Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Rodau posūkį ir važiuoju į pakraštį. Išlipu iš automobilio, neprisimenu, ar užrakinu, ar ne, nes jau bėgu per kelią. Jei pradėsiu per daug galvoti, šito nepadarysiu. Negalėsiu suteikti jai progos pakeisti savo gyvenimą. Galbūt jei kas nors būtų suteikęs progą man, jis vis dar būtų gyvas. O aš šitiek metų nebūčiau tempusi kaltės naštos. Gal būčiau galėjusi pabėgti.

– Ange, – šaukiu jai, nes ji jau suka prie savo didžiulio prabangaus automobilio.

Ji sustoja ir žiūri į mane, sutrikusi ir išsigandusi, tada apsidairo aplink. Bijo, kad kas nors nepamatytų mūsų kartu. Bijo to, kas atsitiks, jei jis sužinos, kad ji su kuo nors kalbėjo.

– Ange, – sakau jai.

Stoviu priešais ir matau, kad ji suplonėjusi, pablyškusi, mėlynės užteptos storu dažų sluoksniu, visiškai lygūs plaukai, turintys paslėpti žymes ant kaklo, per daug užšukuoti į priekį.

– Žinau, kad tu bijai, – sakau.

– Bijau? Ko?

Ir ji vos neįtikina manęs, kad aš tik įsivaizduoju, ji visai nepri­slėgta, ji visai nesiekia tos išradingos, bet neįmanomos pusiausvyros, suteiksiančios jam laimę ir sukliudysiančios jo protrūkius.

– Žinau, tu bijai, suprantu tai. Patyriau tą patį, ką dabar patiri tu. Tik aš neturėjau vaikų ir jie nežiūrėjo, kaip mane muša. Bet noriu papasakoti tau savo istoriją. Jei pasiseks, tu išsikapstysi ir viskas baigsis ne taip, kaip man.

– Tikrai nesuprantu, apie ką tu kalbi, – sako Angė.

– Matai, viskas baigėsi jo mirtimi, – kalbu toliau. – Jis bandė mane užmušti, nes aš pasipriešinau, ir galų gale jis mirė. Būčiau norėjusi rasti jėgų išeiti – tiksliau, pabėgti, – nuo jo, kol nebuvo iki to prieita. Bet neradau. Ir kaip tik todėl jis mirė. O jei nebūtų miręs jis, tai būčiau aš. Jis per dažnai man sakydavo, kad žada tai padaryti, o tą vakarą patikėjau, kad taip ir bus.

Dabar Angė aprimo. Ji nebesižvalgo, ar kas neseka ir neapskųs jos, žiūri tik į mane. Matyt, paliečiau pačią esmę. Matyt, užkliudžiau taip taikliai, kad ji suprato mane viską žinant. Aš tikrai patyriau tą patį, ką ir ji.

– Nori, kad viską papasakočiau? – klausiu.

Ji nevikriai linkteli.

Įkvepiu, semdamasi jėgų iš to, kad jau kartą pasakojau tą patį. Antrą kartą būna lengviau. Antrasis kartas turėtų man priminti, kad iš tiesų visada galėjau rinktis ir kaip pavyko iš jo ištrūkti. Daugiau jo nebedangstau, ir dėl to, kad pajėgiu pasakoti šią istoriją visai pašaliniam žmogui, pagaliau imu jį laidoti – jau visiems laikams.

– Maniau, kad jį myliu. Ir maniau, kad dėl mano kaltės jis nuolat piktas. Jo vardas... jo vardas buvo Markas.

popė

– Pasaulyje pilna kapinių, o mes susitikome kaip tik čia, – sakau jai.

Bet kur pažinčiau jos siluetą, jos figūrą. Ilgai ieškojau tos vietos, to sklypelio, ilgai vaikščiojau, ir beveik nenustebau ją pamačiusi šičia. Šiaip ar taip, čia ir baigiasi visos istorijos. Čia baigiasi mūsų istorija.

Pamačiau, kaip ji įsitempė ir sustingo išgirdusi mano balsą. Prieinu ir atsistoju šalia. Kietai suspaudusi lūpas, neatitraukdama akių ji žiūri žemyn.

– Ar tu vis dar seki mane? – klausia ji.

– Ne, Serina, aš nebeseku tavęs.

Ir neketinu daugiau jos sekti. Pradėjau suprasti, net jei ji ir prisipažintų, o aš būčiau reabilituota, visad atsiras žmonių, vis dar manančių, kad kalta aš – jei ne dėl paties nužudymo, tai dėl to, kad jis įvyko. O tie du žmonės, dėl kurių aš taip stengčiausi, – mama su tėveliu – tebegalvos, kad esu kalta. Jie visad manys, kad kalta aš – nes buvau ten. Nes nebuvau ta mažytė nuostabi mergytė, kokia jie mane laikė. Buvo sunku nuryti tą tikrovės piliulę, bet kai nurijau, supratau, kad įstengsiu liautis. Sugebėsiu mesti tai ir pradėti viską iš naujo.

– Tai kaipgi atėjai čia visiškai tuo pat laiku, kaip ir aš? – klausia ji.

– Nes visai kaip ir tu turėjau čia ateiti ir atiduoti žemei jo šmėklą, kad ilsėtųsi ramybėje.

Ji šiek tiek atitoksta.

– Tai man nebūtų staigmena, – sako ji.

– Matyt, tai likimas, ar ne? Kaip mes iki šiol darėme tą patį ir tuo pat metu? Nutraukėme savo ryšius su juo tą pačią dieną, beveik kartu nuėjome į policiją. Tie sutapimai taip krinta į akis, kad neaišku, kodėl niekad nebuvome draugės.

Ji žvilgteli į mane, akyse nepasitikėjimas.

– Netapome draugės, nes tu miegojai su mano vaikinu, – primena man.

– Ak taip, matyt, tokie dalykai ir išardo daugumą draugysčių, juk taip?

– Tik kai kurias.

Abi nutylam ir žiūrim į žalią žemės lopinėlį akmeninėje kapinių dangoje. Žolė jau šiek tiek peraugusi, bet gana tvarkinga, turbūt ją prižiūri ne kas nors kitas, tik kapinių sargas. Nėra jokių gėlių. Užrašas paprastas:

Markas Halnslis

Pasiaukojantis tėvas

Kažin, ar jo sūnus čia kada nors ateina, ar kaip nors kitaip stengiasi išsaugoti tėvo atminimą. Kažin, ar iš viso kas nors ateina? Per tuos metus gavau gal kokius šešis kitų merginų laiškus, jos, kaip ir aš, kaip Serina, sakė žinančios, koks jis, buvo jį įsimylėjusios dar visai jaunutės, ir jis elgėsi su jomis kaip žvėris. Pasakojo, kad jos pabėgo, tačiau jei tai nebūtų pavykę, gal būtų padariusios tą patį, ką ir aš.

Išmečiau tuos laiškus, juk iš tikro to nepadariau, bet prisiminusi juos dabar abejoju, ar kuri iš tų mergaičių ateina čia. Ar ateina palikti čia jo šmėklos, kad ilsėtųsi ramybėje?

– Ar pasigendi jo? – klausia Serina.

Kokio atsakymo ji iš manęs tikisi? Ką, tiesą sakant, nori sužinoti?

– Man tikrai įdomu, – sako ji, nes aš tyliu. – Mat aš kartais pasigendu. Ir pačiai labai keista. Dar ir dabar ką nors pamačiusi ar išgirdusi pagalvoju, kad reikėtų papasakoti jam, o jau paskui susigriebiu – ir ką gi čia dabar darau.

Markas man nedavė ramybės metų metus, o gal, tiksliau, aš pati dar ne kartą permąsčiau visas savo klaidas, visas tamsiąsias, bauginančias savo pačios esybės kerteles jau galutinai ryšiams su juo nutrūkus. Vadinasi, aš nepasiilgstu bjaurybės Marko, jis taip ir buvo su manim visą laiką. O ar pasiilgstu to kito? To, kurį įsimylėjau?

– Iškart po to įvykio labai jo pasiilgdavau. Ėjau iš proto. Nes kartais vaizduotėje man pasirodydavo, kad jis visai ne toks, koks buvo iš tikrųjų. Prisimindavau apie jį vien tik gera. Koks jis būdavo mielas, kokias ypatingas dovanėles pirkinėjo, kokius popierinius laivelius man lankstė ir kaip užsidegęs padėdavo man mokytis. Šito pasigesdavau. Ir trokšdavau vėl.

– Mano galva, tai ir yra blogiausia, – sako ji. – Ir aš panašiai prisimindavau, bet tik iš pradžių. Prisimenu ir dovanas, ir pagalbą mokantis, bet tik kaip per miglą. Vis dar neįstengiu suprasti, kodėl man prireikė tiek laiko susiimti ir išeiti.

– Nes nepažinojai geresnio, – sakau jai. – Mudvi nė viena nepažinojom.

– Matyt, taip ir buvo.

– Štai kodėl aš lyg ir galiu numanyti, kodėl tu taip padarei – kodėl tau atrodė, kad neturi pasirinkimo. Kai viskas taip susiklosto, nebematai jokios išeities. Tikrai suprantu. Juk pati ten buvau, tikrąja to žodžio prasme.

Ji pasisuka į mane visu kūnu, žiūri tiesiai į akis.

– Pope, dabar tau tai sakau paskutinį kartą. Aš to nepadariau. Pasakiau ir daugiau to nebekartosiu. Jei manim netiki, niekuo negaliu padėti.

Atminties spragos. Tai būtų vienintelis paaiškinimas. Pati man sakė, kad jai kartais užeina, buvo jau nuo tų laikų, kai prasidėjo su juo, ir turėdavo kažkaip su tuo susitvarkyti, todėl tikiu, kai ji sako nedariusi – nes iš tikro visai nieko neprisimena. Padaryti tokį dalyką yra taip šlykštu, taip siaubinga, kad protui nebelieka nieko, kaip tik išdildyti tai ir iš trumpalaikės, ir iš ilgalaikės atminties. Dėl to ji ir kalba visiškai įsitikinusi, ir neabejoja esanti nekalta – neprisimena, kad tai padarė. Bet tai buvo ji.