Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Tuo metu dar turėjome intymių santykių, tad jis rizikavo užkrėsti mane kokia nors limpama liga, bet dėl to Hektoras, rodos, visai nesijaudino. Mergina taip pat man sakė, kad Hektoras nuolat pas ją grįždavo – kaskart prisistatęs vis kitu vardu, kad galėtų pas ją patekti. Per kiekvieną apsilankymą jis elgdavosi vis blogiau, šiurkščiau ir šlykščiau. Ir nors kaskart palikdavo vis daugiau arbatpinigių, atėjusio penktą kartą ta mergina jo siaubingai bijojo. Į tai, kad tas klientas su ja žiauriai elgiasi, viešnamio savininkai žiūrėjo pro pirštus, mat Hektoras dosniai sumokėdavo, ir jį įleisdavo su ja pasimatyti. Po dešimto karto mergina iš to viešnamio išėjo: negalėjo ištverti streso ir nežinios, ar Hektoras grįš ir kada grįš.

Vis dar įbedusi žvilgsnį į tuščią erdvę, skiriančią praeitį ir dabartį, į erdvę, kurioje mes visi apmąstome įvairiausius dalykus, Harieta šiurkštokai nusibraukia skruostu besiritančią ašarą.

– Žinojau, kad ji nemeluoja ir kad mano vyras – pabaisa.

– Tai kodėl jo nepalikai? – klausiu.

– Kaip aš galėjau jį palikti? – nustebusi kilsteli antakius ji. – Ar tau bent akimirką šmėstelėjo mintis, kad Hektoras yra iš tų vyrų, kurie leistų kam nors juos palikti? Didžiąją savo savarankiško gyvenimo dalį buvau namų šeimininkė ir motina. Daugelį metų niekur nedirbau, tik tvarkiausi namuose. Tai Hektoras sprendžia, kada ir kas baigsis; jis niekada nebūtų man leidęs išeiti nepatyrusiai nuostolių, be to, būtų labai pasistengęs supančioti mane visokiausiais teisiniais dalykais ir atskirti nuo vaikų. Dariau, ką galėjau: palikau santuokinę lovą ir ėmiau kurti planus. Jau seniai slapta taupau pinigus. Greitai turėsiu atsidėjus tiek, kad galėsiu palikti Hektorą ir nepatirdama per daug didelių nuostolių ištverti bet kokius teismus.

– Bet galėtum jau rytoj persikelti gyventi čia. Mes turim daugybę kambarių.

Harieta ryžtingai papurto galvą:

– Ne. Nepamiršk, turiu du sūnus, ir nors baiminuosi, kad Džekas apie Hektorą žino daugiau, nei norėčiau, neaišku, ką žino Džefris, tad kol nepaliksiu tų namų ir nuoširdžiai su juo nepasikalbėsiu, negaliu rizikuoti ir kenkti mudviejų santykiams.

Negaliu suprasti, kodėl ji lieka gyventi su vyru, kuris jai toks bjaurus, kuris ją daug metų žemino ir kurio ji negerbia. Kad išsaugotų orumą? Nemanau, jog aš galėčiau taip pasielgti, – net dėl savo vaiko, – nes baimė jam pakenkti, baimė savo pavyzdžiu, pačiai to nesuvokiant, parodyti, kad toks elgesys priimtinas, pranoktų visa kita.

– Kodėl manai, kad aš miegu su Hektoru? – klausiu.

Harieta gurkšteli arbatos ir aš, matydama, kaip ji tuščiomis, bet nelyginant deimantai spindinčiomis akutėmis žvelgia sau priešais, suprantu, kad ji galvoja, ką atsakyti.

– Sužinojusi, kodėl tos jaunos moterys (o jos beveik visada buvo jaunos) varsto mane tokiais žvilgsniais, man teko apsispręsti rečiau rodytis viešumoje su savo vyru. Tie žvilgsniai buvo nepakenčiami. Užtat daugiau laiko ėmiau leisti su jo draugų žmonomis: visos persimesdavome supratingais žvilgsniais, nes visos (žinoma, kiekviena savaip) mėginome susitaikyti su žinia apie savo vyrų neištikimybę. Paaiškėjo, kad toli gražu ne man vienai taip nutiko. Kitos žmonos taip pat taikstėsi su esama padėtimi. Tuomet dar tvirčiau ėmiau tikėti, kad mano sprendimas sėdėti ir laukti yra teisingas.

Ir štai vieną dieną mano mylimas sūnus Džekas parsivedė namo merginą, kurią ketino vesti. Labai apsidžiaugiau, kad jis pagaliau nutarė susitvarkyti gyvenimą, bet įsivaizduok, koks mane apėmė siaubas, kai jos akyse pamačiau tokią pat baimę ir supratau, kad ir ji Hektoro išniekinta. Jiedviem nesisvečiuojant padariau išvadą, kad jai nutiko kažkas dar blogiau, kažkas rimčiau ir tai labai asmeniška. Džekas nieko nenujautė, todėl turėjau tylėti, tačiau gyventi tą žinant buvo siaubinga. Nors tai buvo vienas sunkiausių dalykų, kuriuos privalėjau padaryti, vis dėlto nusprendžiau kuo rečiau matytis su sūnumi, kad jai nereikėtų vėl to patirti.

Kai jiedu nusprendė susituokti slapta ir mano įtarimai pasitvirtino, verkiau dvi dienas. Dėl to, ką padarė Hektoras, negalėjau dalyvauti sūnaus vestuvėse.

„Ir vis dėlto savo svetainėje pasistatei jų vestuvinę nuotrauką“, – pagalvoju.

– Vis tiek nesuprantu, kaip visa tai susiję su tavo mintimi, kad mudu su Hektoru…

– Libe, tavo žvilgsnis toks pat. Kai pirmą kartą tave sutikau, taip nežiūrėjai, ir kelerius pastaruosius metus nieko panašaus nepastebėjau, bet kai matėmės paskutinius du kartus, tavo akyse atsispindėjo baimė ir neapykanta… Labai išsigandau, ar tik jis nebus pasinaudojęs proga, kad po avarijos dar jautiesi silpna; ar tik nebus pasinaudojęs tuo, kad tebesi pažeidžiama.

Mano žvilgsnis nukrypsta į šalia, ant sofos, mano pasidėtą mobilųjį užtemusiu ekranėliu. Po ta juoduma slepiasi skaičiai, mano galimybė pasiųsti pagalbos skambutį. Kaip tik dabar man ir reikia pagalbos. Kiek jai prisipažinsiu žinanti? Viena vertus, jeigu ji žino, galbūt tokio didelio pavojaus Hektoras man ir nekelia? Kita vertus, iš kur man žinoti, kad galiu ja pasitikėti? Kaip ji galėjo tą pačią akimirką, kai sužinojo tiesą, nepabėgti nuo tokio vyro kaip Hektoras? Iš kur man žinoti, gal jai – Stokholmo sindromas? Gal Hektoro įsakymu ji nužudė Evą ir dabar atėjo rinkti jam informacijos?

– Sužinojau, kad jis lankosi pas prostitutes, ir ėmiau jį niekinti, – paaiškinu. – Atsiprašau, bet vien pagalvojus apie jo elgesį man darosi koktu.

– O Eva? – klausia ji. – Ar žinojai apie Evą?

– Numaniau. Kai šiek tiek žinai apie Evos praeitį, apie tai, kokiame skurde ji gyveno, be to, kai matai, kaip kartais Džekas elgiasi su savo tėvu, nėra sunku padaryti išvadas.

– Džekas žino apie Evą ir savo tėvą?

– Manau, taip, – linkteliu. – Nors tiesiai niekada jo neklausiau.

Harietos akyse ir veide šmėsteli atvira ir bauginanti kančia. Noriu prieiti prie jos, apkabinti, parodyti, kad gali išsiverkti man ant peties, ir aš ją suprasiu. Bet jai tai nebūtų priimtina. Taip pasielgti jai būtų neoru, o, be visų kitų nesėkmių, dar ir šios tikrai neištvertų.

– Daugiau tavęs nebevarginsiu, – sako ji. – Ir taip jau gerokai sugaišinau tave, naudodamasi tavo geranoriškumu.

Negaliu taip paprastai jos išleisti. Neatleisčiau sau, jei pakeliui namo Harietai kas nors nutiktų.

– Ne, Harieta, pasilik, – primygtinai prašau. – Pernakvok pas mus.

Ji sutrikusi, bet turbūt ne kažin kiek daugiau už mane, mat ir aš verdama burną neketinau kviesti jos nakvynei.

Nusišypsau ir gūžteliu.

– Pasilik. Namo grįši rytoj. Praleisti vieną naktį be Hektoro tau bus tik į gera, o man draugija taip pat ne pro šalį.

Ji vis dar nieko nesako.

– Daugiau apie tai nebekalbėsim, tiesiog mėgausimės buvimu drauge, pažiūrėsim televizorių, paskaitysim, išgersim po porą taurelių.

„Darysime tai, ko niekada nedarei su Eva.“

– Būtų malonu, Liberte, – nusileidžia Harieta ir tramdydama kančią nusišypso.

Neįsivaizduoju, kokia vieniša ji šitiek metų turėjo jaustis ir kaip tą vienatvę ištvėrė.

Nusišypsojusi Harietai atsistoju ir einu vėl kaisti virdulio. Pamačiusi, kad ant sofos turiu pasidėjusi mobilųjį, ji žybteli akimis, o tada jos žvilgsnis nukrypsta į mane. Abi suprantame, kodėl jis ten padėtas, bet dabar tai nebesvarbu. Mat širdies gilumoje žinau, kad Harieta negalėtų nieko nužudyti.

– Leisk tau padėti, – pasisiūlo ji imdama padėklą, ir aš pirmąkart pajuntu, jog galėčiau geriau pažinti šią moterį, juolab kad visuomet ją mėgau.