Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Turiu iš čia išeiti, – apimta panikos ir siaubo pareiškia ji. – Tuoj pat. Kuo greičiau išvesk mane iš čia, maldauju.

– Tu basa, – primenu. – Leisk, atnešiu tavo…

– Ne! – užsispiria Libė, o jos isterija pavojingai stiprėja, kyla kaip potvynio banga, tuoj prasiveršianti pro apsauginį pylimą ir tapsianti nevaldoma. – Turiu dingti iš čia. Tuoj pat.

– Gerai, – linkteliu.

Pažvelgiu į Bačą, nuvargusiu žvilgsniu stebintį mudu iš savo guolio, aiškiai suprantantį, kad Libę ištiko nervų priepuolis. Atidarau lauko duris, ir nuo vidun plūstančios šviesos ji susigūžia. Kaip ir įtariau, iš namo Libė neidavo – nekeldavo kojos net į kiemą.

Giliai kvėpuodama, ji įdėmiai žiūri į priešais plytintį pasaulį, paskui atsisuka ir meta žvilgsnį į pasaulį jai atstojusį mūsų namą. Tada nedrąsiai žengia į lauką, padais jausdama šaltus akmenis ir krūpčiodama.

– Ar tau reikia… – mėginu paklausti tiesdamas jai ranką.

– Ne, – atsako ji ryžtingai stumdama mane į šalį. – Galiu ir pati. – Ir vėl įsispokso į pasaulį priešais. – Aš galiu, – pakartoja, tik šį kartą tyliau ir ne taip užtikrintai.

Drebėdama, abiem rankomis įsitvėrusi turėklų ji šiaip taip nusileidžia laiptais. Žiūriu į ją, kaip tėvai žiūri į pirmuosius žingsnius žengiantį savo vaiką: siaubingai kankindamasis, norėdamas suspausti ją glėbyje ir padėti, apsaugoti nuo kančių, galimos klaidos ir griūties, bet, kita vertus, suprasdamas turįs leisti jai eiti pačiai. Nežinau, koks namuose slypintis siaubas išvijo ją į lauką, bet jaučiuosi jam už tai dėkingas.

Nusileidusi laiptais Libė sustoja, bet turėklų nepaleidžia, lėtai apsižvalgo tyrinėdama aplinką, jausdama gaivų jūros orą, atkreipia dėmesį į dangaus platybes ir smulkmenas, iš kurių susideda pasaulis, kuriame gyvename. Dar kartą giliai įkvėpusi ji paleidžia turėklus ir eina prie automobilio.

– Nuvežk mane kur nors, – iš baimės virpančiu veidu sako ji spoksodama į mašinos durelių rankeną.

– Tikrai to nori? – klausiu.

Libė linkteli, nors aiškiai matau, kad ji nenori sėsti į automobilį.

– Vežk bet kur, kad tik toliau nuo čia.

Ji ištiesia ranką, bet rankenos nepaliečia, tarsi to neleistų padaryti kokia kliūtis. Laukiu, nes noriu pamatyti, ar jai pavyks, ar ji įveiks šią paskutinę baimės pastatytą užtvarą, bet Libė neįstengia. Jos ranka lieka sustingusi ore kaip paminklas narsiam ketinimui, kaip nesėkmės įrodymas, kaip tobulas proto pergalės prieš materiją pavyzdys.

Atidarau dureles, ir Libė giliai kvėpuodama žingteli į priekį. Noriu ją sustabdyti, pasakyti, kad ji neprivalo to daryti, bet geriau nereikia. Jei nuspręs, kad negali, vadinasi, negali, – mano veiksmai neturėtų tapti Libei dingstimi atsisakyti bent mėginimo. Drebėdama, giliai alsuodama ji vėl mėgina kelti pėdą ir artintis prie automobilio, bet paskui purtydama galvą ima trauktis.

Atatupsta ima trauktis, atsisėda ant laiptų ir visa tirtėdama įsispokso į mašiną.

– Aš negaliu, negaliu sėsti į automobilį.

Prisėdu šalia.

– Kas su manim bus, Džekai? – paklausia ji ir pratrūksta verkti pirmą kartą nuo tada, kai gulėjo ligoninėje. – Nieko negaliu. Nei išeiti iš namų, nei juose likti; negaliu įsėsti į mašiną; negaliu eiti į pasaulį taip atrodydama. Negaliu dirbti. Nieko neturiu. Kažkoks automobilį vairavęs ir mobiliuoju šnekėjęsis besmegenis niekšas sugriovė man gyvenimą. Tai neteisinga. Ką aš jam padariau?

Žinau, nesu tobula, suprantu, kad gyvenime kelis kartus esu kvailai nusprendusi, bet ar jam bent kiek rūpi, ką man padarė? Jis savo klaidą lengvai pamiršo. Kiekvieną rytą tas vyras žvelgia į save veidrodyje ir nemato šito . O kas galų gale beliko man? Man viskas žlugo, ir tik dėl to, kad vieną dieną kartu su savo vyru įsėdau į automobilį.

– Man labai gaila, – sakau.

– Norėčiau būti stipresnė, būtų gerai, jei galėčiau pažvelgti į veidrodį ir po visko, kas nutiko, jaustis kuo puikiausiai. Norėčiau kaip nors viską pakreipti į gera, bet negaliu. Negaliu. Negaliu.

Kaskart, kai Libė sukūkčioja, jos rauda plėšo mane į gabalus kaip grandininis pjūklas šilką.

Aš taip verkiau dėl Evos. Taip apraudojau save, praradusį Evą. Suvokusį, kad nesvarbu, ko imčiausi, negaliu pakeisti to, kas atsitiko, ir gyventi toliau, rodos, nėra nei prasmės, nei tikslo. Juolab kad esame mirtingi ir riboti, o visa mūsų egzistencija žiauri ir beprasmė. Taip, tikrai tikėjau, kad gyvenimas yra žiaurus, jei krečia mums tokius piktus pokštus. Sutinkame žmogų, įsimylime jį, o tas žmogus iš mūsų imamas ir atimamas. Tad kam apskritai įsimylėti, jei meilė neišvengiamai baigsis? Kam mums širdys jausti, jei anksčiau ar vėliau vis tiek liksime sugniuždyti?

Libė palūžo; ji gedi savo ankstesnio gyvenimo, ankstesnės savęs ir asmenybės, kuria būtų tapusi. Žinau, kaip ji jaučiasi, suprantu, jog baimė, kad turėsi iš naujo susikurti save iš ankstesnės savo asmenybės likučių, gali atrodyti neįveikiama. Bet jai pavyks. Žinau, kad pavyks.

Libė leidžia man apglėbti ją rankomis ir visu kūnu, apgaubti meile, kurią jai jaučiu. Jai nereikia žinoti, ką atradau ir ką man padėjo apmąstyti ir suprasti jos sprendimas nutraukti mudviejų santykius. Jai tereikia, kad būčiau čia, laikyčiau ją apkabinęs ir klausyčiausi jos, kaip ir dera geriausiam draugui.

Dvidešimtas skyrius

Libė

– Džiaugiuosi, kad grįžai į darbą, – sako Orla Dženkins mudviem sėdint jos kabinete.

– Negrįžau, – tyliai ištariu.

– Kodėl? – pasiteirauja ji.

– Nes jei grįžčiau, tarsi prisipažinčiau pralaimėjusi, tiesa? – paaiškinu. – Tarsi išsiduočiau ir tau, ir pasauliui, kad nesu stipri, kad esu silpna ir man reikia pagalbos. Man nepatinka taip jaustis. Nemėgstu jaustis bejėgė.

Puikiai galiu suprasti daugybę dalykų, kuriuos teko patirti Evai. Nuolatinį rūpestį dėl pinigų, jausmą, kad esi priremta prie sienos, ir nežinojimą, ką daryti, jei toli gražu negali gauti to, ko nori.

Panašiai kaip dabar: noriu būti su Džeku. Ypač po pastarųjų dviejų dienų, kai jis nėjo į darbą ir buvo su manimi. Sėdėjo, laikė mane apkabinęs, klausėsi ir leido išsiverkti. Jo atžvilgiu tai neteisinga, nes juk aš nutraukiau mudviejų santykius, bet kitaip pasielgti negalėjau. Man jo reikėjo. Ir aš jo tebegeidžiu. Žinau, Džekui tikriausiai sunku mane mylėti, bet aš vis tiek jo geidžiu. Vis dar trokštu būti su juo. Vis noriu paklausti jo, gal mums dar kartą pamėginti? Ar dabar, kai žinau, kodėl jis nekalba apie Evą, nevertėtų pradėti visko iš pradžių? Bet ar galiu taip pasielgti, prieš tai nepapasakojusi jam apie Hektorą? Nebūdama tikra, kad Džekas apskritai kada nors besąlygiškai mane mylėjo? Tiesiog nežinau, ką daryti. Kaip ir Eva, jaučiuosi patekusi į padėtį be išeities.

Kai Džekas visą dieną namie, telefono skambučiai, žinoma, liovėsi, bet tai tik smulkmena, palyginti su tuo, kad supratau neįstengianti susidoroti su situacija, į kurią patekau.

Ir anksčiau žinojau, kad nesusitvarkau, tam tikra prasme mėginau „gyventi toliau“, bet man buvo lengviau sutelkti dėmesį į Džeko maniją dėl Evos, paskui – į Evos dienoraščius, o dar vėliau – į Hektorą, nei pripažinti, kad man reikia pagalbos. Man reikia susivokti, ką jaučiu, tada pažvelgti į save iš šalies ir imti iš naujo kurti savo gyvenimą.

– Kiekvienam kartais prireikia pagalbos, – ramiai ir maloniai sako Orla Dženkins.

– Taip, tikrai.

Orla Dženkins atsidūsta.

– Su tavim bus labai sunku, ar ne, Libe? – klausia ji.