Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Pažvelgiau į jį. Laukiau, kol krustelės. Kol krūtinė ims kilnotis, kol ims kvėpuoti. Arba sujudės. Ar duos ženklą, kad viskas bus gerai, jis gyvens, o ne... Nes tokiems kaip aš prieš akis tai nenutinka. Nesu mačiusi, kad mano akyse kas nors mirtų. Nesu mačiusi. Nesu mačiusi.

O jis nejudėjo. Gulėjo labai ramus. Ramus. Pirmą kartą per ilgus metus jis visai ramus. O atrodė toks įsiutęs ant viso pasaulio, ir tas šėlsmas jį ėste ėdė ir vertė nuolat pratrūkti – siautėti, daužytis, tyčiotis, jis nė nežinojo, ką reiškia nurimti. O dabar štai guli. Nejudėdamas. Tylus. Ramus.

Šiaip taip atsistojau, neatitraukdama nuo jo akių. Jis nė nevirpteli, net nekvėpteli. Tikrai...

Nuskubėjau per visą kambarį pas Popę, išsilenkdama jo ir visko, kas gulėjo šalia. Čiupau ją už žasto, pajutau, kaip raumenys jai suglęžta po mano pirštais.

– Mums reikia eiti, – tariau jai. – Mums reikia eiti.

– Atsiprašau, – tebeunkštė ji, – atsiprašau.

– Pope, – stengiausi kalbėti ramiai.

Stengiausi nekreipti dėmesio, kaip gerklėje jau nyksta kartus baimės skonis, kaip burnoje vis prisirenka kraujo, kaip skauda perskeltą lūpą.

– Pope, – kartojau ramiai, tyliai ir švelniai. – Pope, pažiūrėk į mane.

Ji sudrebėjo, liovėsi atsiprašinėti ir pakėlė į mane akis.

– Mums reikia eiti, gerai? – tariau nubraukusi jai nuo veido sulipusius prakaituotus plaukus. – Gerai? Reikia eiti. Dabar. Gerai?

Ji skubiai linktelėjo.

– Gerai. Gerai. Eikš, einam kartu.

Apkabinau ją per pečius ir išsivedžiau. Ji neturėjo likti ir žiūrėti į tai. Per daug jautri, ji būtų visai iškvaišusi. Būtų išsikrausčiusi iš proto, pasilikusi čia ir atsiprašinėjusi, kad ir kas ten jos klausytųsi. Tai ne jos kaltė, viskas įvyko netyčia.

Kai išėjome lauk, į orą, paleidau ją eiti vieną. Jau nebekalbėjo, nebeatsiprašinėjo, jos gluminantys atsiprašinėjimai, regis, išseko, nes nebematė jo. Stovėjome gatvėje ir žiūrėjome viena į kitą.

Pirmoji prakalbo Popė. Ėmė klausinėti mane. Atsakiau nežinanti, ką reikės kalbėti, ką daryti. Neturiu atsakymų. Dėl to, kas atsitiko, kaltinau ją. Norėjosi vemti. Norėjosi atsikratyti siaubo, įstrigusio man po šonkauliais. Tačiau jis nesitraukė, nejudėjo. Liepiau Popei eiti sau, palikti mane. Tada nubėgau. Nebegalėjau būti prie to namo, toje gatvėje. Prie to vyro ir tos moters. Norėjau ištrūkti, pabėgti, nebenorėjau niekad susidurti su jais. Bėgau ilgai, kol krūtinėje ėmė diegti, o širdis, mušusi labai tankiai, staiga, regis, visai sustojo. Bėgau, kol kojos laikė. Nebežinojau, kur esu, bet man buvo nesvarbu. Sustojau visiškai prie pat bažnyčios priedurio. Pro vitražinius stiklus mačiau degant šviesas. Ten turėtų būti rimtis. Man reikėjo rimties, reikėjo vengti gatvės. Norėjau kur nors viduje saugiai prisiglausti.

Pastūmiau didžiules ąžuolo duris, vyliausi, bet nesitikėjau, kad jos atsidarys. Jos virstelėjo vos stumtelėjus ir įsileido mane, priglausdamos atėjusią iš žiauraus pasaulio.

Vos pajudėdama, nes kūnas visai apsunko, kluptelėjau prieš altorių ir nuėjau prie klauptų. Tas įprotis man buvo įaugęs į kraują nuo senų laikų, kai mama vesdavosi į bažnyčią.

Taip tėvas Gabrielius mane ir surado. Ėmė kalbinti, priminė, kad viskas, ką pasakysiu per išpažintį, liks tik jam. Tada ir pasakiau nužudžiusi žmogų.

– Ar gali papasakoti, kas atsitiko? – paklausė tėvas Gabrielius.

Papurčiau galvą. Ne, negalėjau. Negalėjau apie tai kalbėti. Nebegalėjau pasakyti daugiau, nei buvau ištarusi. Ir taip jau per daug prasitariau. Kas buvo tas vyras, kuriam patikėjau tokią siaubingą paslaptį? Prižadėjo, kad niekam neišduos, bet iš kur galėjau žinoti, ar laikysis savo žodžio? Net jei ir prisiekė Dievu. Argi pirmasis Dievo įsakymas nėra viršesnis už visus kitus žodžius? Juk tai pats pirmasis nurodymas, kurio Dievas mums įsako laikytis. Kaip galiu iš jo tikėtis, kad laikys viską sau?

– Man reikia eiti, – tariau.

– Serina, čia tu saugi. Gali nesakyti, kas tau atsitiko. Gali nedaryti nieko, ko nenori.

Pašokau iš vietos. Tėvas Gabrielius irgi atsistojo.

– Man reikia eiti, – kartojau jam. – Turiu eiti.

Rytą jis sužinos, kas atsitiko. Kai kas nors jį suras. O tėvas Gabrielius galės pasakoti policijai, kad už nužudymą atsakinga mergina, vardu Serina. Tada jie suras mane. Dabar turiu bėgti. Turiu eiti namo ir papasakoti tėvams.

– Ar tu gailiesi dėl to, ką padarei, Serina? – rimtai paklausė tėvas Gabrielius, taip nekalbėjo, kai buvo prisėdęs prie manęs.

– Taip, – atsakiau. – Taip, gailiuosi. Nenorėjau to padaryti. Labai gailiuosi.

– Gailestingasis Dievas Tėvas per savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą sutaikė pasaulį ir pasiuntė mums Šventąją Dvasią, kad atleistų mūsų nuodėmes, – ištarė tėvas Gabrielius. – Per Bažnyčios kunigystę tesuteikia tau Dievas malonės ir taikos, ir atleidžiu tau tavo nuodėmes vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, – taip sakydamas man padarė kryžiaus ženklą.

Jis negalėjo man atleisti. Niekas negalėjo. Padariau patį baisiausią pasaulyje dalyką. Negalėjo man atleisti.

– Viskas susitvarkys, – tarė jis. – Žinau, kad viską padarysi teisingai.

Namo bėgau nesustodama. Visa buvau vien iš prakaito, karštinės ir deginančio skausmo. Jaučiausi taip, tarytum kūną sudarytų vienas didžiulis pertemptas raumuo, galvoje sukosi ir ūžė, eidama prie namų vos gaudžiau kvapą. Svetainėje degė šviesa. Rudos nailono užuolaidos užtrauktos, koridoriuje tamsu.

Turėčiau eiti ir papasakoti jiems viską. Paklausti, o ką daryti dabar. Turėčiau išsipasakoti jiems ir leisti manim pasirūpinti.

– Labas, Serina, – šūktelėjo mama, išgirdusi, kaip uždarau duris.

– Labas, mama, labas, tėveli, – atsiliepiau.

Drebančiomis kojomis ėmiau lipti laiptais į viršų.

– Kur tu eini? – paklausė tėvelis.

– Dalasą rodo, – pridūrė mama.

– A... man reikia į tualetą, – atsakiau. – Ir labai pavargau. Turbūt eisiu gulti. Papasakosit, kas atsitiko, rytoj.

– Labanakt, – šūktelėjo mama.

– Labanakt, – pakartojau.

Jie nepakvietė manęs į kambarį, matyt, mano balsas jiems nepasirodė įtartinas. Kojos vargais negalais užnešė mane į viršų. Vonios kambaryje užtrenkiau ir užrakinau duris, tada susmukau.

Tai baisus sapnas. Tai baisus sapnas, ir aš niekad niekad nebe­prabusiu .

Net nesupratau, kad verkiu, kol nepradėjau veido šlakstyti vandeniu ir nesuvokiau, kad jis jau šlapias. Pasirodė, net nesupratau, kada ėmiau verkti, ir nežinau, kada nustosiu.

Beveik nieko nežinau.

Tik tiek, kad jis negyvas.

popė

1988-ųjų birželis

Beveik dvejus metus į Marką buvau sutelkusi visą savo gyvenimą. Viskas man buvo Markas, Markas, Markas. Nuo pirmojo susitikimo parke iki pat to vakaro atrodė, kad visa, kad ir ką daryčiau, dariau dėl jo.

Bet pagaliau man viso to buvo per akis.

Jis ne visad buvo toks ūmus ir pagiežingas. Jei būtų buvęs – nereikėtų sukti galvos. Būčiau ėjusi ir išėjusi. Iš pradžių buvo saldus kaip medus. Vertė pasijusti mane ypatinga, trokštama, mylima. Kalbėjo man, kokia aš graži, per jį tariausi esanti protingesnė, atrodė, kad ir jam pasaulis sukasi tik apie mane.

Aišku, Serina visad maišėsi šalia, tačiau jis viską išaiškino, o aš taip greitai jį įsimylėjau, kad prarydavau nė nemirktelėjusi, ką man pasiūlydavo. O šnekėjo jis daug. Paskui ir daug pridarė.

Vis dėlto buvau visiškai tikra, kad galiu tai pakeisti pati tapdama nepriekaištinga, tapdama tokia, kokią jis norėjo mane matyti. Paisiau visko: ką kalbu, ką dėviu, kaip elgiuosi. Stengiausi nekreipti dėmesio į jo ir Serinos reikalus, niekad niekam apie mus neprasitariau. Dariau viską, kaip pageidavo, tačiau jis vis dar rasdavo prie ko prikibti, rasdavo dingstį mane žiauriai mušti ir užgaulioti. Įtikino, kad esu tokia nieko verta, kad be jo neišbūčiau nė dienos, o kai pareiškė, kad niekas kitas į mane net nežiūrėtų, maniau jį sakant teisybę. Besąlygiškai su juo sutikdavau, kai išvadindavo mane šiukšle. Tikėjau, kai sakė parodysiąs mudviejų su Serina, besibučiuojančių paplūdimy, nuotraukas mano tėvams ir broliui su seserimi ar kam tik sugalvos.