Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Tiesė man peilį dar įsakmiau.

– Argi tu nuo pat pradžių nenorėjai, kad mudu būtume kartu? Apie ką tu be paliovos svajojai?

Ne taip ir ilgai , – norėjau jam atsakyti. – Pastaruoju metu jau tik svajoju, kaip išsivaduoti iš tavęs, niekad nebesusitikti, nebeturėti su tavim nieko bendra. Noriu susigrąžinti savo gyvenimą, noriu grįžti atgal, noriu būti ta, kas buvau, kol nesusidėjau su tavim.

– Dėl policijos gali būti rami, įtikinsim, kad neturėjom iš ko rinktis. Pasakysim, kad ji įsibrovė, kad puolė mus, ir turėjom smogti, sulaikyti ją kaip nors. Turėjom jai sutrukdyti. – Ryžtingai bruko man peilį. – Nusiramink, aš tave ginsiu. Sumeluosiu dėl tavęs.

Viena tik ir darytum, šantažuotum mane tol, kol nebesitikėtum iš manęs jokios naudos, tada iškviestum policiją ir išpasakotum, kaip viskas buvo.

Ne, netikiu tavim, ne, tikrai to nedarysiu.

Papurčiau galvą. Tada ir pasakiau žodį, kuris būnant su juo dažnai sukdavosi ant liežuvio galo, bet taip ir nebuvo ištartas, kad nesukeltų jokių padarinių. Ištariau tą žodį, jis išplaukė man iš burnos kaip šviesos atspindys ant vandens – švelnus ir nuostabus.

– Ne.

Jis net kiek atšlijo, lyg būčiau jam sudavusi, nes šito žodžio tikrai nesitikėjo iš manęs išgirsti. Net žingtelėjo atgal – netyčia, manau, kad buvo visiškai apstulbęs, – ir taip atsidūrė arčiau Serinos.

– Ką tu pasakei? – klustelėjo sukrėstas, net balsas ir veidas virpėjo.

Jei jau vieną kartą pasakai, galima pakartoti. Garsiau, aiškiau, įdėti daugiau prasmės.

– Ne, – pakartojau. – Ir palieku tave. Viskas baigta. Nebenoriu daugiau su tavim būti.

Jis priblokštas – tik tiek, kad stovėjo, tarytum Maikas Taisonas būtų siūbtelėjęs nokautą Joniukui Stoviniukui – svirduliavo, bet nepargriuvo.

– Tai tu dabar man pasakei „ne“? – paklausė.

Iš meilikautojo jis virto padaru, pasirengusiu pulti ir pasmaugti mane plikomis rankomis.

Tačiau turėjau viską užbaigti. Jei dabar būčiau nusileidusi, jis užmuštų mane pačią, gal ne tą patį vakarą, gal kada nors vėliau. Jam būtų aišku, kad esu per silpna ko nors imtis ir pabėgti nuo jo, jis būtų dar labiau mane kankinęs ir žeidęs, kol galiausiai jau nebebūtų kitos išeities, kaip tik mane užmušti.

– Nebenoriu toliau būti su tavim, – tariau. – Ir neketinu skriausti Serinos. Negali manęs priversti.

Iš jo primerktų akių jau liko tik du pykčiu degantys plyšeliai. Pasisuko į Seriną.

– Tai jūs, kalės, kartu sugalvojot mane apmuilinti? – sukriokė jis tarsi užkimęs iš pykčio, vos košdamas žodžius. – Jūs, kalės, manot, kad galit su manim taip elgtis?

Suvokiau, kad dar niekad nemačiau jo tokio įnirtusio. Mačiau jį piktą, maniau, kad mačiau jo įniršį, bet dabar visad gražus, taisyklingas jo veidas persikreipė, išraudo, trykšdamas nauju, dar nematytu nuožmumu. Įsitempęs visu kūnu, negalėjo iškart pajudėti, pleškinamas iš vidaus siautulio ugnies.

– Mane? – jis bestelėjo sau peiliu, ir net žioptelėjau, kai ant peilio galo ištiško kraujo. – MANE?! – staiga suriko ir dar sykį bedė sau. – JŪS, KALĖS, MANOT, KAD GALIT SU MANIM TAIP ELGTIS?! TAIGI JŪS VISIŠKAS NIEKAS BE MANĘS! TAI AŠ JUS TOKIAS PADARIAU! IR NIEKAS NEBUS BAIGTA, KOL AŠ NEPASAKYSIU! GIRDIT MANE? AŠ PASAKYSIU, KAI BUS BAIGTA! AŠ PASAKYSIU, O NE JŪS! AŠ PASAKYSIU!

Jo riksmas nebuvo toks baisus, kaip tas baksnojimas peiliu į krūtinę, į juosmenį, į pilvą, tarytum smaigaliu pabrėžtų savo žodžius. Jis vis kapojo ir kapojo. Tai traukė dėmesį labiau nei jo klyksmas. Tai, ką jis darė sau, buvo klaikiau nei jo žodžiai.

– IR PASAKYSIU DABAR! – krioktelėjo staiga.

Nebeliko laiko išsigąsti, neturėjau laiko ką nors padaryti, jis puolė ant manęs, ir iškeltas peilis dailiu puslankiu jau buvo nutaikytas man į krūtinę, bet Serina suskubo greičiau – šoko ant jo iš užpakalio ir pavilko į šalį. Jis kluptelėjo atbulas, paleido peilį iš rankų ir tas kaukštelėjo į grindis man priešais. Jei būtų galėjęs, jis iš karto būtų jį pačiupęs ir pasinaudojęs – ar man, ar jai užmušti. Nebegalvodama griebiau, patraukiau iš pavojingos vietos.

Keikdamasis ir muistydamasis jis grūmėsi su Serina, tačiau ką daryti man, nesumojau. Turėčiau jai padėti, tik staiga jis TVYKST – smogė jai per veidą ir išsilaisvino iš jos rankų. Aš šoktelėjau arčiau. Tada TVYKST – jis smogė dar kartą, nublokšdamas ją ant grindų, ir jai iš burnos per skruostą nusruveno skaisčiai raudonas kraujas.

Markas atsisuko į mane ir kluptelėjo, vargais negalais išsilaikęs ant kojų, bet pasiryžęs perplėšti mane pusiau ir sudraskyti į gabalus. Ir vėl kluptelėjo priekin, šįsyk dusliai stukteldamas – ir galiausiai krestelėdamas trumpai, šiurkščiai ir sunkiai.

Krestelėjo trumpai, šiurkščiai ir sunkiai priimdamas sau į šoną smingantį peilį.

Staiga viskas nurimo. Nieko neatsitiko, niekas nesujudėjo, net nekvėptelėjo.

Veidas tarytum ištikus žemės drebėjimui – žiopčiojo išsproginęs akis.

Išgirdau, kaip rėkiu. Daugiau negirdėjo niekas, iš tiesų negalėjau pajudėti nė tiek, kad išleisčiau nors kokį garsą. Tačiau mintyse, giliai pačioje savo esybėje, aš rėkiau. Nesilioviau rėkusi, nes atsitiko kažkas, bet nesupratau nei kaip, nei kodėl. Kažkas atsitiko, ir dabar Markas... Giliai, labai giliai savyje rėkiau, rėkiau, rėkiau, nes nežinojau, ką dar daryti. Riksmas nepalietė mano lūpų, neištrūko iš kūno. Rėkiau savo viduje, nes rankomis laikiau suėmusi peilį, peilį, ant kurio užsismeigė Markas. Tai padariau aš. Per mane peilis atsidūrė jo kūne. Aš to nenorėjau. Nenorėjau to ir dabar negalėjau mintyse liautis rėkusi.

Balti, dideli jo akių obuoliai su melsva rainele pradėjo trauktis krauju, burna dar labiau atvipo, bet jis tebežiūrėjo į mane, nebyliai klausdamas, ką aš čia padariau. Kaip galėjau taip padaryti.

Mačiau, kaip jis pajudina galvą, bandydamas pažiūrėti žemyn, kas ten styro jo šone, kaip raudona dėmė pulsuojančiomis bangelėmis plečiasi iš vidurio į kraštus, užgriebdama mažytes jo paties padarytas žaizdeles. Išdrįsau žvilgtelėti žemyn ir išvydau, kad tebesu pirštais tvirtai įsikirtusi į peilio kotą, sujungiantį mūsų kūnus į viena.

Atplėšiau ranką nuo peilio ir atšlijau atgal, pajutusi padėties klaikumą.

Ir vėl duslus dunkstelėjimas – Markas susmuko ant kelių.

Dar sykį minkštai dunkstelėjo, kai suėmęs peilį ranka truktelėjo sau iš kūno.

Ir dar kartą dunkst – paleidęs peilį jis nugriuvo ant šono, pagaliau paskutinį sykį minkštai žnektelėjo ir išsitiesė ant nugaros.

– Atsiprašau, – tariau jam. – Nenorėjau to. Atsiprašau.

Pasisukau į Seriną: ji privalėjo suprasti, kad padariau tai netyčia. Jis judėjo tiesiai į peilį, užgriuvo ant jo, bet aš pati neketinau to daryti.

– Aš neketinau to daryti. Tai įvyko netyčia. Aš nenorėjau. Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau.

Ji neatsakė; nesakė man, kad supranta, jog viskas įvyko netyčia, kad viskas bus gerai, neatrodė, kad ji iš viso susigaudo, kad čia esu ir aš. Žiūrėjo į jį neatitraukdama akių, nejudėdama, tik žiūrėjo, ir viskas.

– Aš atsiprašau, – šūktelėjau jai per visą kambarį. – Atsiprašau. Aš nenorėjau.

Ji jau stovėjo prie manęs.

– Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau.

– Pope, Pope, – kartojo mano vardą. – Pažiūrėk į mane. Na, Pope, pažiūrėk į mane.

Jai iš lūpos vis dar bėgo kraujas. Raudonas pėdsakas ėjo ir iš nosies. Plaukai išsipešioję, veidas drėgnas, atrodė, tarsi būtų su kažkuo susigrūmusi.