Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Atsiprašau, – tariau ištiesusi rankas. – Atsiprašau.

– Mums reikia eiti, gerai? – pasakė ji man.

Ji švelniai nubraukė plaukus man nuo veido, ir pajutau vėsą, pasidarė kiek geriau.

– Gerai? – vėl ištarė tyliai, maloniai.

Maloni. Ji tokia maloni. Išgelbėjo mane, ir tokia maloni. Turėjau daryti viską, ką ji pasakys. Ir ji sakė, kad mums reikia eiti, todėl reikėjo eiti. Aš turėjau eiti.

Linktelėjau jai, kad supratau. Supratau, kad padarysiu viską, ką ji pasakys, nes buvo man labai gera.

– Gerai, gerai, – tarė.

Ir vėl ji buvo man labai maloni, apkabino mane. Buvo su manim tokia švelni. Serina ne tokia šalta, kaip maniau. Ji buvo man tokia miela, labai miela, nors padariau tai, o tai buvo netyčia.

– Nagi, einam.

Ji stūmė mane prie durų. Judinau kojas, bet ji mane vedė, švelniai sakydama, kur eiti, stumtelėdama ar trukteldama į save.

Lauke į veidą padvelkė žvarbus oras. Ir vėl maloni vėsos valandėlė. Koks buvo mėnuo? Kodėl buvo taip šalta? O kuri buvo diena?

Ketinau paklausti Serinos, bet ji mane paleido. Nebelaikė manęs, nors man to ypač reikėjo, ir žingtelėjo į šoną.

– Ką mes dabar darysim? – paklausiau jos.

Būčiau dariusi viską, ką tik pasakys. Buvau jai skolinga. Buvau jai skolinga viską, ir jai tereikėjo pasakyti, būčiau padariusi.

Ji nieko nepasakė. Nebeatrodė tokia pasitikinti savimi, kaip tenai. Dabar virpėjo, atrodė sumažėjusi ir išsigandusi, akys ašarojo ir veidas vis labiau drėko.

– Serina, – vėl paklausiau. – Ką mes dabar darysim?

– Nežinau, Pope, – atsakė ji. – Tik žinau, kad mums reikėjo iš ten išeiti.

– Kaip manai... manai, jis?..

– Taip, – atsakė ji. – Manau, kad taip.

Pagalvojau, ką aš padariau, ir žemė vėl ėmė slysti iš po kojų.

– Ką mes dabar darysim? – paklausiau jos.

– Nežinau.

– Ar tu žadi pasakyti?

– Nežinau.

– O kaip policija? – vėl paklausiau.

– NEŽINAU! – staiga užriko ji. – Nežinau nieko. Nebeklausinėk manęs, nes nieko nežinau.

Užsiėmiau burną rankomis, kvėpavau tankiau, bet vis tiek ėmė stigti oro.

– O Dieve, M...

Serina staiga pasilenkė, pasisuko į žalią krūmelį šalia namo ir ėmė žiaukčioti, tampydamasi visu kūnu, tačiau iškosėjo tik orą.

Atsitiesė ir brūkštelėjo burną rankove, nors šluostyti nebuvo ko.

– Nebegaliu čia būti! – šūktelėjo. – Daugiau nebegaliu čia būti.

– Galiu eiti su tavim? – paklausiau.

Nenorėjau likti viena, ir tik ji galėjo suprasti kodėl.

– Ar tu supranti, kas atsitiko? – paklausė ji. – Ar supranti? Kaip man dabar su tavim eiti? Kaip man iš viso būti su tavim?

– Aš netyčia tai padariau.

– Ne tai norėjau pasakyti. Nieko, visai nieko nebūtų atsitikę, jei būtum palikusi mus ramybėj. Mums buvo taip gerai, kol nepasirodei tu.

– Bet juk tai netiesa, Serina, juk...

– Atstok nuo manęs! Palik mane!

Ji staiga pasisuko ir nubėgo, taip greitai, net nesuspėjau jos sustabdyti, išprašyti, kad leistų eiti kartu. Ji lėkė nuo manęs, nuo visko, kas čia buvo, ir jos sportukų tapsėjimas į akmeninį grindinį greitai slopo ore.

Pasukau į kitą pusę, į namus. Daugiau neturėjau kur eiti. Neturėjau kitų draugių, iš viso neturėjau draugių – Markas tą nužiūrėjo. Turėjau eiti namo, viską papasakoti tėvams, įspėti juos apie nuotraukas, pasakyti, jog labai gailiuosi, kad jie mane išklausytų su meile ir užuojauta.

Žinojau, kad jie mane apgins, kad globos. Ėmiau eiti greičiau, nes vaizdiniai, kaip jie mane apkabina, kaip bučiuoja, ramina, kad viskas bus gerai, darėsi vis tikresni. Man reikėjo nusigauti iki namų. Ten būsiu saugi, mylima ir globojama. Namai. Kojos pačios nešė mane vis greičiau ir greičiau, pagaliau ėmiau bėgti, tapsėdama gatvėmis, nežiūrėdama, kur lekiu, kad kuo greičiau atsidurčiau namuose, saugiame kampelyje.

Namai skendėjo tamsoje. Visi ėjo miegoti anksti, todėl vėl pasijutau visai viena. Stovėjau prie durų ir klausiausi. Jei būčiau išgirdusi nors menkiausią trekštelėjimą iš tėvų miegamojo, būčiau nuėjusi ir viską jiems papasakojusi. Tačiau nenorėjau jų žadinti; jiems būtų buvęs per didelis sukrėtimas prikeltiems iš miego išgirsti, kad duktė nužudė savo vaikiną, apie kurį jie nieko nežinojo. Taip jiems negalėjau padaryti.

Laukiau, vis laukiau ir laukiau. Bet nieko neišgirdau, nė mažiausio krepštelėjimo. Ryte , – nutariau. – Pasakysiu rytoj ryte.

Miegamajame nusitraukiau drabužius ir susukau juos į gniutulą. Ant jų buvo kraujo dėmių. Dabar reikėjo juos paslėpti – nenorėjau, kad mama su tėčiu ar, dar blogiau, Bela su Loganu ryte juos pamatytų. Atverčiau kilimą palei langą ir atstūmiau dvi nepritvirtintas lentas. Įkišau ten drabužius prie visų kitų dar ten laikomų daiktų, kaip nors susijusių su Marku.

Vis dar drebėdama atsisukau Pond’s indelį ir nusivaliau nuo veido dažus, nematomas kraujo dėmes, nes tada jutau, kaip kažkas drėgna tiško man ant veido. Negalėjau atsukti vandens vonios kambary – būtų sukilę visi, todėl nusivaliau, kaip galėjau, o tada įsliuogiau į patalą ir užsitraukiau apklotus ant galvos. Po jais buvau saugi, čia niekas negalėjo manęs surasti ar atpažinti. Niekas negalėjo sužinoti, ką padariau.

Rytą viską papasakosiu mamai ir tėčiui. Jie žinos, kaip geriausia pasielgti, ir viskas susiklostys gerai. Tik sulauksiu ryto ir jiems papasakosiu.

Rytas atėjo ir praėjo, tačiau nesugebėjau rasti žodžių, kaip pasakyti. Rytai vienas po kito ateidavo ir praeidavo, ir pagaliau jie baigėsi, mama su tėčiu viską sužinojo iš Šiaurės Vakarų Londono nusikaltimų skyriaus tyrėjos Greisės King.

Ir tada prasidėjo košmaras, pavadintas Ledų Mergaičių istorija.

serina

– Papasakosiu tau ir dar kai ką, ko niekam niekad nepasakojau. Tai paaiškinimas, kodėl manyje tūno sąžinė, kuri nuolat iš manęs šaiposi, kodėl niekaip negaliu išsivaduoti nuo kaltės jausmo. Tačiau kai išgirsi, nesistenk manęs teisti pernelyg griežtai. Noriu, kad pamėgintum suprasti, kodėl tai padariau.

Mudu su Evanu išsikraustėme į sodą. Norėjau kalbėtis lauke, kad žodžiai, mano atskleidžiama paslaptis pakiltų į nakties orą, juos išblaškytų kad ir menkiausias vėjelio dvelksmas, kad nepasiliktų mūsų namuose, įsigėrę į plytas ir skiedinį, o radę progą neimtų iš tolo aidu atkartoti, ką esu padariusi.

O lauke galim kalbėtis ir išleisti tiesą į laisvę. Gulėjome vienas šalia kito ant žolės, žiūrėdami į žvaigždėtą dangų. Dabar prislėgtas to, ką išgirdo, Evanas atsisėdo, sukryžiavo kojas, pasiruošęs klausytis mano išpažinties.

Atsisėdau ir aš, kad prisitaikyčiau prie jo padėties, atsisukau į jį ir sukryžiavau kojas. Paėmiau atsargiai jo rankas ir sunėriau mūsų pirštus. Noriu laikytis už jo, kol greit viską papasakosiu. Tegul jis žino, kad kalbėsiu ne apie save, ne apie dabartį, o apie anuos laikus. Tai ne aš.

Man išdžiūvo lūpos ir, jei bandau sudrėkinti, už jų kliūva liežuvis. Gerklė lyg įveržta, įsitempusi. Nenoriu kalbėti, bet reikia. Turiu būti sąžininga.

– Grįžusi namo, maždaug už valandos atsikėliau ir apsirengiau.

Evanas neišsiduoda, nerodo jokio ženklo, ką mano. Tačiau pirštai stipriau spusteli manuosius ir aš suprantu, kad jis baiminasi to, ką ketinu pasakyti.

– Išslinkau iš namų.

Evano pirštai susigniaužia dar tvirčiau, glaudžia mano rankas prie savęs, kad būtų saugiau.

– Nežinau, kiek ėjau – buvo jau vėlu ir tamsu, labai bijojau, bet turėjau taip padaryti. Noriu, kad tai suprastum. Visai nesvarbu, ką tai reiškė man pačiai, privalėjau tai padaryti. Ėjau labai ilgai, kol atsidūriau toli nuo namų. Radau telefono būdelę ir iškviečiau greitąją pagalbą. Pasakiau, kad sužeistas žmogus, pasakiau adresą ir pakabinau ragelį. Žinau, jis buvo niekingas padaras, metų metus kankino ir prievartavo mane, bet man buvo baisi mintis, kad jis guli ten visiškai vienas. Aš... vis dar jį mylėjau. Man buvo per sunku galvoti, kaip jis ten gulės pats vienas dienų dienas. Man buvo bloga, sunku vien nuo to, kad daugiau niekad jo nepamatysiu. Norėjau būti tikra, kad jam geriau. Bent taip, kaip įmanoma. Policijoje pasakė, kad jis mirė vėliau nuo durtinės žaizdos širdyje, tada supratau, kad jei būčiau išėjusi ir paskambinusi anksčiau, galbūt jis būtų likęs gyvas. Tai buvo mano kaltė. Leidau jam numirti. Nekenčiu savęs iki šiol.