Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Nes jei ne ji tai padarė, vadinasi, tai padariau aš.

– Ar tavo vyras žino, kad tu čia? – klausiu.

– Jis mane ir atvežė.

Mane taip pat atvežė mano vaikinas, Alanas, dabar lūkuriuoja manęs. Laukia ir nuveš ten, kur man būtinai reikės.

– Ak, tai gerai. Gerai. Labai malonu. Jis neabejotinai šaunus vyras. Tikrai puikus.

Ji vėl lėtai pasuka galvą ir įdėmiai mane nužiūri.

– Laikykis toliau nuo jo, – sako.

– Ak, ne... tik norėjau... – kilsteliu rankas pasiduodama. – Tai baigta, Serina. Persekiojimas, bandymas įsigauti į tavo gyvenimą jau baigėsi. Prisiekiu. Dabar ketinu susitvarkyti savo gyvenimą, kiek jo dar liko. Gal ir nekęsiu tavęs iš tolo, neprižadu to atsisakyti, bet daugiau prie tavęs nelįsiu. Matyt, jei daugiau ir nebesusitiksim, man vis tiek tai bus per greitai20.

– Taip pat ir man, – atšauna ji.

Aišku, daktaras Evanas nepasakojo jai, kaip ėjau su juo susipažinti, ir jaučiuosi jam už tai labai dėkinga. Amžiais būsiu dėkinga, kad ji nesužinojo, kokia pasidariau netikusi ir tiesiog apsėsta.

Ji pritupia ir paliečia paprastas lygias raides, iškirstas pilkame nušlifuotame akmenyje. Perbėga jas pirštais, prisilietimu tarytum pasiimdama jo vardą ir užrašą. Tada lėtai atitraukia ranką ir atsistoja.

– Sudie, pone, – kužda, lyg kalbėtų su savo mokytoju. – Ilsėkis ramybėje.

Atsisukusi ji nusišypso man – turbūt pirmąkart per visą tą laiką visiškai nuoširdžiai.

– Ir tu, Pope, gyvenk ramybėje, – sako per petį jau eidama lauk iš kapinių ir iš mano gyvenimo.

20 Perfrazuoti populiarios Loretta Lynn „If I Never Love Again ( it ’ ll Be Too Soon )“ dainos žodžiai, – vert.

serina

– Viskas atlikta? – klausia Evanas, kai sėduosi į automobilį.

– Taip, galų gale atlikta.

– Mamyte, kur tu ėjai? – klausia Konradas, tarytum nebūtų klausęs to paties, kai Evanas tik sustojo į kapines sukančioje gatvėje. Kartais pagalvoju, kad klausinėja po kelis kartus gudraudamas, norėdamas mus pagauti meluojančius.

– Juk jau pasakė tau, – sako Veritė.

Ji nemėgsta sėdėti užpakaly, bet keliaudama su visa šeima negali rinktis. O ši šeimos kelionė surengta iš vestuvėms skirtų pinigų.

– Vienas pažįstamas iš anų laikų – mirė labai seniai, nuėjau prie jo kapo atsisveikinti.

– Na, gerai, – sako Konas.

– Gerai, tai visi pasirengę amžiaus kelionei? – klausia Evanas, vienintelis žinąs, kur mes važiuojam.

– Taip, – atsakom visi kaip vienas.

Jis pasakė tik tiek, kad būtume pasirengę ir šaltai žiemai, ir karštai vasarai – kitaip tariant, pasiėmę visko kiek galima daugiau. Kono džiaugsmui, žinoma, nėra jokių ribų. Vi daug geriau sugeba jį slėpti, bet tik ne nuo manęs. Džiaugiuosi ir aš. Dabar, kai pasakiau paskutinį sudie Markui ir Popei, visai tai mano gyvenimo daliai, galiu visiškai atsiduoti tiems, su kuriais čia sėdžiu. Aš vis dar slepiu peilius – padariau taip ir prieš mums išvykstant, – vis dar nepakenčiu ledų, tačiau ilgainiui tai pasikeis.

– Gerai, tai kur mes važiuojam? – klausiu vyro.

Jis gi liepė man pasiimti suknelę, kurią norėčiau apsivilkti per vestuves.

– Gerai, jums tai tikrai patiks, – sako pasisukdamas į mus. – Važiuojam pasiimti savo naujo namelio ant ratų!

Jį pasveikina visiška tyla.

– Savo ko? – sakau.

– Laužiau galvą, kaip panaudoti pinigus, kad jie atitektų visai šeimai ir būtų taip, kad visad galėtume leisti sau keliauti per atostogas. Todėl ir investavau grynuosius į namelį ant ratų.

– Mama, tėvelis juokauja? – nusiminusi klausia Veritė. Bet galiu lažintis, kad ne tiek nusiminusi kaip aš.

– Taip, Verite, tėvelis juokauja. Nes pažįsta mane šimtą metų ir puikiai žino, kad aš ne iš tų, kurios naudojasi biotualetu, tuo labiau jau ir taip naudotu.

– Viskas bus nuostabu, – sako Evanas. – Mes galėsim išvažiuoti per atostogas kur užsimanę, nereikės sukti galvos dėl viešbučio užsakymų, nakvosim, kur širdis geidžia. Galėsim gaudytis gatvėse, kur norėsim. Bus tiesiog pasakiška, prižadu jums.

– Vau, – įkvepia Konas. – Turim biotualetą?

– Aišku, turim, sūnau, žinoma, turim.

Evanas pliaukšteli delnais ir patrina juos. Tada užsisega saugos diržą.

– Lekiam. Negaliu čia sėdėti, taip noriu greičiau ten nulėkti.

– Ir kur tiksliai tas „ten“ yra?

– Velse – na, Portmeirione. Ten, kur mažytė miela bažnytėlė, visai ant jūros kranto, ten ir galėsim rytoj susituokti, jei norėsi.

– Vadinasi, galiu pasirinkti: namelis ant ratų ir vestuvės arba jokio namelio ant ratų ir jokių vestuvių?

– Taip.

Susigraibau saugos diržą.

– Portmeirionai, mes atvažiuojam.

– Ak, mama, – skundžiasi Veritė.

– Mama, ar Velse yra banginių21? – klausia Konas.

– Nežinau, – išsisukinėju. – Kodėl neklausi savo didžiosios protingosios sesers? Galiu kirsti iš ko nori, ji tikrai žino.

– Vi, ar Velse yra banginių?

– Nesakysiu tau.

– Mama, ji sako, kad nesakys man.

– Turbūt todėl, kad nežino.

– Labai gerai žinau.

– Ji labai gerai žino.

Ištiesiu ranką ir suspaudžiu kelį savo vyrui, kol taisosi vežti mus į mūsų ateitį.

– Na ir susimeistravome du gana kokybiškus, – tariu jam pašnibždom, kad netrukdyčiau tiems užpakaly ginčytis. – Neįsivaizduoju, ar galėtų būti geriau.

21 Žodžių žaismas: whales (banginiai) ir Wales (Velsas) tariami vienodai [weilz]. – Vert.

popė

Jie atidaro duris tą pačią akimirką, kai atkabinu vartelius. Jie lėkte atlekia prie manęs, puola man į glėbį, kone išversdami iš kojų, ir mes glaudžiamės vieni prie kitų vidury tako.

Nė vienas net nebandom kalbėti, tik tvirtai laikomės įsikibę ir nesiliaujam glėbesčiuotis.

Mano miela, mano brangi sesutė. Mano mielas brangus broliukas.

Mano glėbys per mažas laikyti juos apkabinus kaip trokštu, ir kalbėdama nepajėgsiu išsakyti visko, ko yra susikaupę. Beveik dvidešimt metų daugiau nieko taip nealko mano širdis. Glausti juos. Būti prie jų.

Dabar atėjo laikas mums viską susidėlioti į vietas, man susitelkti į tikrai svarbius dalykus. Ne į praeitį, bet į ateitį.

Štai jie čia, mes esam čia ir dabar, ir mums nieko daugiau nereikia.

Bela įspraudžia savo ranką man į delną, Loganas apkabina mane per pečius ir mes pasukame namo taip susiglaudę, kad kiekvienas mūsų žingsnis žengiamas ir per praėjusį laiką, kiekvienas žingsnis suima ir sukabina tuos metus, praleistus atskirai, į viena, ir jau ima trintis ribos tarp jų taip, kad galim vaizduotis, lyg jų ir nebūtų buvę.

markas

IEŠKOMAS ŽUDIKAS

Du Londono greitosios pagalbos tarnybos darbuotojai rado vietos mokytojo Marko Halnslio kūną šiandien jo paties namuose Šiaurės Londone. Jis mirė nuo durtinės žaizdos. Halnslis buvo mėgstamas ir gerbiamas mokyklų, kuriose dirbo, mokinių ir mokytojų. Halnslio tėvas mano, kad jis galėjo pažinoti savo užpuoliką, nes įsilaužimo žymių neaptikta.

Policija kviečia liudininkus ir ypač norėtų apklausti dvi jaunas moteris, kurios pastebėtos prie jo namų maždaug tuo metu, kai buvo įvykdytas užpuolimas.

Daily News Cronicle , 1988 birželis

markas

1988-ųjų birželis

Nemaniau, kad ji gali būti tokia.

Kai tos dvi kalės paliko mane plūstantį krauju, suvokiau, kad turiu nusigauti iki telefono. Jis buvo kitame svetainės gale, bet apskaičiavau, kad pajėgsiu. Juk man tik įpjauta, atrodo baisiau, nei yra iš tikrųjų. Bet neketinau toms dviem aiškintis. Žadėjau papasakoti, kaip vos nemiriau, ir priversti jas kaip reikiant pasigailėti.