Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

– Nagi, mažute, nieko kito nesugalvosim, pati žinai. Noriu gyventi su tavim, jei tu dėl manęs padarysi tą vienintelį dalyką, tik šitą vieną dalykėlį, mes niekad neišsiskirsim. Mes galėtume... galėtume ir susituokti.

Taip, Pope, galėtumėt susituokti. Kodėl tau nepaklausus Marlenos, kaip puikiai jai tas susiklostė. Ko ji nuolat skambina, ko čia landžioja jam į akis išrėžti, kad paliktų ją ramybėje. Kodėl aną savaitę ji pagrasino, kad ketina gauti leidimą apriboti jo teises? Taip, Pope, kodėl tau neužsimanius ištekėti už tokio kaip jis?

Bet žinoma, blogiausia, kad jei jis būtų man pasiūlęs tekėti, būčiau ėmusi svarstyti. Net kai šitaip su manim elgėsi, būčiau galvojusi, kad mums kaip tik ir reikia pradėti viską iš pradžių, būčiau įtikinėjusi save, kad susituokus viskas pasikeistų, jis manęs nė pirštu nepaliestų ir viskas būtų kaip anksčiau. Man dar nebuvo aišku, kad tas „kaip anksčiau“ vyko tik todėl, kad jam reikėjo prisipratinti mane būti kartu. Lėtai ir išradingai, bet neprašaunant pro šalį. Matyt, jis numatė mane suvilioti iš karto, kai išsiaiškino, kokia aš – rami, linkusi į mokslus, šiek tiek vienišė, – tokia tikrai išlaikys paslaptį. Mūsų santykiai nebuvo grįsti nei meile, nei tikrove, ir santuokai taip pat nebuvo pagrindo.

Jis smarkiau mostelėjo peiliu į ją, iš tiesų nustebęs, kad ji nedvejodama nečiupo daikto jam iš rankos ir nesmeigė man į krūtinę . Jis neleis jai taip padaryti , – šovė man į galvą. – Jis tik nori, kad aš taip galvočiau, nori prigąsdinti, kad vėl jam pasiduočiau. Jam visai nekiltų noras mane nužudyti, tikrai nekiltų .

– Argi tu nuo pat pradžių nenorėjai, kad mudu būtume kartu? Apie ką tu be paliovos svajojai?

Ir vėl jo žodžiai skambėjo nenuoširdūs ir lėkšti. Tas kaip medumi teptas balsas mane visad priversdavo kažin kuo patikėti – neabejoti, kad jis labai gailisi, kad taip daugiau niekad neatsitiks, – tačiau aš jau buvau atsijungusi nuo šito dažnio. Dabar galėjau išgirsti tiesą – kad jis bejausmis. Mane tai turėjo nugąsdinti. Nes jei žmogus galėjo su manim šitaip pasielgti ir gana smagiai sau gyventi toliau, vadinasi, buvo visiškai bejausmis. O tas, kuris nejaučia nieko, nesuks galvos ir dėl žmogžudystės. Vis dėlto baimės nepajutau. Atkampioje kertelėje slėpėsi viltis, žinojimas , kad jis geras. Kad turi kruopelę gerumo.

Matot, tebebuvau kvailė. Nors jis daugybę kartų man pasirodė, koks yra iš tiesų, tebebuvau linkusi manyti, kad širdį jis turi. Ta mintis laikė mane kaip prikaltą toje pat vietoje, to vyro svetainėje, kol jis stengėsi įkalbėti savo meilužę mane nužudyti. Ta pati mintis mane laikė kaip pririštą prie vyro, kuris turėjo kitą mylimąją.

– Dėl policijos gali būti rami, pasakysim, kad ji įsibrovė, kad puolė mus, turėjom smogti, suvaldyti ją kaip nors. Turėjom jai sutrukdyti. – Ir vėl ištiesė jai peilį. – Nusiramink, aš tave ginsiu. Sumeluosiu dėl tavęs.

Ne. Popė papurtė galvą – ne. Kažin, kuris mūsų labiau nustebo – jis ar aš. Papurtė galvą tvirtai ir aiškiai, ir pasakė tik vieną žodį:

– Ne.

Jis žingtelėjo dar kelis žingsnius į vidurį, taip, kad matytų ją, bet būtų arčiau manęs.

– Ką tu sakai? – paklausė.

Man rodos, norėjau paklausti to paties. Tai buvo taip netikėta. Išgirsti tai. Išaiškėjo, kad tai įmanoma – įstengti balsiai pasakyti ne.

– Ne, – pakartojo dar tvirtesniu balsu. – Ir palieku tave. Viskas baigta. Nebenoriu daugiau būti su tavim.

Dar niekad nemačiau jo tokio nustebusio, taip netikėtai užklupto, veidas išdavė, koks jis apstulbęs ir vis dar negali patikėti, kad tai išgirdo.

– Tai tu dabar pasakei man „ne“? – paklausė, balsas jau žemesnis, grėsmingas, tarytum gyvatė, pasirengusi šuoliui.

– Nebenoriu toliau būti su tavim. Ir neketinu skriausti Serinos.

Jis palinko į mano pusę ir prisimerkė.

– Tai jūs, kalės, kartu sugalvojot mane apmuilinti? – suurzgė man. – Jūs, kalės, manot, galėsit man taip padaryt?

Jis smarkiai suspaudė peilį, net krumpliai pageltonavo, veidas pritvinko kraujo, o venos ant kaklo išsipūtė kaip pitonai, užsiraitę ant medžio šakos.

– Mane? – jis stuktelėjo peiliu sau į krūtinę, pabrėždamas, ką nori pasakyti. Stuksėjo sau peilio smaigaliu, prakirsdamas ploną sportinių marškinėlių audinį, ir pro skylutes jau buvo matyti krūtinė. Buvo toks įniršęs, kad to nepajuto ir nesiliovė. – MANE?! – riaumojo ant mūsų vis kapodamas marškinėlius. – JŪS, KALĖS, MANOT, KAD GALIT SU MANIM TAIP ELGTIS?! – Stukt, stukt, stukt. – TAIGI JŪS VISIŠKAS NIEKAS BE MANĘS! – Stukt, stukt, stukt. – TAI AŠ JUS TOKIAS PADARIAU! – Stukt, stukt, stukt. – IR NIEKAS NEBUS BAIGTA, KOL AŠ NEPASAKYSIU! – Stukt, stukt, stukt. – GIRDIT MANE? – Stukt, stukt, stukt. – AŠ PASAKYSIU, KAI BUS BAIGTA! – Stukt, stukt, stukt. – AŠ PASAKYSIU, O NE JŪS! – Stukt, stukt. – AŠ PASAKYSIU!

Aš sujudėjau anksčiau už jį. Aš žinojau, suprantat. Žinojau, ką jis ruošiasi padaryti.

– IR PASAKYSIU DABAR! – užgriaudėjo ir liuoktelėjo prie Popės iškėlęs peilį.

Bet aš jau buvau pasiruošusi, aš pirma čiupau jam už marškinėlių ir patraukiau, tada taip ėmiau kabintis rankomis, kol pagaliau sugriebusi už pečių pabandžiau nustumti į šalį. Jis parklupo ir išmetė peilį. Akies mirksniu – kaip kažin kas – Popė šastelėjo pirmyn ir sugriebė jį, tvirtai suėmė rankomis, virpėdama iš įtampos.

– NULIPK NUO MANĘS, TU BJAURI KALE, – riaumojo jis sukiodamasis ir bandydamas mane nukratyti, tada atgalia ranka tvojo man per veidą.

Pajutau, kaip suskaudo nosį ir akyse tik sukibirkščiavo, prasižiojau pajutusi kažką skysta ir geležies skonį burnoje, ir kraujas ėmė tekėti man per smakrą.

Jis smogė man dar kartą – dėl visa pikta, dabar jau iš visų jėgų, parblokšdamas mane žemėn. Popė drebėjo kaip prišalusi vienoje vietoje, tačiau kai jis pasisuko į ją, pagaliau pajudėjo, lyg norėdama atsidurti arčiau manęs. Ji buvo visai prie pat jo, kai jis, vienu smūgiu paguldęs mane, jau sukosi atgal ir virstelėjo priekin. Ir tada jie pasitiko vienas kitą. Peilis palietė jį. Įsmigo tiesiai į jį ir sustabdė pusiaukelėje.

Ji, atrodė, tuoj ims klykti. Klykti iš siaubo, pamačiusi, ką padarė. Klykti, nes jis taip ir kabojo, jungiamas su ja metalo ir medžio. Visa virpėdama, pasirengusi surikti, įbedė į jį padėrusias akis.

Jis žiūrėjo į ją baisiausiai nustebęs. Nuo grindų vis dėlto mačiau, kaip jis į ją stebeilijosi. Jau antrą kartą ji privertė jį suglumti. Pirmiausia pasakė „ne“, pasakė, kad jį palieka, o dabar štai kas. Dūrė jam. Tai įvyko atsitiktinai, tačiau štai jis jos rankose. Tarytum dabar būtų jos dalis.

Jis palenkė galvą, bandydamas pažiūrėti, kiek yra sužalotas, kaip pagaliau jis atvertas pasauliui.

Popė taip pat palenkė galvą ir akimis susirado peilį, žingtelėjo atgal, atsitraukė visai nedaug ir paleido jį.

Pirmiausia grindis palietė jo keliai, įnagis, pribaigęs jį, vis dar stirksojo kūne, dešinėje po šonkauliais, ir mane supykino. Suak­menėjusi iš šleikštulio ir siaubo, žiūrėjau, kaip jis suima peilį už rankenos ir trukteli lauk vienu staigiu judesiu, tada numeta šalia ant grindų. Šleikštulys, siaubas ir išgąstis smogte smogė man, kai kraujas ėmė kliuksėti iš žaizdos, sutepdamas jo baltus marškinėlius, permerkdamas džinsus ir kilimą.

Jis pargriuvo šonu minkštai stukteldamas į grindis ir atvirto ant nugaros. Tada suglebo.

– Aš atsiprašau. Aš visai nenorėjau. Atsiprašau, – ėmė kalbėti Popė drebančiu balsu, ji pati visa drebėjo. Pažiūrėjo sau į rankas. Tada žvilgsniu susirado mane. – Aš nenorėjau. Tu matei. Tai visai netyčia. Aš nenorėjau. Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau.