Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Harieta… – sakau, ir man palengvėja, kad čia ne Hektoras.

Paprastai draugiškas jos veidas dabar sustingęs, stipriai sučiauptų lūpų linija tiesi, žvilgsnis rimtas ir įdėmus. Nejaučiu nė lašelio šilumos, kuri paprastai supa šią moterį ir nuo jos sklinda. Tiesą sakant, ji mane gerokai baugina. Man krūtinę palengva ima spausti baimė – tokia pati, kokią patyriau per automobilių avariją. Tuoj mirsiu. Suprantu tai, kaip supratau ir tuomet. Žudikė – Harieta.

Žudikės veide švysteli Harietos šypsena.

– Liberte, – sako ji. – Man reikia pasikalbėti su tavim apie Hektorą.

– Aš… Hm… Ketinau išeiti… – užsikirsdama atsakau. Išgirdęs, kad mano balsas virpa, Bačas nuskuodžia į savo guolį ir, galima sakyti, letenomis užsidengia akis.

– Bet pirma turim pasišnekėti, – ryžtingai pareiškia Harieta ir žengia pirmyn, versdama mane trauktis. – Nesijaudink, išvirsiu arbatos, – priduria ji ir toliau veržiasi į mano namus. – Juk aš puikiai moku virti arbatą ir būti motina.

Kišenėje turiu mobilųjį ir laikau pirštą ant skambinimo mygtuko.

Kol Harieta, lyg savo namuose, triūsė virtuvėje ieškodama indų, kad galėtų išvirti arbatos, ekranėlyje surinkau pagalbos telefoną ir įsikišau aparatą į kišenę.

Tikiuosi, tokio amžiaus moterį kaip Harieta įveiksiu, bet negaliu būti visiškai tikra, nes nesu tokia stipri kaip prieš avariją. Bet jei Harieta mane užpuls, o aš spėsiu paskambinti, tikiuosi, policijai pakaks laiko mane rasti. Esu labai priklausoma nuo mobiliojo. Pamenu, kartą Andžela pasakojo, kad ją stebina žmonių pasitikėjimas mobiliaisiais telefonais. Girdi, jie su tais daikčiukais elgiasi lyg su ginklais, galinčiais padėti išsigelbėti iš mirtinai pavojingos situacijos. „Aš – moteris, bet esu saugi, nes turiu mobilųjį“, – tada pasakė Andžela. Pritariau jai, kad tai absurdiška, nes būna, jog ir mobiliuosius turintys žmonės užpuolami, išprievartaujami ir nužudomi. O dabar pati esu priversta dėti visas viltis į mobilųjį.

Pati nežinau, kodėl neliepiu Harietai išeiti. Kažkodėl negaliu šiurkščiai su ja elgtis, nors įtariu, kad ji sumanė kai ką baisaus ir ketina man pakenkti.

Susėdame svetainėje ant sofų. Įsitaisau kuo toliau nuo jos. Išsiimu iš kišenės mobilųjį ir pasidedu ant sofos šalia, tikiuosi, kad Harieta jo nemato. Negaliu sėdėti ant sofos su ranka kišenėje.

– Tau išviriau ne arbatos, o kavos, – sako ji duodama man puodelį.

Ištiesiu drebančią ranką paimti puodelio ir lėkštelės, ir jie garsiai tarkšteli. Harietos akys, žalios kaip ir Džeko, įsminga į sužvangėjusius indus, o tada ji pakelia galvą ir pažvelgia man į veidą.

– Gerai jautiesi? – klausia ji.

– Taip, gerai, – linkteliu. Pasislenku į kitą sofos kraštą, o ji palieka sėdėti kitame priešais stovinčios sofos gale. – Kodėl turėčiau jaustis blogai?

Rūpestingai pasiruošusi arbatos – įsipylusi pieno, bet nebėrusi cukraus, Harieta porą kartų elegantiškai jos gurkšteli. Žiūriu į jos rankas, į lūpas ir tyliai svarstau, ar daug reikėjo jėgų nustumti Evą nuo laiptų ir ar tos lūpos buvo perkreiptos iš įniršio, ar šaukė, kai Harieta dirbo savo juodą darbą.

– Na štai, jau geriau, – atsidususi sako ji. – Vairuodama taip ištrokštu… – Ji atsargiai padeda puodelį ant stalo ir vėl sutelkia dėmesį į mane. Mėginu laikytis, neatrodyti įbauginta ar išsigandusi, nors man ir baugu, ir baisu. – Taigi, Liberte – Libe, noriu tavęs kai ko paklausti ir būčiau dėkinga, jei atsakytum sąžiningai.

– Gerai, – linkteliu.

– Ar miegi su Hektoru?

Sustingusi užsimerkiu, kad man ausyse be jokių trukdžių dar kartą nuskambėtų tai, ko ji paklausė. Paskui netikėdama tuo, ką išgirdau, ir šlykštėdamasi atsimerkiu.

– Ne, – atsakau. – TIKRAI NE! Kaip tau apskritai šovė į galvą šito klausti?

Krečiama šiurpo, mėginu vyti šalin net tokią mintį, kad nepriliptų prie manęs ir neužterštų proto.

– Ar žinai, kad nebūtum pirma iš Džeko žmonų, kuri tai darė?

Mudvi apgaubia tyla: aš žiūriu Harietai į akis, o ji, visai nesutrikusi, žvelgia į manąsias.

– Tu apie tai žinai? – nustembu.

– Suprantama. Juk todėl tu ir manai, kad nužudžiau Evą, ar ne?

– Aš… Aš…

– Nieko tokio, – numoja ranka Harieta. – Tavimi dėta… Sakykim, man taip pat kiltų tokia mintis.

– Iš kur žinai?

Ji liūdnai šypteli.

– Matai, mes, tokių vyrų kaip Hektoras žmonos, nesame nei kvailos, nei aklos. Matom savo vyrų silpnybes ir netaktiškus poelgius, bet prieš ko nors imdamosi turim apsvarstyti, ką galim prarasti.

Nieko negalėjau jai atsakyti, nes neįsivaizdavau savęs, gyvenančios su man neištikimu vyru. Kol kas vis dar stengiausi susitaikyti su tuo, kad Džekas tebemyli mirusią moterį; jei manyčiau, kad jis miega su kuria nors iš gyvenančiųjų čia ir dabar… Negalėčiau to ištverti.

– Matau, kad nesupranti. Leisk truputį papasakoti apie savo gyvenimą, – vėl prabyla Harieta. – Prieš daugelį metų rodydavausi su Hektoru viešumoje daug dažniau nei dabar. Taip pat eidavome kur nors pavalgyti su bičiuliais arba vieni. Kai turi du savarankiškus suaugusius vaikus, lengviau rasti laiko, kurį galėtum praleisti kaip pora. Bet netrukus pastebėjau, kad labai dažnai per tokius renginius arba restorano salėje būdavo bent viena moteris, kuri išvydusi Hektorą tiesiog suakmenėdavo. Pirmiausia ji žvilgtelėdavo į Hektorą, paskui į mane. Kartais į jį pažvelgdavo baimingai, o į mane – sutrikusi. O būdavo ir taip, kad tos jaunos moterys, kad ir kas būtų buvusios, į Hektorą žiūrėdavo su begaline užuojauta akyse, o į mane – su panieka ir pasibjaurėjimu.

Ilgainiui pavargau nuo tų žvilgsnių, vis svarstydavau, ką man negirdint jos šnabžda savo draugėms. Bet kartą man pasitaikė proga restorano koridoriuje su viena iš tų merginų – padavėja – susidurti akis į akį. Pasivedžiau ją ir paklausiau, iš kur pažįsta mano vyrą. Kai mergina mėgino tai neigti, pagrasinau, kad jei nepasakys tiesos, pasirūpinsiu, jog išlėktų iš darbo.

„Tai kalė! – dingteli man. – Privilegijuota, pinigų pritinusi kalė! Grasinti žmogui, kuriam to darbo tikriausiai verkiant reikia, kad sužinotum tai, ką nori, yra… Kalė!“

Mano veido išraiška nepraslysta Harietai pro akis ir ji sako:

– Nesididžiuoju tuo, ką padariau, bet turi suprasti, kad apie mudu su Hektoru slapta būdavo šnabždamasi, ir norėjau išsiaiškinti kodėl. Apgailestavau, kad negaliu su tais žvilgsniais ir šnabždesiais tiesiog susitaikyti. Pagaliau ta mergina man papasakojo dirbusi viešnamyje ir ten susipažinusi su mano vyru.

Įsispoksojusi į Harietą kažkur sąmonės paribyje suvokiau, kad turėčiau suvaidinti nustebusią, bet nedarysiu to, nes man negalima jaudintis.

– Matau, tau tai ne naujiena, – liūdnai sako Harieta. – Ta mergina man sakė, kad iš pradžių Hektoras buvo labai mielas, pasakodavo, kad žmona – aš – jį atstūmė, pernelyg anksti atsisakė intymių santykių, o jis nieko taip netrokštantis, kaip meilės ir švelnumo. Anot jos, pirmus kelis kartus jiedu tik šnekėjosi, kartais ji laikydavo jį apkabinusi. Paskui ta padavėja papasakojo, kad vieną naktį jis ėmė verkti dėl žlugusių santykių su žmona, o kai ji ėmė jį guosti, jis įveikė ją jėga ir paėmė… – Harietai sunku išlaikyti dalykišką toną, bet ji susiima ir tęsia: – Be jokių apsaugos priemonių.

Bežiūrint į paprastą ant stalo stovintį arbatos puodelį, jai akyse sublizga ašaros.

„Kaip galėjau pagalvoti, kad ji žudikė? Man turbūt protas pasimaišė.“