Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Jei taip nepadarysiu, visiškai išseksiu, pasaulis mane išvargins kaip ir Tiną. Ir įsikalbėsiu, kad ji parodė vienintelę išeitį, vienintelį būdą išsilaisvinti iš praeities pančių.

– Kaip tu, mažute? – klausia Alanas, kai įsliuogiu atgal po atvėsusiom paklodėm ir susirangau jam prie šono apklėsdama jį šalčiu.

– Visai neblogai, o bus dar geriau, – atsiliepiu. – Gal galėsi mane kai kur nuvežti, reikia susitikti su kai kuo.

– Gerai, – murma jis.

– Ačiū, – atsakau ir, viliuosi, jis supras, kad turiu galvoje ne tik būsimą pavėžėjimą.

aštunta dalis

serina

– Užėjau parodyti piešinių ir medžiagų pavyzdžių, – prabyla Medina, vos spėju atidaryti duris.

Kaip įrodymą tiesia man savo didįjį A3 piešinių aplanką.

– O aš su vynu ir tortu, ir šokoladu, – sako Fėja ir rūpestingai suėmusi rodo kupinai prikrautą pintinę. – Čia pavyzdžiai tų dalykų, kurių norėčiau patiekti per tavo vestuves, jei leisi.

Nieko nesakydama plačiau praveriu duris, įleidžiu jas ir nusivedusi į virtuvę vėl atsistoju prie viryklės, kur buvau, kai suskambėjo skambutis. Vi dabar svečiuose pas Zefę, o Konas vieši pas savo draugą Matį. Pirmą kartą nuo tada, kai juos turiu, taip liguistai nebesikankinu, kad jiems kas nors atsitiks, o manęs ar Evano nebus šalia. Imu tikėti, kad jie bus saugūs ir be mūsų.

Pamažu ėmiau nuo jo laisvintis. Pradėjau tolti ir nuo penkiolikmetės Serinos. Pamažu palieku praeitį, nes nuo pat pirmo karto, kai nepasisakiau tėvams, kad mokytojas paglostė man skruostą, buvau jo valioje.

Evanas kažkur išėjęs. Matyt, pas Maksą ir Tegį išgerti prieš vakarienę, aš neklausiau. Daro ką nori ir kada nori. Pamačiau pastarosiomis dienomis, kad daug lengviau nesukti sau dėl nieko galvos. Galų gale jis sąžiningas iki panagių.

O aš laukiu jos. Laukiu jau ilgai. Bet ji nesirodo. Mano sąžinė nelenda pasityčioti iš manęs, užgaulioti, baksnoti ir vis priminti, kokia buvau bloga. Visai ji nedingsta, tačiau blėsta sparčiai. Kartais, ypatingu atveju, ji dar sušvagžda. Netrukus tai virs tik murmesiu ir, jei pasiseks, ji visai nutils.

Ant virtuvės stalo Fėja užkelia pintinę, sunkią ir gremėzdišką, Medina ten pat teškia savo aplanką, ant viršaus dar užmeta rankinę ir telefoną. Fėja nusiima akinius ir užkaria ant šokolado, kyšančio iš pintinės. Nekaip baigsis, jei netyčia jie nuslys.

– Vadinasi, judvi manotės galinčios papirkti mane vestuvine suknele ir saldumynais? – klausiu seserų.

Iki šiol, visus tuos metus, laikiausi visai kitokios nuostatos. O dabar nebesijaučiu joms skolinga. Aš pasakiau tiesą ir mano padėtis pasikeitė. Neprivalau tylėdama priimti jų dovanas, kad ir ką jos siūlytų – gera ar bloga, – galiu ir neimti, nes jos nei sąmoningai, nei netyčia nebegali daryti man jokios įtakos. O pati nebesijaučiu tokia kalta, kad vos nesugrioviau joms gyvenimo. Kai buvau paauglė – lengvatikė, jaunutė, prigąsdinta, bet maniausi viską žinanti, – aš joms melavau. O jos melavo man visą mūsų sąmoningą gyvenimą. Taip elgėsi ne dėl to, ką joms padariau, bet kad laikė mane netikėle, žudike, žmogžude. Tai jau tikrai blogai. Ir nė viena nieko apie tai neužsiminė... tai mane labiausiai ir skaudina. Jos tik taip manė, bet net nebandė įrodyti. Visos trys laikėme save labai artimomis. Bet taip nėra. Nes jos nuolat man melavo. Tai mane įžeidė. Jos bijojo manęs. Vadino mane žudike. Ir viskas taip slaptai. Šeimoje, ypač jei ji turėjo iškęsti tokius vargus kaip mes, neturėtų būti tokių paslapčių.

– Mes atėjom ir atsiprašyti, – sako Medina.

– Labai nuoširdžiai atsiprašyti, – prideda Fėja.

– Už ką? Argi aš ne nusikaltėlė? Už ką judvi turit atsiprašyti?

Abiejų kaip vienos veidai sumišę.

– Skambino Evanas, – sako Fėja.

– Paklausė, kodėl mes manom, kad tu būtum sugebėjusi atimti kam nors gyvybę.

– Sakė, kad jam tik labai įdomu, tikrai neprašo mūsų persigalvoti. Tik šiaip paklausė.

– Tada aš dar pamąsčiau apie tai ir supratau, kad iš tikrųjų ir nelaikiau tavęs žudike. Tikrai nelaikiau, – aiškina Medina.

Šitas pokalbis, matyt, nesiskirs nuo ankstesnių. Jos abi pradeda ir užbaigia viena kitos sakinius, o aš taip susimaišau, kad imu kalbėti kaip su vienu asmeniu. Po teisybei, jei užsimerkčiau, balsai jų panašūs, bus beveik tas pats, kaip kalbėti su viena. Neįtikima, bet jos, jau dvidešimt su trupučiu metų gyvenančios atskirai, tebesielgia taip pat.

– Ir aš nelaikiau.

Kaip susitarusios jos atsitraukia kėdes ir atsisėda. Aš vis dar stoviu prie viryklės, negeisdama nei prisidėti prie jų, nei apsimesti, kad reikalai bent iš tolo ima tvarkytis.

– Reikalas tas, – taria Fėja, – kad tu mano mažoji sesutė. Mūsų mažoji sesutė. Mes turėjome tave prižiūrėti.

– O mes neprižiūrėjom.

– Pasijutau kalta, kad anąsyk neišsireikalavau iš tavęs su juo susitikti. Padėjau tau tai nuslėpti nuo tėvų.

– O aš tau nuolat patarinėjau, kaip dažytis ir kaip priversti vaikiną tavim susidomėti. Pasiunčiau tave tiesiai į to iškrypėlio nagus.

– Mudvi abi buvom už tai atsakingos. Jis mušė tave, o mes nieko nepastebėjom.

– Mokėjau sumaniai paslėpti, – pareiškiau. Nes tą ir darai, kai taip atsitinka, – slepi.

– Tas ir yra Serina, tu nemokėjai. Tapai tokia slapukė, o anksčiau tokia nebuvai. Turėjome pamatyti, kad labai pasikeitei, kad nebesi tokia atlapaširdė ir gyvybinga kaip anksčiau.

– Bet mes nieko nematėm.

– Mums buvo lengviau patikėti tavo pasakomis, kaip susitrenkei pati.

– Kai sužinojau, norėjau jį sudraskyti už tai, ką tau padarė.

– Tikrai jį sudraskyti. Turiu galvoje, tikrai jį sudraskyti.

– Bet nebegalėjau. Mes nebegalėjom. Manau, tada ėmiau tikėti, kad jei tikrai tai padarei, turi būti išteisinta.

– Tada būtų atrodę net kiek geriau. Kad tu ne šiaip kentei, kai jis tave mušė, ir leidai jam išsisukti.

– Taip aš ir ėmiau vertinti tą padėtį. Tikėdamasi, kad užmušei, nes turėjai apsiginti, padaryti tam galą, pasijutau, kad ir pati prie to prisidėjau.

– Ir kad būčiau tave apgynusi, jei būtų reikėję.

– Bet mes ant tavęs ir labai pykome – kad privertei mus taip jaustis. Juk privertei mus nuoširdžiai pripažinti, kad žmogžudystė yra vienintelė išeitis. O juk taip nėra.

– Ir labai pykom ant tavęs, kad melavai. Kad viską slėpei.

– Tai buvo išeitis. Juk tada ne taip pikta ir nesijauti kalta, kad pyksti, jei patiki, kad tu tikrai tai padarei, šiaip ar taip, juk buvai jo auka.

– Ir taip per daugelį metų tai virto tikrove. Kad užmušei jį. O iš tikrųjų mes netikėjome nusikaltimu, kuriuo pačios tave kaltinome. Nes kai Evanas tada paklausė, net negalvodama atsakiau: „Nemanau, kad ji atėmė gyvybę.“

– Ir aš. Mudvi žinom, kad niekad nieko tyčia neužmuštum. Nieko negalėtum nužudyti.

Ir jos stabteli. Vieno asmens pokalbis daro pertrauką, jos abi žiūri į mane, aš į jas.

– Visą tą laiką manėt, kad aš kalta, – galų gale ištariu. – Ir judvi, ir mama su tėčiu. Visą laiką.

– Tik ne mama, – sako Medina. – Ji visad tikėjo, kad tu nekalta. Visad. Neabejojo nė valandėlę. Sakė, suprastų, jei būtum priversta taip padaryti, bet nemanė, kad galėjai.

Tai kiek nuima skausmą. Kai žinau, kad per jį praradau ne visą šeimą.

– Sunkiausia susitaikyti su tuo, kad visą tą laiką mane laikėt melage, – sakau joms. – Maniau, kad manimi tikit, bet jei ir netikėjot, tai reikėjo taip ir sakyti, būčiau bent žinojusi. Mane žeidžia tai, kad per visą laiką nieko nesusigaudžiau.