Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Daug kas neatitaisoma, nebesutaikoma, tik ne šitai. Kai kurios santuokos, draugystės išyra nepalikdamos vilties atsinaujinti. Bet tik ne šita santuoka, ne mūsų pora. Man reikia tik prisipažinti, štai ir viskas. Pasipasakoti.

Kaip sako amerikiečiai? Turiu išpažinti savo teisybę.

Jei prisipažinsiu, tai gal priversiu vyrą pasilikti. Net jeigu jis vis dėlto išeis, nes nepajėgs suprasti, atlaikyti to, ką išgirdo, bent žinosiu, kad stengiausi. Išbandžiau viską, kad tik jis pasiliktų.

– Aš mylėjau jį, – sakau.

Evanas lėtai sujuda, pasisuka ant kulnų – jis tik su kojinėm – ir atsigręžia į mane. Sėdžiu ant lovos sukryžiavusi kojas, nepajėgdama atitraukti žvilgsnio nuo lempos apšviesto sienos lopinėlio. Kažkas pritrėškė musę ir nenuvalė tos dėmės.

– Man labai gėda, – kalbu toliau, – ir vis dar gėda, nes ir po to, ką jis man padarė, aš vis tiek jį mylėjau. Neapkenčiau jo, bet taip pat ir mylėjau. Negaliu apie tai kalbėti, nes iki paties galo, net ir paskui, kai jis jau buvo miręs, tebemylėjau jį. Man gėda ir labai sunku apie tai kalbėti. Gėda tai prisipažinti. Jis buvo baisus. Baisus, siaubingas žmogus. Daugiau kaip dvejus metus jis dvasiškai, fiziškai ir emociškai mane prievartavo. Mačiau, kaip tą patį daro Popei, ir vis dėlto... vis tiek jį mylėjau.

Evanas prisėda lovos gale. Klausosi. Klausosi mano pasakojimo, kodėl taip blogai apie save galvoju.

– Niekad niekam negalėjau prisipažinti, net Popei, bet suprantu, kad ji turbūt jautė tą patį, nes išbuvo su juo beveik tiek pat, kiek ir aš. Jis darė tokius dalykus, o mes nė viena nesitraukėme. Net teisme, kai abiem jau reikėjo kovoti už savo laisvę, už abiejų kartu ir kiekvienos atskirai, dalis manęs, be abejo, tačiau manau, kad ir dalis jos, darė tą patį – dangstė jį. Papasakojome, ką jis darė, bet ne visą tą siaubą. Beje, niekas ir nebūtų mumis patikėjęs. Kaip turint sveiką protą buvo galima mylėti tokį žmogų kaip jis? – gūžteliu pečiais. – Nežinau, ką atsakyti. Žinau tik, kad mylėjau. O tą naktį viskas atsitiko tik per Popę. Buvau tikra, kad jis žada mane užmušti, ir man buvo baisu, bet pasirengiau, norėjau kovoti. Tačiau iš tikro veikti mane privertė... iš tikro privertė pasipriešinti Popė. Neapkenčiau jos, neapkenčiau iš visos širdies, bet pasipriešinau, sukilau tik dėl to, kad jis norėjo ją užmušti. Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų.

popė

Palieku Alaną miegantį, išslystu iš patalo, nusitraukiu jo pilką chalatą nuo lovos galo ir išsėlinusi iš miegamojo velkuosi ant nuogo kūno. Gegužės mėnuo, bet gana vėsu, kojoms šalta, kai stypinu žemyn medinėmis laiptų pakopomis.

Nesitraukėm vienas nuo kito beveik keturiasdešimt aštuonias valandas ir kone visą laiką tik kalbėjomės. Tarpais valgėme, gėrėme, maudėmės po dušu ir miegojome. Daugiau nieko. Man kildavo pagunda eiti namo pasiimti švarių drabužių, dantų šepetuko, kasdienių niekniekių, bet žinojau – jei sykį žengsiu pro duris, pasirodysiu išorės pasaulyje, burtai pranyks. Daugiau kalbėtis nebegalėsiu, nebegalėsiu aiškinti taip, kad jis suprastų.

Pasuku į svetainę, prie lango su užtrauktomis užuolaidomis, ir šiek tiek jį praveriu, nedaug, kad neimtų sklaidytis kerai, tik kad bent kiek ištrauktų dūmus. Susiraitau fotelyje prie lango, pasiimu cigaretes ir žiebtuvėlį, pasidedu peleninę ant ranktūrio ir įsikandu cigaretę.

Per šias dvi dienas taip ir neprakalbome apie tą vakarą. Nenorėjau apie tai kalbėti. Jau vien atgaivinti tai atmintyje yra gana sunku, visad stengiuosi negalvoti apie smulkmenas, ištraukti į paviršių tik savo neteisingai suprastos meilės griaučius. Bet dabar noriu.

Spragteliu žiebtuvėlį, užsirūkau.

Reikės kiek prisiversti, pagalvoti ir apie tai, nes jau viską išsipasakojau. Viskas, kas buvo užgniaužta manyje, dabar išversta lauk, todėl atsirado daugiau erdvės atsigauti atminčiai. Erdvu, todėl galiu apie tai galvoti be jokios painiavos ir be baimės.

Užsimerkiu ir atsuku laikrodį atgal. Mintimis nusikeliu paskui laiką, lekiu atgal į tą vakarą.

Be abejo, viskas prasidėjo ne tą vakarą.

Joks įvykis neprasideda tą patį vakarą, kada ir pasibaigia.

serina

1988-ųjų birželis

Man buvo jau gana. Man jau visko iki kaklo, ruošiausi jį palikti.

Ir visai ne dėl to, kad nebegalėjau iškęsti. Žinoma, galėjau. Galėjau vis daugiau, daugiau, dar daugiau. Galėjau pakelti viską, ką tik jis krovė ant manęs. Įsitikinau per dvejus pastaruosius metus, tačiau nusprendžiau: esu soti iki kaklo.

Jei tai reiškė, kad jis mane užmuš, tebūnie. Tegul užmuša, tada daugiau nebereiks tiek kentėti. Jis pribaigė mane. Nebegalėjau niekur nė pasisukti: nei kalbėtis su seserimis, nei susitikti su draugėmis bent šiaip paplepėti – jis nemėgo, kad valkiojuosi su kitais. Pasikalbėdavau su žmonėmis, kartu dirbančiais prekybos centre, bet iš tiesų mes nebendravome. Visas mano gyvenimas ėmė suktis tik apie jį: suteikti jam malonumo, nesupykdyti jo, laukti, kol jis atsikratys Popės. Suvokiau, kad tai ne gyvenimas. Pagaliau suaugau. Buvau jau nebe ta lengvatikė penkiolikmetė, jo išvaduota nuo nekaltybės ir nusilipdyta kaip lėlė pagal savo įgeidžius.

Atidaręs man duris, jis tai suprato. Jam tapo aišku – ar muš mane, ar nekreips dėmesio, ar sakys, kad myli, iš to jau nebus nieko gera. Nebežadu daugiau su juo pasilikti. Anksčiau ar vėliau viskas turi baigtis.

Dabar viską pergalvojusi suvokiu, kad neturėjau ten eiti. Reikėjo tik paskambinti jam ir pasakyti. Tačiau vis dėlto nuėjau. Nuėjau pasakyti jam, norėjau kalbėti aiškiai ir atvirai, kaip suaugusi.

Jo veidas, šiaip jau dengiamas pasitikėjimo savim kaukės, pasikeitė, matyt, perpratęs mano išraišką, tačiau tik akimirką, ir netaręs nė žodžio jis pasitraukė į šoną įleisti mane vidun.

– Ir kam turiu būti skolingas už šį abejotiną malonumą? – pasiteiravo pirmas eidamas į svetainę.

Išsidrėbęs ant sofos patogiau atsilošė, visu dubeniu pasislinkdamas priekin, kiek pakreipė galvą į šoną ir ištiesęs užmetė rankas ant sofos atlošo.

– Atėjau pasikalbėti, – tariau.

Net pati nustebau, kad mano balsas, visad tylus, drovus ir ramus, dabar skambėjo visai kitaip. Buvo kaip tas, ankstesnis, tikrasis mano balsas, kuriuo kalbėjau prieš susipažindama su juo. Paprastas, kasdieniškas. Kaip ir aš pati dar prieš visa šita.

– Tai kalbėk, vaikuti. Greitai bus kitas pasimatymas. Juk žinai, kad šis vakaras yra Popės, ar ne?

Pasakė tai, kaip dabar manau, norėdamas patikrinti, ar man pavyks susitvardyti. O pastebėjęs mano silpnumą iš karto juo pasinaudotų, tai būtų jam įrodymas, kad nesu visiškai laisva. Bet tada, matyt, to nesumojau. Tik žiūrėjau į jį, ir jo akyse šmėkštelėjo, lūpas kiek iškreipė nusivylimas. Akimirką aš net nesuvokiau, kas ta Popė – taip ryžtingai buvau nusiteikusi. Net pamiršau, kad dalinuosi juo. Kad jam galbūt visai nesvarbu, jog vienos mūsų, jo kankinių, daugiau nebebus. Na, gal ir svarbu, bet tik todėl, kad ne jis pirmas iššveis mane lauk.

Atsikrenkščiau, kad paskui nereikėtų mikčioti ar daryti pauzių, kad visa, ką pasakysiu, būtų aišku ir glausta, kad nenukrypčiau į šoną, – jis pats nuolatos to reikalavo iš mano rašinių.

– Aš nebenoriu, kad mes būtume pora, – pasakiau. – Noriu viską užbaigti. Šį vakarą. Nebenoriu su tavim susitikinėti.

Jis prisimerkė, lūpos niekinamai persikreipė. Akimis lėtai mane čiupinėjo nuo galvos iki kojų. Plaukus buvau susirišusi užpakaly, užsimovusi džinsus, apsivilkusi laisvus sportinius marškinėlius, nutrintą džinsinį švarkelį. Tokių drabužių jis visai negalėjo pakęsti. Tačiau didžiausias nusikaltimas buvo apsiauti juodus sportukus. Iš visos mano drabužinės jie susilaukdavo didžiausios jo neapykantos. Prie jų žvilgsnis ir užtruko ilgiausiai, paskui nušliaužė atgal iki veido. Iš jo trykšte tryško panieka.