Kaulų daina

*Galbūt jie atsidurs čia. Ant jūsų stalo.*

Tai išgirdęs Leksaras pažiūrėjo į šmėklą.

— Taip. Svarbiausia, kad nebūtų visiškai numarinti.

Ksalija mintyse paspėliojo, kaip kaulų klausytojas sugebėtų paveikti gyvo asmens — priešo — jausmus bei nervų sistemą.

*Pasistengsiu ką nors sumąstyti.*

Ji nulenkė galvą, prasiskverbė kiaurai lubas ir išnyko.

Lora pasinaudojo Minos kabinete esančiu telefonu. Iš pradžių paskambino į ligoninę, bet turėjo keletą minučių laukti, kol ją sujungs su reikiamu žmogumi — vienai vyresniajai seselei aukštas pareigūnės rangas nepadarė nė menkiausio įspūdžio, — ir tik tada sužinojo, kad Sušanos būklė „patenkinama“. Komandore bandė sugalvoti atsakymą kuris išreikštų jos nuomonę apie tokį įvertinimą tačiau nieko doro neišmąstė ir padėjo ragelį.

Į kambarį įžengusi Aleksa uždarė duris.

— Kas atsitiko? — paklausė Lora.

— Hmm… aš turbūt kišuosi ne į savo reikalus. — Detektyve nutilo.

— Arba ne.

— Nesupratau?

— Kol kas, Aleksa, tu niekur nesikiši, nes paprasčiausiai nekalbi. Kas yra?

— Judu su Donalu… — ji nurijo seiles ir po pauzės skubiai pridūrė: — Ar jį užverbuoti nusprendei pati?

— Kur suki?

— Aš žinau, kad jūs palaikote artimus santykius. Mes… visi manome, jog tai nuostabu…

— O, Tanate, ar pagaliau išklosi, kas tavo galvoje?

— Tiesiog… man kilo klausimų dėl keistai pasirinkto laiko. Iki Juodojo Rato prisikasėme kaip niekad arti, kažką užkliudėme ir sukėlėme audringą reakciją. Paskatinome priešininkus čia įsibrauti. —Detektyve gestu aprodė plienines sienas. — Nemanai, kad privertėme juos išnirti į viešumą?

Lora sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Kuo čia dėtas Donalas? Neskaitant priemonių, kurias jis pasitelkė, tirdamas bylą.

— Ei, negalvok, kad jam pavyduliauju sėkmės. — Aleksa pasitrynė akis, ir Lorai teko sau priminti, jog paprastiems, gyviems žmonėms reikia miego.

— Ir ką? Tavo manymu, aš sumaišiau priežastis su pasekmėmis?

— komandorės balse netikėtai pasigirdo įtampa. — Narplioti gijas pradėjome po to, kai Donalas prie mūsų prisijungė.

— Bet tyrimo ėmėmės anksčiau. — Aleksa nejaukiai pamindžikavo. — Atleisk. Todėl ir norėjau pasiteirauti apie leitenantą. Priežastys ir pasekmės…

Lora pasėdėjo sustingusi. Galop:

— Mudvi su Ksalija praktiškai išvilkome Donalą iš ligoninės lovos. Turėjome jį apdoroti. Įtikinti.

— Ačiū… hmm, kad neliepei man atsiknisti ir žiūrėti savų reikalų.

— Vos susivaldžiau. — Komandore šyptelėjo, palaukė, kol nusišypsos Aleksa. — Klausi, ar Donalas mane apmulkino, ar aš tapau jo manipuliacijų auka? Atsakymas būtų neigiamas.

— Aišku.

Po pauzės Lora pamojo į tuščią kėdę.

— Gal prisėsi?

Kolegė pakluso.

Lora sulaikė kvapą. Negyvėliams alsuoti nebūtina.

— Po velnių, — galiausiai suniurnėjo Aleksa ir panaršė savo švarko kišenę. — Štai. Imk.

Komandorei ji įteikė perlenktą rožinę kortelę su žinute, parašyta purpuriniu rašalu, įmantriu gotikiniu stiliumi: Paguldyti į sąstingio lauką įsako kom. A. Vilnaras , 6607-ieji, penktojo mėn . 3-ioji.

Apačioje kita ranka brūkštelėjo porą bordo spalvos žodžių. Neribotam laikui .

Lora nuleido kortelę ant stalo.

— Tikslintis, kokie palaikai turimi omenyje, neverta, ar ne?

Aleksa prikando lūpą.

— Tu pasitiki Donalu.

— Judu drauge vijotės kūno grobikus. — Komandore susiraukė, jos akyse pašmėžavo keistas žvilgsnis. — Sakai, jog Donalas būtų galėjęs juos sugauti?

— Aš… — Aleksa atsiduso. — Niekam iš mūsų nepavyko taip prie jų priartėti. Manau, leitenanto pasirodymas pranoko bet kokius lūkesčius.

— Ką gi. Gerai.

— Dar vienas dalykas…

— Koks?

— Didžiosios kaukolės šachtoje mėgindama vytis Donalą stebėjau, kaip jis lekia laiptais.

— Ir?

— Pasturgalį turi prakaulų, tačiau fizinė forma — velniškai puiki.

— Aleksa išsišiepė. — Sakyčiau, bose, tau labai pasisekė.

— Tanatas rautų. — Lora nejučia nusijuokė. — Gal pagaliau atsiknistum?

Detektyve jau stojosi, kai į duris kažkas pabeldė. Joms atsilapojus, į kambarį pažvelgė Donalas.

— Sveikos, — pasilabino. — Nesutrukdžiau?

— Ne. — Sutartinai atsiliepusios moterys pratrūko prunkšti.

— Atleisk, — pridėjo Lora.

Leitenantas akimirką į jas paspoksojo, krestelėjo galva ir nėrė atgal. Bet duris uždarė šypsodamasis.

Donalui kulniuojant koridoriumi, vypsnis išblėso. Jis džiaugėsi, jog Lora ir Aleksa draugavo; pastaroji, regis, buvo neblogas žmogus, bent jau gera policininkė. Klausimą ar tos dvi sąvokos sutapo, derėtų svarstyti laisvadieniais, kai nėra kuo užsiimti.

Vis dėlto kambario atmosfera užuominomis bylojo, kad juokas tapo atsaku į anksčiau tvyrojusią įtampą o šią akivaizdžiai pakurstė rožinė, ant stalo padėta kortelė.

Nors užrašas buvo pasuktas į kitą pusę, leitenantui dėl to problemų nekilo: jis atsiminė, kaip sesuo Merė Ana Stiks griežtai tardė trimetį Donalą kuris tvirtino, esą perskaitė, kas parašyta laikraštyje, gulinčiame kitame kambario gale, ir vėliau įrodė savo žodžius išvardindamas antraštes.

Taigi komisaras Vilnaras įsakė Kortindo lavoną perkelti į sąstingio lauką.

Tau reikės peržvelgti dokumentus, — sakė Lora.

Bėda ta, jog Vilnaras prašė Donalo šnipinėti specialios paskirties būrį. O Lora į komisarą žvelgė kaip į įtariamąjį.

Pajutęs, kaip dygčioja nugara, jis atsisuko. Nuo tarpdurio leitenantą stebėjo blyškiaveidis kaulų klausytojas.

— Kuo galėčiau jums padėti? — pasiteiravo Donalas.

— Hmm, aš dėl daktarės d'Alkarnės.

— O jūs esate?..

— Briksanas Drektolis. Nesu garantuotas, bet, rodos, vienas iš mano kolegų skrodžia daktarę.

— Juk čia VMKŽ, ar ne? Kur atliekamos autopsijos.

— Žinoma, bet… — Briksanas nuraudo. — Su operacija susijęs asmuo neturi atitinkamų įgaliojimų ir, man regis, daktarei d'Alkamei puoselėja tam tikrus jausmus.

— O, varge.

— Taip, jis aiškiai pažeidė profesinę…

— Tik pamanykite. Beje, mano kolegei, detektyvei Sirling, padėjote jūs? Aleksai Sirling?

Briksanas sumirksėjo.

— Taip, atrakinau dokumentų kambarį…

— Ir patikrinote… — Donalas jau žiojosi pasakyti „korespondenciją“, bet apsigalvojo, — …ar įrašai sutampa su etiketėmis iš Korio? Įsitikinote, kad mums kliuvo reikiamas kūnas?

— Mes neklystame. — Briksano kaktoje įsispaudė raukšlė. Jis, matyt, norėjo parodyti nestokojąs kompetencijos. — Į apskaitas visada įtraukiame tikslius duomenis.

— Be abejo. Jūs šauniai darbuojatės. — Leitenantas leido savo žvilgsniui nuklysti į tolumą — Kaip pats nesusiprotėjau.

— Panašiai reaguoja dauguma žmonių, — manieringai atsiliepė Briksanas. — Bet mes puikiai apmokyti.

— Mums išties praverstų genialūs teismo medicinos ekspertai. —Donalas kilstelėjo antakį. — Ir asmenys, gebantys elgtis profesionaliai. Guldau galvą kad jūsų laukia šviesi ateitis.

— O, dėkui, leitenante Riordanai.

Taigi Briksanas žinojo, su kuo bendrauja, nors pašnekovas ir neprisistatė.

— Galbūt, — tarė Donalas, nukreipdamas akis į plieninę sieną, kuri juodu skyrė nuo autopsijos laboratorijų, — atėjus laikui netgi užimsite daktarės d'Alkarnės vietą