankintos, iki vielos apimčių suspaustos šmėklos. Nepaliaujami pastarųjų klyksmai skambėjo tokioje stichijoje, kurioje aidintys garsai žmogaus ausų nepasiekdavo. Jos negrimzdo į nebūtį, laikėsi iš paskutiniųjų tik todėl, kad geidė sugauti gyvą asmenį ir šiam perleisti dalį savo kančių.

Prie vartų rūkė gatvę bei tamsius, kitapus iškilusius pastatus stebintys sargybiniai, retsykiais įsikimbantys į ginklus. Viktoras pamatė, kaip prie jų prisiartino vyresnis, pražilęs individas. Apsaugininkai numetė cigaretes, kulnais įtrynė jas į žemę.

Žinojo, jog nieku gyvu nevalia prarasti budrumo.

Vis dėlto, žilaplaukiui traukiant link vieno iš statinių, Viktoras nusprendė, jog teritorija sergėjama ne taip akylai, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Turbūt todėl, kad šiame rajone Sėlis Znyplius vadovavo beveik teisėtai kompanijai. Arba jis pernelyg pasikliovė savo, kaip šaltakraujo, psichopatų šutvę kontroliuojančio žudiko reputacija.

Išorinė apsauga gana patikima, ko nepasakysi apie vidinę, aptvaro supamą zoną.

Vos galvoje sukirbėjo tokia mintis, Viktoras atkreipė dėmesį į tai, kad, žengiant į pastatą, žilaplaukiui nereikėjo ištarti jokio slaptažodžio, ir atėjūno niekas nepatikrino. Lauko durys netgi nebuvo užrakintos.

Juodame skersgatvyje pasislėpusio milžino lūpas perkreipė šypsena: šalta ir plėšrūniška, atšiauri ir negailestinga, kaip bausmės, kuriomis Sėlis švaistydavosi lengva ranka.

Donalas pašoko prakaitu permirkusioje lovoje, nuo plikos krūtinės nuslydo antklodė. Praplėšęs vokus, kurį laiką tematė blėstančias košmarų nuotrupas. Miegamasis pasirodė besąs tuščias, Loros — nė kvapo.

— O, Tanate, — suniurzgė.

Jis virptelėjo vokais, išsitiesė ant čiužinio, kartelį sudrebėjo ir vėl užsnūdo. Sykį nusišypsojo, bet nelinksmai; nors leitenantas gulėjo užsimerkęs, vypsnis tarytum priklausė grobuoniui ir buvo stebėtinai panašus į išraišką, beveik tuo pačiu metu sudarkiusią Viktoro veidą.

Donalas kietai įmigo.

Viktoras tebestypsojo skersgatvyje, suvokdamas, jog privalo imtis veiksmų, bet nenutuokdamas, kodėl jam nesinori išnirti iš tamsos. Vis dėlto gatvėse išdirbo užtektinai, kad pasikliautų savo pasąmone, kuri užfiksuodavo gerokai daugiau detalių, nei jų įstrigdavo paviršiniuose sąmonės lygmenyse.

Po kelių minučių viskas paaiškėjo.

Akies krašteliu patebėjo, jog, penktame lyg ir apleisto namo aukšte, šmėkštelėjo šešėlis.

Snaiperiai.

Na, bent jau vienas, šiame pastate.

Net jeigu šaulys veikė savarankiškai — labai tikėtina, — teritoriją neabejotinai sergėjo daugiau ginkluotų, kituose statiniuose tūnančių sargybinių, kurie iš išorės stebėjo komplekso tvorą ir vietines gatves.

Kas žino, gal Sėlį Žnyplių sekė priešas iš policijos arba nusikaltėlių pasaulio, besidairantis į kompleksą, puoselėjantis tokius pačius tikslus, kaip ir Viktoras… ne, vargu bau.

Snaiperis budės be jokios draugijos, nes, vienam sėdint tams oje, toji pakursto baimę bei priverčia įsitempti. Detektyvas nutarė išnaudoti netikėtą šansą ir lėtai, vos pakeldamas kojas virš sueižėjusio grindinio, nuslinko siaura gatvele.

Sykį bato nosimi palietė plytos nuoskalą. Užuot pastūmęs ją betoniniu paviršiumi, Viktoras atsargiai apėjo kliūtį šonu ir vėl tyliai žengė į priekį. Štai taip palengva, užtrukęs visą amžinybę, nusigavo iki užpakalinės namo dalies.

Už pastato išvydo metalines, rūdžių dėmėmis nusėtas, tačiau tvirtas duris.

Panaršęs kišenėje, Viktoras sužvejojo kerų raktus, kuriuos visada nešiojosi. Juos užliejo blyškiai melsvas, fosforescuojantis žvilgesys.

Durys buvo apsaugotos.

Ties slenksčiu nušvito grandinėlė miniatiūrinių septyniakampių, išplitusių per visą rūdžių pagraužtą sąramą. Į pirmąją užkardą susitelkęs Viktoras įniko braižyti figūrėles, kurių virtinė neutralizuodavo geometrines žabangas. Dirbti reikėjo itin atidžiai. Užtektų vienos klaidos, kad visos pastangos nueitų perniek.

Įdomu, ar tokiu atveju pavyktų užfiksuoti lemtingąjį, mirtį lydintį žybsnį? Galbūt pasaulis prieš akis jau būtų amžiams aptemęs?

Viktoras, plušėdamas ties tarpdurio pakraščiais, leido įgūdžiams užvaldyti ranką. Kai ant betoninio slenksčio išraižė mazgelį, raktas užsižiebė melsvai balta šviesa, nudegino, podraug sušaldė odą…

Po šimts , kaip skauda.

…o grandinė ir ją nukenksminanti struktūra susivijo į pynę; šioji skaisčiai blykstelėjo…

Prakeikti diegliai.

…ir išblėsusi pranyko.

Pirmoji užtvara įveikta.

Liko dar trys, kurias Viktoras aptiko. Viduje, ko gero, atras daugiau, bet šioje srityje jis buvo nepralenkiamas ir savo darbu mėgavosi.

Sušana. Aš ateinu .

Jis ėmė narstyti antrąjį saugumo lygį.

Vilhelmina d'Alkarnė, negausiam draugų rate dar žinoma Minos vardu, žingsniavo ilgu akmeniniu koridoriumi, kuris vedė į laboratorijas, įrengtas giliai po žeme, dviem koncentriniais, centrinius morgus supančiais septyniakampiais.

Šiek tiek anksčiau jaunesnysis kaulų klausytojas Padrajus, perspektyvus darbuotojas, užsiminė, jog Feora Karin domėjosi vienu iš lavoninės saugykloje esančių kūnų, įsuptų į sąstingio lauką, kuris užkirsdavo kelią puvimo procesui, kol ateidavo eilė autopsijai arba būdavo nusprendžiama jais atsikratyti.

Žmonės iš energijos valdybos neretai spausdavo vyriausiąją medikę-klausytoją, anaiptol ne subtiliomis užuominomis pranešdami apie senkančias kaulų atsargas, klausdami, ar būtų galima gauti naujų siuntų, ir pageidautina kuo greičiau? Tačiau jų prašymus Mina dažniausiai praleisdavo pro ausis.

Ji bjaurėjosi nekrosintezės jėgaine, nes apie šią išmanė kur kas daugiau negu eiliniai asmenys. Puikiai žinojo, kokios kančios — sustiprėjusios tiek, kad gyvas žmogus jų neištvertų, — įsiviešpataudavo reaktoriuose, užpildytuose nekrosrautu… kuris tiekdavo šilumą bei energiją kiekvienam Tristopolio piliečiui.

Tokiu būdu mirusieji sumokėdavo už gyvenimo patogumus, vis dėlto savotiška pusiausvyra Minai neatrodė teisinga.

Šįsyk netikėtą pageidavimą atsiuntė leitenantas Riordanas, kurį Feora vadino Donalu (nors familiarus elgesys jai nebūdingas). Pasiaiškinęs Padrajus sužinojo, kad palikti kūną sąstingio lauke ir prie jo nekišti nagų įsakė pats komisaras Vilanaras.

Panašių prašymų pasitaikydavo ir anksčiau, bet ne itin dažnai. Miną labiau domino, kodėl vienam iš policijos viršenybės sukėlė abejonių komisaro nurodymas.

Keista aplinkybė gal ir nebūtų paskatinusi asmeniškai ištirti šio reikalo — ji vadovavo VMKŽ, turėjo rūpintis ne vien skrodimais, bet ir algomis, moraline personalo būkle, tikrinti, ar užtenka valytojų, sužiūrėti, ar gerai veikia santechnika, vykdyti gausybę biurokratinių užduočių, kaip ir priklausė viršininkei.

Tačiau Minos dėmesį patraukė dar viena neįprasta smulkmena: negyvėlio asmenybė.

Sąstingio lauke tysojo Melfaksas Kortindas, žuvęs nuo leitenanto Donalo Riordano rankos, energijos valdybos direktorius. Nemalonus manipuliacijų meistras kontroliavo Centrinį kompleksą, kuriame, tarp agoniškai aimanuojančių nekrosintezės reaktorių, buvo įsirengęs savo biurą.