Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Dėl šitų nuotraukų, tik dėl jų aną vakarą pas jį ir ėjau: paimti, kad niekas jų nepamatytų. Man pasidarydavo bloga, kai tik pagalvodavau apie jas, ir kaip galėjo būti šimtąkart baisiau, jei Serina nebūtų atsisakiusi po to bučinio dar ką nors daryti. Ji pasakė, kad jis tedaro sau viską, kas tik šaus į galvą, bet jau be jos, tai kai išėjau, jis turbūt ir dvasią iš jos iškratė bespardydamas. Dar ir dėl to buvau jai dėkinga, nes pati nebūčiau galėjusi pasipriešinti. Tos nuotraukos sugriaus man gyvenimą, trūks plyš reikia jas atgauti.

Tą vakarą praleisti su juo buvo paskirta man. Mat jis padalino mudviem „vakarus“ – nutarė taip paskirstyti kančią, kai nežinai, ar tave, ar kitą jis užsigeis pamatyti. Kad netikėtai nesukliudytume viena kitai, anot jo, tarytum būtume išdrįsusios taip padaryti. O iš tikrųjų jis, kas be ko, įgavo mums dar didesnę valdžią, nes ir nebūdamas šalia žinojo, kaip jaučiamės: viena, suprasdama, kad jis su kita, vakarą leido spėliodama, ką aniedu veikia.

Eidama pas jį, permąsčiau iš naujo, kad esu be galo pavargusi nuo nuolatinės baimės, nuo primygtinio tikrinimosi, ką kalbu, darau ar jaučiu. Supratau, kad reikia padaryti tam galą. Žinoma, buvo baisu, žingsnis po žingsnio su virpuliu ir augančiu nerimu artinausi prie ypač pavojingo žmogaus. Vis dėlto nueiti turėjau.

Prie durų širdis jau lipo iš krūtinės, mane visą purtė drebulys. Paskambinau, tada pabeldžiau.

Jo akys vėrė šalčiu, ir nuo to žvilgsnio širdį sukaustė siaubas. Kai buvo taip įnirtęs aną kartą, man reikėjo siūti prakirstą penkiose vietose galvą ties sprandu. Dabar jis stovėjo gana keistai įsitempęs ir sunerimęs, o už nugaros kažką laikė, bet taip, kad man nebūtų matyti. Nedrįsau kaip nors pasižiūrėti, kad labiau nesukiršinčiau ir iš pačios pradžios nesugadinčiau reikalo.

Jis jau buvo pasiekęs tą ribą ir tapęs kone visišku siaubūnu. Laikui bėgant viskas pamažu dėjosi į krūvą, kol buvo prieita iki paties blogiausio, kai jis ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl kiekvieno jį suerzinusio menkniekio. Aš jau beveik krausčiausi iš proto. Įsitempusi, įsibaiminusi, krūpčiojau jam vos prašnekus, suvirpėdavau jam artinantis. Kartais tapdavo taip nepakeliama, tiesiog jau norėjau, kad jis galų gale man smogtų ir viskas tuo pasibaigtų. Jis galėjo mušti mane, kad tik man nereikėtų ant prarajos krašto lūkuriuoti, kol kas atsitiks.

Pamačiau, kad jo akyse dega neapsakomas įniršis. Net ne tas, kaip vakarą, pasibaigusį penkiomis siūlėmis, o dar baisesnis. Jei sugaus mane ieškant nuotraukų, nedvejodamas užmuš. Iš jo žvilgsnio akivaizdu, kad tik per stebuklą pavyks išnešti sveiką kailį.

– Pope, pačiu laiku. Užeik, užeik. Turim netikėtą viešnią – neatspėsi ką.

Staiga labai išsigandau. Nieko nebenorėjau, tik apsisukti ir bėgti atgal, iš kur atėjau, slėptis, nes pajutau kažką negera. Pastarosiomis dienoms buvo negerai beveik viskas, kas dėjosi pas Marką, bet šįkart atrodė itin blogai. Kad ir kas būtų ta jo viešnia, tai ji, matyt, davė pradžią, o man teks už tai sumokėti.

Ką ji čia daro ? – paklausiau savęs išvydusi Seriną, stovinčią jo svetainėje. Net nutirpau, kai gerai įsižiūrėjau. – Ką ji padarė? Ką ji padarė? Jos išvaizda mane suerzino. Pirmiausia, stovėjo labai tiesi, akivaizdu, kaip reikiant išstypusi per tuos dvejus metus, ir atrodė dar aukštesnė nei visada. Jos ilgi plaukai buvo sušukuoti ir suimti į arklio uodegą gana žemai – Markas to negalėjo pakęsti. Jam patiko, kai palaidi jie krito ant veido arba buvo užšukuoti ir surišti labai aukštai ant viršugalvio. O šitokią uodegą jis laikė nevalyva ir pernelyg atsainia. Ji vilkėjo džinsus – kelnes ir švarkelį ant laisvų baltų marškinėlių. Šituose namuose mes privalėjome rengtis kaip mergaitės – aptemptais drabužiais. Jei kur nors išeidavome vienos – tai tokia retenybė, – turėjome pasipuošti, tačiau mergaitiškai.

Man užėmė kvapą, kai pamačiau ant jos kojų žemus juodus sportukus. Ne! Ne! – norėjau priešintis mintyse. – Tai aš turėjau šįvakar tai padaryti! Aš turėjau jį palikti! Dabar jau jis manęs nebepaleis. Kol turėjo ją, galėjo manęs ir nesulaikyti, bet dabar jau nepaleis. Dabar aš amžiams prie jo prirakinta .

Vis dar su ta bepročio ugnele akyse Markas atsistojo tarp mūsų pačiame kambario viduryje. Jis ketino sumušti ją man matant. Pirmą kartą norėjo suduoti jai mano akivaizdoje, o aš nebuvau tikra, kad pajėgsiu jam sukliudyti. Visas drąsos atsargas išnaudojau ateiti čia ir atlikti, ką sumaniau, kaip dar labiau galėčiau jam pasipriešinti?

– Malonu, Pope, kad atėjai, – šnekėjo jis, o mano mintys blaškėsi kaip uždarytas žvėrelis, paklaikęs ir negalintis ištrūkti. Nesugalvojau, ką man dabar daryti. Abejingai spoksojau į jį, dėdamasi besiklausanti, tačiau vargu ar ką suvokiau. Nesusigaudžiau nieko, bet žinojau svarbiausia – turiu bėgti. Ne tik iš šio kambario, bet ir iš jo gyvenimo, į kurį taip įsipainiojau. Buvau jau beveik išsikapsčiusi, o Serina nustūmė mane atgal.

Jis žiūrėjo į ją, bet kalbėjo man. Pasakojo, kaip mes galime gyventi kartu – šiaip taip pagaliau supratau. Tačiau šito norėjau mažiausiai. Aš tik norėjau – man reikėjo – atgauti savo gyvenimą. Jis kalbėjo, kaip išmes Seriną.

– Bet net jeigu ir išspirsiu ją, ji dar pridarys mums daug rūpesčių. Nepaliks mūsų ramybėje, pradės skleist apkalbas, kaip aš ją suviliojau, kai dar buvo mano mokinė. Tai visiškas melas, be abejo, bet purvas gerai limpa. Tai mane sužlugdys. Ir bus labai nedora mano atžvilgiu. Todėl sugalvojau, kaip susitvarkyti, kad ji nebeįkyrėtų, neliežuvautų ir negrįžtų čia.

O Dieve, o Dieve, jis gi nori ją užmušti. Jis ketina ją užmušti, o aš turėsiu žiūrėti . Mane pribloškė tai, ką jis turėjo rankoje, ką jis rengėsi padaryti. Į akmenį stingdė siaubas – ką netrukus čia turėjau išvysti. Galėjau neleisti tam įvykti, tačiau neturėjau jėgų sutrukdyti. Atmintyje tvykstelėjo ledų diena. Kaip ji prisiėmė smūgius už mane, nes aš buvau nevėkšla. Atmintyje stojo diena virtuvėje – ji melavo, kad aš atsimerkusi. Nepažinojau Serinos, nemėgau jos, bet netroškau jos mirties. Nenorėjau, kad jai kas bloga atsitiktų.

Lėtai, sulėtintais judesiais jis ištraukė, ką laikė užkišęs, ir parodė – didžiulį virtuvinį peilį.

– Noriu, kad tu pašalintum ją iš mūsų gyvenimo, – tarė jis. Ir man sustojo širdis. – Padaryk jai galą ir ji nebeės mūsų. Noriu, kad užmuštum ją.

Ir ištiesė peilį man. Man . Jis norėjo, kad aš... Žingtelėjau atgal nuo jo, toliau nuo to... Norėjau būti kiek galėdama toliau nuo jo ir nuo to daikto. Negi jis iš tiesų mano, kad aš galėčiau?..

– Nagi, mažute, – skatino jis mane savo mielu aksominiu balsu, – nieko kito nesugalvosim, pati žinai. Noriu gyventi su tavim, jei tu dėl manęs padarysi tą vienintelį dalyką, tik šitą vieną dalykėlį, mes niekad neišsiskirsim. Mes galėtume... galėtume ir susituokti.

Nenorėjau su juo nebesiskirti. Iš viso nebenorėjau su juo būti. Žiūrėjau į peilį. Turbūt didesnio ir nebuvau mačiusi. Turbūt mano rankai jis iš viso per didelis, jei ir norėčiau jį paimti. Bet nenorėjau. Ar būčiau galėjusi? Gal jis išprotėjo? Negi mano, kad galiu padaryti tokį dalyką? Ar gal jis mano taip išplovęs man smegenis, kad dabar darysiu, ką tik jis palieps? Matyt, nes iki pat šios akimirkos taip ir dariau. Kad ir ką paliepdavo, tą padarydavau. Pirmiausia jis prašydavo, tada reikalaudavo, paskui ėmė įsakinėti. Viskas ėjo prie šitos valandėlės, viskas buvo nukreipta ir pritempta prie šitos valandėlės, kad įsakytų man padaryti protu nesuvokiamą dalyką, o aš neklausinėdama įvykdyčiau. Padaryčiau, nes tai iki šiol ir dariau.