Kaulų daina

*Na… nežinau.*

Gerte prie jos prisiartino.

*Pasitikėk manimi.Aš tave pagydysiu.*

Ksalija atsiliepė po sekundės:

*Taip…*

*Ką gi, judinkimės.*

Jos sparčiau nusklendė žemyn.

Leitenantas užsuko į Loros kabinetą. Komandore įsakė vidinėms stiklinėms sienoms aptemti, idant drauge su Donalu liktų vieni. Jie apsikabinę pasibučiavo — moteris sudejavo, kai jo delnai ir pirštų galiukai perbraukė ploną palaidinukę bei šilkinę liemenėlę, —bet tuojau pat atšlijo vienas nuo kito, nedrįsdami pratęsti suartėjimo akimirkos.

Policijos štabe netrūko žmonių ir kitokių esybių, gebančių fiksuoti galingus rezonansus; pasimylėti jie galės tik tada, kai grįš į Loros apartamentą. Donalas giliai atsiduso.

— Ak, Tanate.

— O taip…

Leitenantas nugurkė seiles ir atsigręžė į matinę sienelę tarsi panūdęs kažkąjoje įžvelgti.

— Aš nenoriu išvykti. Tikiuosi, tu supranti, — pratarė.

— Nė kiek netrokšti aplankyti svečios šalies?

Donalas papurtė galvą.

— Atvirai kalbant, velniškai bijau skristi. Aišku, visada galiu prisigerti iki sąmonės netekimo. Žinai, iškylų į užsienį našlaičių prieglaudoje niekas nerengdavo, todėl mielai pakeliaučiau, bet… ne čia esmė.

— Žinau, — tyliu, silpnu balsu atsiliepė Lora. — Tau baisu, ar ne? Dėl to, kaip greitai rutuliojasi mūsų santykiai?

— Būtent.

— Tau nesinori su manimi išsiskirti, ir tai džiugu. — Moteris liūdnokai nusišypsojo. — Aš irgi taip jaučiuosi, brangusis. Bet mes abu suvokiame, kad skrendi į Ilurį, nes, priešingu atveju, savo užduoties mes neatliksime.

Po pauzės Donalas linktelėjo.

— Turbūt. Klausyk, nenorėčiau, jog tau kiltų pavojus… bet jei prie manęs prisijungtum…

— Nemanau.

Jis pasitrynė veidą.

— Nejau neįmanoma tau suorganizuoti atostogas, kol aš užsiimsiu tyrimu? Į slapto agento darbą tavęs nė už ką nevelčiau — atleisk, žinau, kad esi mano viršininkė, — bet mudu galėtume apsistoti skirtingose vietose. Nardydamas skersgatviais be vargo atsikratyčiau persekiotojų…

— Ak, mano šaunuoli.

Lora žengė arčiau, šaltu delnu palietė Donalo skruostą — leitenantui gestas pasirodė nuostabiai raminantis — ir švelniai jį pabučiavo.

— Kas yra?

— Tu elgiesi su manimi kaip su paprasta moterimi.

— Na… — jis šyptelėjo. — Ne visai kaip su paprasta.

— Cha. Štai kur esmė.

— Kur?

— Čia. — Lora pamojo į kairiąją savo krūtinės pusę. — Aš nesu paprasta moteris. Mano tipo žmonės atidžiai sekami, kad ir kur keliautų. Nė nežinau, ar Iluryje turėčiau kokias teises.

— O, mėšlas…

Lora žavingai nusišypsojo.

— Kaip pasakysi, mano meile. Svarbiausia, kad kuo greičiau grįžtum namo.

Donalas papurtė galvą užsimerkęs. Komandore prajuko.

— Gerai, — pridūrė, — prieš tavo išvyką atitinkamai pasiruošime. Tarp tenykščių Haraldas pažįsta neapsakomai vertingų žmonių… beje, kur jis?

— Mes nesimatėme šimtą metų, — atsakė leitenantas. — Galbūt išvažiavo į ligoninę? Pas Sušaną?

— Ne, visai neseniai ten skambinau. Jai draugiją palaiko Viktoras. Rodos, jiedu su Haraldu paeiliui budi prie jos lovos.

— Na, ir puiku.

Palinkęs virš savo motociklo, Haraldas visu greičiu lėkė Dešiniosios Akies greitkeliu. Jis suprato, kad artimiausiu metu, ko gero, teks aptemdyti komandorės laimę. Geresnės viršininkės už Lorą Styl neturėjo netgi tarnaudamas jūrų pėstininkų gretose. Žinia, jog Donalas priklausė Juodajam Ratui, jai iš po kojų išmuš tvirtą pagrindą

Bet tuomet detektyvas prisiminė Sušanos veidą kurį subjaurojo Sėlis Žnyplius su savo vyrais. Viktoras kalbėjosi su vienu iš ligoninės gydytojų ir, kai pagaliau — rodės, po visos amžinybės, — išniro iš kabinėtojo akyse atsispindėjo negyvas žvilgsnis, o aplink lūpas įsispaudė įtūžio raukšlės.

Haraldas pasirūpins, kad kaltininkai už tai sumokėtų… pradės nuo leitenanto Riordano ir nesustos, kol prigriebs policijos viršininką. Tereikėjo gauti dar vieną įrodymą. Antra vertus, jis visuomet jautė, jog komisaro valdose kažkas ne taip. Vilnaro kontoroje sklandė ir raibuliavo keistos energijos srautai, šmėžuojantys ties Haraldo juslių, kurias kaip reikiant išlavino tarnyba armijoje, pakraščiais.

“Fantomas“ pasviro ant šono, įveikė posūkį, išgąsdindamas pagyvenusią, dailiai apsirengusią moterį, kuri ketino pereiti gatvę, tada grįžo į vertikalią padėtį ir vėl padidino tempą

Iksilas Deltrasolis, — nenoromis pasakė informatorius Bitrilas. Anksčiau tarnavo armijoje. Tikras vienišius.

Ambasados vairuotojas, iš tiesų dirbantis Juodajam Ratui, apie kurį greičiausiai nieko nežinojo, tebuvo smulkmė, geriausiu atveju prilygstanti eiliniam kareiviui, įsiliejusi į nematomų individų kontroliuojamą avigalvių bei iškrypėlių armiją (nors tarp viduriniosios grandies vadukų pasitaikydavo ir įspūdingų tipų kaip, pavyzdžiui, Sėlis Žnyplius).

Tačiau tyrinėti, kuo užsiima policijos komisaras, neišdrįstų niekas. Bent kiek už Haraldą blaiviau mąstantis žmogus nė nesvarstytų tokios galimybės.

Jie sumokės už viską .

Susitaikyti su esama padėtimi neleido Sušana. Būtent ji tapo prošvaiste Haraldo pasaulyje, kurį kartais apgaubdavo atšiauri tamsa.

Nutolęs nuo puošnių, blizgančiomis žalvarinėmis baliustradomis apsuptų senamiesčio namų, detektyvas privertė „Fantomą“ važiuoti lėčiau. Jiedu nukako į Penkiakampio rajoną nėrė tarp didžiulių, kitados ištaigingų pastatų, seniai virtusių varganais viešbučiais. Šiuose kvartaluose, savo forma panašiuose į penkiašonį sodą naktimis niekas nebedrįsdavo lankytis be palydos arba ginklų.

Jis nuvairavo motociklą siaurėjančiomis, tamsėjančiomis gatvėmis, riedėjo, kol priešakyje pamatė akis rėžiančias, daugiausiai mėlyno bei raudono atspalvių šviesas. Haraldas sukinėjosi teritorijoje, apie kurios egzistavimą sužinojusi turtinga ponia — mažai trūko, kad būtų ją pervažiavęs — garantuotai apstulbtų, nors pačios prabangūs namai stovėjo vos už pusės mylios.

Virš „Sido rando“ salono diržingais sparneliais suplasnojo mažutis, demoniškas, grandinėmis prirakintas pavidalas; runų ir mazgelių išraitymai, vagojantys jo kūną liudijo, kaip įstabiai Vienaakis Sidas valdė skustuvą.

Mėnulio Pjautuvo gatvėje jis garsėjo meniškais darbais, tačiau Haraldas atsiminė jaunystės laikus, kai jiedu priklausė tai pačiai gaujai, o Sidas griebdavosi ašmenų, kai prispirdavo būtinybė, užuot siekęs finansinės naudos arba savo, kaip menininko, pripažinimo.

Nors tam tikru menu galima vadinti ir tai, kaip Sidas švaistydavosi superaštria geležte.

Tyliai urgzdamas, vos pasukdamas ratus, motociklas nuslinko palei daugiabriaunį, belangį, Bevardžiu vadinamą statinį, pro lažybų punktą ir naktinį klubą kuris dėl senkančio klientų srauto pamažu virto viešnamiu. Tristopolyje tokios įstaigos buvo paskelbtos už įstatymo ribų, bet jos taip ir neišnyko.

Ar kada nors egzistavo didmiestis be prostitucijos? Haraldas dažnai susimąstydavo, kaip arti vienas kito yra vietinis rajonas bei Gailestingumo teismas — nutolę vos dviejų mylių atstumu, tačiau priklausantys visiškai skirtingiems pasauliams. Bent jau vyriausieji teisėjai, nusprendę ateiti į Mėnulio Pjautuvo gatvę ir pasimėgauti čia teikiamomis paslaugomis, mantijas palikdavo darbo kabinetuose.

Dešinėje kelio pusėje, dar už trijų landynių, papuoštų blizgančiais ženklais, detektyvas įžiūrėjo efemerišką ranką kuri išniro iš sienos ir pakibo virš šaligatvio, kviesdama praeivius užsukti vidun. „Žiūrėk ir mėgaukis“ atrodė prašmatnesnis nei dauguma aplinkinių naktinių klubų, bet panašiose užeigose svečiuodavosi tik tam tikras tipas žmonių. Nuo kai kurių iš jų pykino netgi užgrūdintą skrandį turintį Haraldą