Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Mane užplūsta jaudulys, jam pasiduoda menkiausia kūno dalelė. Norėčiau būti stipresnė, tvirta ir ori. Noriu įrodyti joms, kad galiu išsilaikyti ir be jų palankumo.

– Visus šiuos metus jūs kalbėjot, įrodinėjot viena kitai ir man, ir visa tai tik todėl, kad laikėt... tai ir yra skaudžiausia. Nekentėt manęs, kad meluoju, o pačios visą laiką darėt tą patį. Ir dar ilgiau.

– Argi galėčiau tavęs nekęsti, – sako Medina ir vos neapversdama kėdės puola prie manęs. Aš sustingstu, kai ji mane apkabina, bet sesuo smarkiai apsiveja mane rankomis ir suspaudžia, padėjusi galvą man ant krūtinės. – Negalėčiau.

Fėja lėtesnė viena padala, nes apskritai yra santūresnė. Tačiau apkabina mane ir Mediną ir padeda galvą man ant peties.

– Ir aš negalėčiau.

– Net jei ir būtum tai padariusi, mes nebūtume ėmę tavęs nekęsti.

– Juk viskas lietė tik mus, kaip mums reikėjo jaustis. Iš tikrųjų mes negalvojom apie tave.

Piktai nubraukiu ištryškusias ašaras. Turėjau pasirodyti įžeista, ori moteris. Šią didingą valandą, kai esu pašaukta pasakyti smerkiamą prakalbą apie šeimos ištikimybę, apie vienas kito gynimą, apie buvimą sąžininga bet kokia kaina, virstu visiška pliurza. Verkiu.

– Pasakykit man vieną dalyką. Ar jūs patikėjot visa ta nesąmone, kurią apie mane rašė? Laikraščiai. Nors trumpam?

– Ne, – atsiliepė jos vienbalsiai.

Jos pamelavo, be abejo. Tai buvo taip įtikinama, taip įspūdinga, kad pati ėmiau tikėti esanti ta šliundra, kuri su meiluže suvedžiojo nekaltą mokytoją, skriaudė jį ir žaidė su juo per dienas, net keletą metų, ir pagaliau mudvi susitarę jį nukankinom ir nužudėm.

– Ir vėl man meluojat.

– Ne, nemeluojam, – sako Fėja.

– Seze, jei būtume patikėję tuo šlamštu, kiek buvo prirašyta, ar būtume taip supykę, kad tu nepapasakojai, kai tas vyras tave prievartavo?

– Arba tikėjome, kad tu šaltakraujė žudikė, arba tikėjome, kad tu auka.

– Būtų buvę oksimoroniška patikėti abiem iš karto.

– Kas būtų buvę? – dabar klausiame vienbalsiai mudvi su Fėja.

Mezė pakelia rankas.

– Tik nepradėkit. Čia susirinkom išsiaiškinti santykių, o ne kabinėtis prie mano žodžių vartojimo.

– Arba burtažodžių, – nenurimsta Fėja.

– Sakau, nepradėkit.

Ji vėl prisiglaudžia prie manęs, atiduodama man savo šilumą ir minkštą kaip pagalvėlė savo kūno jaukumą.

– Atsiprašau, – sako ji.

– Ir aš taip pat atsiprašau, – prideda Fėja.

– Ir aš taip pat, – sakau. – Norėjau jums pasakyti, bet tiesiog negalėjau. Pirmiausia negalėjau, nes tikėjausi, kad viskas bus gerai, o paskui jau labai bijojau. Žinojau, jei prasitarsiu, jis ateis ir sučiups mane. Bet dar daugybę kartų tikėjausi, kad viskas pasitaisys. Tai tada, kai jis pasidarydavo man malonus, sakydavo, kad mane myli. Buvau šventai įsitikinusi, kad pati galiu viską pakeisti, jei pildysiu visus jo norus, ir taip, kaip jis nori. Tačiau taip neatsitiko. Gailiuosi, kad nuslėpiau tai nuo jūsų. Atsiprašau.

– Neatsiprašinėk, – sako Medina.

– Niekad neatsiprašinėk. Ne už tai. Ne už bijojimą jį palikti, – sako Fėja.

– Nė viena nežinom, ką būtume dariusios pačios. Ypač būdamos penkiolikos.

– Nė viena, – aidu atkartoja Fėja.

Išskečiu rankas jas apkabinti ir prisitraukti arčiau.

– Mes susidorosim, – sako kažkuri mūsų. – Viskas susitvarkys.

– Kas čia dabar? – klausia Evanas, pamatęs prieš mane išdėliotus daiktus.

Medina paliko visą jai priklausančią su vestuvėmis susijusią medžiagą, bet žadėjo greitai grįžti ir tęsti toliau. Nutarė dirbti visą vakarą ir pabaigti, juolab kad dabar ir Adrianas jai daugiau padeda.

– Vestuviniai niekniekiai.

Evanas paima iš šaldytuvo pieno ir atsinešęs išmaukia paskutinius lašus iš pakelio. Apsimetu, kad to nepamačiau. Jis čiumpa butelį vyno iš Fėjos paliktos pintinės.

– Vynas?

Tyrinėja etiketę, antakiai šaute šauna į viršų, jis net švilpteli.

– Žinai, kiek kainuoja šito niekniekio butelis?

– Iš kur man žinoti.

– Maždaug penkiasdešimt svarų, gal kiek daugiau.

– Fėja nori, kad tai būtų jos vestuvinė dovana. O Medina žada gauti galą, bet suknelę pasiūti. Sumoka ir už medžiagą. Ir dar už pritinkančius batelius.

– Aha, Ipsvičo raganos vėl kartu. Labai malonu.

– Ačiū už gerą žodį, – atitariu.

– Tikrai, koks būtų mano gyvenimas be raganų? – sako jis ir bučiuoja man nosies galiuką. – Džiaugiuosi, kad išsiaiškinot visos trys. Man nepatiko, kai atrodei tokia nelaiminga.

– Dar iki galo neišsiaiškinom. Pasišnekėjimo ir butelio vyno negana dvidešimties metų skausmui ir apmaudui panaikinti, bet mes susitvarkysim. Šeima turi taip padaryti, ar ne?

Perbėgu pirštais per Medinos knygas ir žurnalus, per didžiulį pradėtą kaupti aplanką. Jis jau išsipūtė nuo lapų, spalvotų žymeklių, žurnalų iškarpų ir ypač svarbios informacijos.

– Aš bandžiau susigaudyti, – pradedu.

– Ak, bet tu juk nesusigaudai gatvėse?

Užverčiu akis, bet susilaikau neatšovusi.

– Aš mąsčiau apie tai, – baksteliu į priešais save pavaizduotas vestuves. – Juk tai ne mes, ar ne? Per daug prabangos, rėžia akį, mes ne tokie. Mes labiau...

– Uždaresni ir ne tokie ryškūs?

– Aha.

– Ir aš apie tai galvojau. Bet maniau, kad tokių nori.

– Iš tikrųjų aš norėjau tik pasipiršimo, ir gavau.

– Tai tu nenori ištekėti iš naujo?

– Ir taip, ir ne. Teisingiausias atsakymas – ne šitaip. Juk tiek daug su tais pinigais galim nuveikti.

– Aha, tikrai galim.

– Taip ir žinojau, jei taip pasakysiu, tu mane suprasi, – sakau.

– Sugalvojau vieną dalyką.

– Ir ką gi?

– Negaliu tau sakyti, bet noriu, kad pasitikėtum manim. Viską atšaukiam ir pradedam vykdyti mano sumanymą, kaip manai?

– Pasakysiu taip: jei nusprendei, kad mes išleisim tuos pinigus tavo naujam prabangiam automobiliui, greitai tapsi labai nelaimingas. Labai nelaimingas vyras.

– Pasitikėk manim. Pasitikėk manim, brangioji.

– Gal iš „labai nelaimingas“ galiu pabrėžti žodį labai ?

– Pasitikėk manim.

Ir jis blyksteli į mane gudria šypsena. Myliu šitą vyriškį. Man keista, kad kartais tai pamirštu. Kad kasdienybės maišaty pamirštu prisiminti, jog jį myliu. Ir myliu šeimą, kurią mudu sukūrėme. Ir nedaug trūko, kad visa tai būčiau paleidusi iš rankų. Dėl mano kaltės jis vos neišėjo. Net visa nusipurtau. Niekad daugiau.

– Kas bus, tas bus, – tariu ir kišu savo aplanką jam į rankas.

– Kas čia?

– Tai vestuvės, kurias turi atšaukti. Viską patikiu tau. Smagiai praleisk laiką, o aš važiuoju pasiimti Kono.

Suniuręs ir nusivylęs jis spokso į aplanką.

– Žinai, tai neteisinga, – šūkteli man, bet jau einu ieškoti automobilio raktų.

– Ei, jei prakalbom apie teisingumą, – šaukiu jam grįžtelėjusi per petį, – nepamiršk paskambinti Mezei, pasakyk, kad suknelė nebereikalinga.

– O varge! Ji gi tavo sesuo.

– Bet juk tu esi vestuvių atšaukėjas. Taip įrašyta darbų pasi­skirstyme. Štai čia, šalia užrašo „nusprendžia, ką veikti su pinigais“.

– Vis dėlto labai neteisinga, – šaukia jis, bet aš jau einu pro duris. – Iš viso neteisinga.

Myliu tave , – atsakau mintyse.

serina

Angė išeina iš savo namų kaip tik man važiuojant pro šalį, todėl matau, kaip itin nerangiai ir sunkiai ji juda, tarytum tai keltų jai skausmą. Tarytum net einant kiekvienas menkutis krustelėjimas jau būtų didžiulė kančia.