Dorothy Koomson: Moteris, kurią jis mylėjo

Devynioliktas skyrius

Libė

Man gulint lovoje ir, žinoma, galvojant apie Evą, ima skambėti telefonas. Dabar trečia valanda: kaip tik tokiu metu paprastai paskambina Džekas, pasako, kada grįš namo, ir paklausia, ko norėčiau vakarienės.

Telefono skambučiai liovėsi nuo tos dienos, kai Harieta atėjo manęs aplankyti. Nesukdama sau galvos, ji tada atsiliepė ir žmogus kitame laido gale padėjo ragelį greičiau nei paprastai.

Pamaniau, kad tai atsitiktinumas ir man nėra ko nerimauti.

Nuo tada, kai jo tėvai užsuko pas mus pavakarieniauti ir aš vengiau Hektoro, Džekas vis mėgino suorganizuoti mudviejų susitikimą. Džekas neturėtų suprasti, jog tai žinau, tad kaskart mums kalbantis baiminuosi, kad man netyčia koks žodelis neišsprūstų.

Vos galėdama pajudėti, mat būna dienų, kai jaučiuosi tarsi į avariją būčiau patekusi vakar, ištiesiu ranką į kitą lovos pusę ir pakeliu ragelį.

– Klausau, – atsiliepiu.

Tyla.

– Klausau, – pakartoju.

Tyla.

– Klausau, – nedrąsiai pakartoju vėl. Ten kažkas yra, aš žinau. Yra, bet nekalba.

– Paskutinė galimybė, – linksmai pareiškiu, mat nenoriu, kad skambintojas suprastų išmušęs mane iš vėžių. – Klausau!

Tyla.

– Gerai, tebūnie, kaip norite. Viso gero.

Dedant ragelį mano ranka taip tirta, kad prireikia kelių sekundžių, kol pataikau tiksliai ant svirtelės.

Pritraukusi kelius prie krūtinės įbedu akis į telefono aparatą ir trokštu, kad jis vėl suskambėtų; trokštu, kad tas žmogus vėl paskambintų ir įrodytų, jog vis dėlto turiu ko nerimauti ir tai toli gražu ne vien įsišėlusi mano vaizduotė prisiskaičius Evos dienoraščių.

Telefonas karingai spokso į mane nenorėdamas pasiduoti raginimui daryti tai, ko jis nenori. Įtikinamų šio skambučio priežasčių buvo net kelios: kas nors neteisingai surinko numerį; tai buvo tolimas per klaidą sujungtas skambutis; tai buvo žmogus, per vėlai susipratęs, kad apsiriko ir ne ten paskambino. Eva ir Hektoras čia tikriausiai niekuo dėti. Dėl visko kalta mano vaizduotė.

„Čirrr čirrr“, – vėl sučirškia telefonas.

Įdėmiai žiūriu į jį.

„Čirrr čirrr“, – primygtinai pakartoja jis.

Man ima daužytis širdis, o sulig kiekvienu telefono čirkštelėjimu tą vietą, kur man buvo įskilęs šonkaulis, nudiegia pulsuojantis skausmas.

„Čirrr čirrr“, – nesiliauja telefonas.

Čiumpu ragelį.

– Klausau, – griežtai sakau.

Tyla.

– Klausau.

Tyla.

– Klausau.

Tyla.

Numetusi ragelį, dar stipriau pritraukiu prie krūtinės kelius, o širdis tebesidaužo tris kartus smarkiau nei įprastai. Užuot žiūrėjusi į telefono aparatą, įsistebeiliju į televizorių, stengiuosi kvėpuoti ramiai ir nepaisyti savo baimės. Nuo kiekvieno gilaus ir pasunkėjusio kvėpsnio mano šonkaulį, kuris kadaise buvo skilęs, perveria skausmas. Prispaudžiu delną prie tos vietos mėgindama nepalūžti nei fiziškai, nei emociškai.

Sveikas protas man sako, kad turėčiau viską papasakoti Džekui ir paskambinti į policiją. Bet ką aš jiems pasakysiu? Kad radau velionės Džeko žmonos dienoraščius ir manau, kad Džeko tėvas ją nužudė, nes mokėdavo jai už seksą ir leisdavo jos kūnu naudotis ir kitiems vyrams? Kad kvailai suklydau prasitarusi Hektorui apie tuos dienoraščius ir dabar jis mėgina įbauginti ir mane? Puikiai įsivaizduoju, ką jie atsakys: „Taip, Libe, mes suprantame, neseniai patirta trauma paveikė tavo tikrovės suvokimą, taip, žinoma, mes tikime kiekvienu dienoraštyje parašytu žodžiu. Ne, nemanome, kad tai viso labo jaunos ir labai sutrikusios prostitutės perdėtos fantazijos. Nieko nelaukdami suimkime garsų advokatą ir visuomenėje žinomą vyrą Hektorą Bričamą.“

„Kas čia per triukšmas?“

Mano žvilgsnis akimirksniu nukrypsta į duris, mat neabejoju, kad kažkur už miegamojo durų girdėjau girgžtelėjimą ir dunkstelėjimą. Namas senas ir jame nuolat kas nors girgžda, bet šį kartą garsas tikrai buvo tikslingas ir neatsitiktinis. Man dar smarkiau ima plakti širdis.

Gal paskambinti Džekui ir paprašyti grįžti namo? Viską jam išklosiu. Papasakosiu apie dienoraščius; pasakysiu, kad žinau apie Evą ir Hektorą; kad man atrodo, jog Hektoras mane persekioja, kaip kadaise persekiojo Evą. O jis pasakys… jis pasakys, kad…

Net negaliu įsivaizduoti, ką jis pasakys.

Ir ką jis galėtų pasakyti? Kaip Džekas pasijus sužinojęs, ką Hektoras padarė Evai? Juk akivaizdu, kad jis dar nesusigyveno su mintimi, jog Eva buvo prostitutė, tad ką darys sužinojęs, kokį žiaurų jo tėvo elgesį jai teko ištverti? Juk jis Evą mylėjo – ir tebemyli .

„Čirrr čirrr!“ – vėl ima skambėti telefonas.

Įsispoksau į aparatą. Atsiliepti nenoriu, bet kas kartą, kai atsiliepiu ir niekas su manimi nekalba, tarsi sulaukiu patvirtinimo, kad neišprotėjau ir dėl Hektoro elgesio nesijaudinu. Bet tas skambutis taip pat man primena, kad, jei tylėsiu, Hektoras gali mane nužudyti, kaip tikriausiai nužudė Evą, ir išsisukti nuo atsakomybės.

„Čirrr čirrr!“ – šaiposi telefonas.

Tebespoksau į jį.

„Čirrr čirrr! Čirrr čirrr!“

Čiumpu ragelį.

– Klausau.

Tyla.

– Klausau.

Tyla.

Numetu ragelį ir suvirpu visu kūnu, iš akių pasipila ašaros.

Ir tuoj pat vėl:

„Čirrr čirrr.“

Vėl pakeliu ragelį.

– Jei dar kartą paskambinsite, kreipsiuosi į policiją, – sakau.

– Čia tu, Libe? – suglumęs klausia Džekas. – Kas atsitiko?

Išgirdus jo balsą man taip palengvėja, kad visai praskystu, visą kūną supurto rauda, kurios negaliu suvaldyti.

– O Dieve, Džekai, – kūkčiodama šiaip taip ištariu. – Manau, kažkas ketina mane nužudyti.

Džekas

Libė ne isterikė, tad kai verkdama telefonu pasakė, kad kažkas mėgina ją nužudyti, aš ja patikėjau. Iš karto iš darbo išlėkiau namo. Kiekvienu žingsniu įveikdamas dvi pakopas užlėkiau akmeniniais laiptais, įkišau raktą į spyną ir… vos nepargrioviau Libės. Ji stovėjo ten, už durų, basa, rankoje suspaudusi mobilųjį. Visai kaip kadaise Eva.

Man suspaudžia širdį matant Libę, ir apimtą siaubo, ir jaučiančią palengvėjimą, – taip kadaise atrodydavo ir Eva vakare man grįžus ir įžengus pro duris. Gal kas nors mėgino nužudyti ir Evą? Ji niekada to nesakė, net po to paslaptingo užpuolimo. Vis klausdavau jos, kodėl ji tokia nervinga, o ji vis pasiteisindavo, girdi, buvusi paika, žiūrėjusi kelis siaubo filmus ir paskui pasidalijusi tomis šiurpiomis istorijomis su bendradarbėmis ir koledžo bendramokslėmis. Bet kad Libė elgtųsi visai taip pat po to, ką pasakė telefonu… Gal Eva tikrai buvo nužudyta?

Kurgi ne, Eva buvo nužudyta. O kam ją reikėjo žudyti? Jos praeitis jau seniai buvo būtent praeitis , tėvas neatpažino jos kaip merginos, su kuria anksčiau turėjo santykių, tad neturėjo jokios priežasties jos skriausti. Be to, žmogžudystė yra tai, kas nutinka kitiems žmonėms, kitoms šeimoms. O tokie kaip aš pakliūva į nelaimingus atsitikimus.

Libė puola man į glėbį, tiesiog prilimpa prie manęs, įsitveria iš visų jėgų taip, kaip niekada nėra manęs laikiusi. Anksčiau nesu pastebėjęs, kad Libė manęs taip laikytųsi, niekad neparodydavo, jog jai reikia, kad būčiau stiprus ir ją saugočiau. Bent jau iki šiol. Man suspaudžia širdį.

– Viskas gerai, viskas gerai, – raminu glostydamas subtilius jos galvos linkius. Ji visa dreba, o širdis krūtinėje taip daužosi, kad tą šėlsmą jaučiu kūnu.

– Kas nutiko? – klausiu.