Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

– Tu negalėjai žinoti, – sako Evanas, – negalėjai žinoti, kad Popė grįš ir jį užmuš.

– Ne, bet turėjau... norėjau tai užbaigti.

Suspaudžiu rankomis veidą, pirštų galiukais liesdama akiduobes, stengdamasi sulaikyti ašaras, tačiau potvynio nesulaikysi.

– Norėjau, kad jis mirtų. Nes norėjau, kad liautųsi. Kad pasišalintų iš mano gyvenimo, paliktų mane ramybėje. Ir suvokiau, žinojau, kad taip atsitiks tik tada, jei jis... Tikrai norėjau, kad jis nebeskriaustų manęs, vadinasi, norėjau, kad jo nebebūtų. Jaučiausi labai kalta, kad to norėjau. Taip troškau.

Papurtau galvą ir ašaros tyška pro pirštus, teka per juos.

– Gana dažnai norėjau, kad jo nebebūtų iš viso. Ir štai taip atsitiko. Tai dėl tų grumtynių, nes jis parklupo, kai smogė man, tai dėl to taip atsitiko. Ji galėjo grįžti ir jį užmušti, nes jis nebesipriešino. Norėjau, kad jis mirtų, todėl taip ir atsitiko.

– Iš kur galėjai žinoti, kad jis mirs, Serina. Už tą savęs kaltinti negali. Tu iškvietei greitąją pagalbą, nenuėjai taip sau ir nepamiršai jo.

– Vis dėlto jau buvo per vėlu.

– Žinau, mano meile. Bet kodėl tu niekam nepasakei, kad iškvietei medikus?

– Nes kai mudvi su Pope nuėjome į policiją papasakoti, kas atsitiko, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, niekas mūsų net nesiklausė. Jie iš karto padarė išvadas, nuolat kartojo man, kad tai aš nužudžiau. Jei būčiau prisipažinusi, kad buvau išėjusi iš namų, tai būtų reiškę, kad vienintelis mamos ir tėčio liudijimas, kada grįžau namo, būtų atmestas. O jei būčiau tai pasakiusi mamai su tėčiu, jie būtų ėmę meluoti, kad išgelbėtų mane. O aš ir taip juos labai jau buvau įskaudinusi.

Evanas supratingai linkteli.

– Aš labai norėjau sugrįžti, supranti? Norėjau sugrįžti, palaukti prie jo, kol atvyks pagalba. Norėjau būti kartu, nes kai jis gulėjo ant grindų, buvo toks ramus ir mielas. Jau seniai buvo pasidaręs visai kitoks, tikrai norėjau su juo pabūti paskutinį kartą. Jis vėl buvo panašus į tą ankstesnįjį.

Netikėtai Evanas paklausia:

– Kodėl tu jį mylėjai?

– Aš...

– Ne kodėl pasilikai su juo, o kodėl jį mylėjai? Ką jis turėjo iš pradžių, kad privertė tave įsimylėti jį?

– Nelabai prisimenu, – prisipažįstu. – Prisimenu, kad jį mylėjau. Prisimenu, kaip buvo baisu, kaip skaudu galvoti, kad nesam abu kartu, kad jis su ja, tačiau negaliu prisiminti, ką jam jaučiau. Negaliu taip besti pirštu ir tvirtinti: „Taip ir buvo.“ Žinai? Negaliu, visai negaliu tvirtinti, kad jis buvo geras, ir nemanau, kad buvo. Negaliu prisiminti nė vieno karto, kad būčiau tai pastebėjusi. Prisimenu, kad buvo mielas, nors ilgainiui toks atrodė vis rečiau. Prisimenu, kaip jis didžiavosi manim, mano pasiekimais mokykloje ir per egzaminus. Prisimenu, kad iš pradžių su juo jaučiausi saugi, tačiau vėliau to nebebuvo. Matai, štai tokių atminties spragų ir yra daugiausia. Neįstengiu atkurti prisiminimų, koks jis buvo ypatingas ir vertas visko, ką dėl jo išgyvenau. Tai patys didžiausi mano atminties smegduobėse pražuvę atsiminimai.

– O gal tai ne atminties spragos, – sako Evanas.

– Ką turi galvoje?

– Gal neprisimeni, nes iš tikro tu jo nemylėjai, – sako jis atsargiai.

– Mylėjau. Žinau, kad mylėjau.

– Gal visus šituos metus gyvenai stengdamasi save įtikinti jį mylėjusi, nes taip pasiteisintum, kad likai su juo, nors jis tave mušė, prievartavo ir gąsdino.

Žvilgteliu šalin, paskui į žolę, ant kurios įsitaisėm, tik ne į vyrą, savo teisybės veidrodį.

– Seze, jis metų metus tave žalojo. Spėju, kad tu taip bijojai pasakyti apie jį savo šeimai, buvai nuolat gąsdinama, kad jis tave užmuš, jog radai vienintelę išeitį, kaip visa tai atlaikyti, – prisiversti ir įtikėti, kad jį myli. Iš pradžių turbūt mylėjai. Buvai paauglė, o jis tavo pirmoji meilė, matyt, pirmasis vyriškis, tavim nuoširdžiai ir akivaizdžiai susidomėjęs. Žinojo, ką daro, – tokio amžiaus vyriškis, susidėjęs su mergaite, tikrai žino, ką daro. Kaip pasirinkti mergaites, kurios mokės išlaikyti paslaptį, kurias bus galima pripratinti daryti viską, ką paliepsi. Jis pasirinko tave, o tu jį įsimylėjai, to nėra ko gėdytis. Esu tikras, kad taip pat pasielgė dar su keliom merginom. Įsikalbėjai, kad myli, nes buvai su juo ir bijojai jį palikti – dėl to taip pat neturėtų būti gėda. Brangioji, padarei viską, ką galėjai. Tvirtai tuo tikiu. Galų gale radai jėgų išeiti. Juk daugybė moterų – suaugusių moterų – neįstengia to padaryti.

Evano žodžiai kaip blyksinčių žvaigždučių spiečius smelkiasi į mane, persigeria per odą ir nusėda giliai viduje, jie sujudina kraują gyslose ir mane išpila karštis. Galbūt aš jo nemylėjau.

– Tu geras žmogus, todėl ir jauteisi kalta dėl to, ką padarė Popė. Bet, Serina, turi jau jį paleisti. Palik jį ir gyvenk savo gyvenimą.

– Palikau.

Galbūt aš jo nemylėjau .

– Ne, dar nepalikai. Tu iki šiol leidi jam valdyti savo gyvenimą. Tu iki šiol jį gini. Tu kone leidai subyrėti mūsų santuokai, užuot papasakojusi apie jį teisybę. Tau reikia išsižadėti jo, išsižadėti ir tos savęs, gyvenusios su juo ir kentusios jo smurtą.

– O kaip?

Galbūt aš jo nemylėjau.

Jis gūžteli pečiais.

– Nežinau. Tą ir turi rasti pati savyje, nes jei paaiškinsiu aš, tu darysi tai, ko reikėtų man tokiu atveju. O tau svarbu daryti tai, ko reikia tau pačiai.

„Galbūt aš jo nemylėjau, – sakau sau. – Galbūt aš jo nemylėjau.“

Tai reikštų, kad nėra nieko bloga, jei nekęsiu už tai, ką jis man padarė.

Nieko bloga, kad kiekvieną kiekvienos dienos akimirką nesigailiu, kad jo čia nėra.

Nieko bloga, jei bandau imti ir pamiršti jį.

Nieko bloga, jei apsisprendžiu geriau gyventi dabar, o ne likti supančiota su savo praeitimi.

popė

Baigiu rūkyti paskutinę cigaretę iš pakelio ir atsikvepiu.

Įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti. Kvėpuoti.

Daugiau niekad nebepamatysiu Marko. Iki šiol man nebuvo taip aišku. Jis buvo tokia svarbi mano gyvenimo dalis, jis buvo mano pačios gyvenimas beveik dvejus metus, ir štai jis išėjo. Paskutinis man išlikęs vaizdinys – jis guli ant grindų, nugalėtas, merdintis.

Jis dar galėjo gyventi, jei ne Serina. Galėjo dar gyventi ir toliau mane persekioti. Mat dabar, gerai peržvelgusi praeitį, imu suprasti, kad jis niekad nebūtų palikęs manęs ramybėje. Jis būtų nenustygęs, susigrąžinęs mane atgal ir vėl įgavęs man visišką galią, arba sugriovęs viską, kas tik susiję su mano gyvenimu.

Nenorėjau, kad jis mirtų. Nenorėjau, kad mirtų štai taip. O ar buvo kita išeitis? Ar Serina irgi pagalvojo tą patį? Ar ji suprato, kad jis niekad jos nepaleis, niekad nuo jos neatstos, ir niekas nebus baigta, kol jis pats taip nepasakys?

Tai dėl to ji taip padarė?

Per teismą ji pasakė, kad jis dažnai grasino ją užmušiąs, jei ji bandysianti išeiti. Ar ji suprato, kad tai vienintelė proga, vienintelė išeitis, tai atvejis, kai reikia rinktis – „arba aš, arba jis“, – ir jis pralošė.

Nežinau. Matyt, niekad nesužinosiu, nes man kaip tik to dabar reikia. Štai kaip aš galiu pasinaudoti proga visam laikui palikti kalėjimą. Atsikratyti Marko ir tų jo sukelto sprogimo bangų, kurių pliūpsniai per mano pačios gyvenimą pasiekdavo visus, kuriuos tik pažinojau. Markas smogdavo man, bet mėlynių atsirasdavo ir kitiems. Turiu liautis gyventi dėl jo, jam ir rūpintis tik juo.

Turiu kaip nors susigaudyti ir pasikeisti. Nebebūti ta patiklia penkiolikmete, siaubo apimta aštuoniolikmete, sodinama į kalėjimą, įniršusia trisdešimt šešerių moterimi, išleista į laisvę.