Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Myliu tave, Harieta, – sako jis.

Žinau, kad myli. Savotiškai. Toks vyras kaip jis gali mylėti vieninteliu būdu: savanaudiškai. Dabar jis turi taip sakyti, nes yra silpnas ir pažeidžiamas. Hektoras nori užsitikrinti, kad dabar, kai jam manęs reikia ne vien solidžiam įvaizdžiui visuomenėje palaikyti, jo nepalikčiau.

Ir aš jo nepaliksiu. Nemyliu, bet vis tiek nepaliksiu. Iš pradžių ketinau, bet kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo dažniau man kildavo klausimas: kodėl aš turėčiau išeiti? Juk tai mano namas, mano namai, mano gyvenimas. Kodėl turėčiau išeiti, jei nieko bloga nepadariau?

Bet kai slapta pasiklausiusi Džeko ir Greisės pokalbio sužinojau, kad Džeką, o anksčiau ir Džefrį, Hektoras buvo nusivedęs į viešnamį ir mėgino paversti sūnus savo paties kopija, perteikti jiems savo ydas, supratau negalėsianti išeiti iš namų. Ir kam man išeiti, jei, užuot išėjusi, galiu padaryti kai ką kita?

Hektoras visada pasikliovė manimi ir leisdavo tvarkyti kasdienius reikalus. Vienas iš jų – vaistų pagal išrašytus receptus pirkimas ir tablečių, kurios kasdien turi būti išgertos, sudėliojimas į tam skirtą dėžutę. O internetas – nuostabus dalykas. Jame gali įsigyti visokių dalykų. Pavyzdžiui, reikalingų, bet labai nestiprių vaistų. Reikėjo laiko, bet mano planas turėjo pavykti. Ir pavyko.

– Nenoriu tavęs prarasti, – priduria jis.

Hektorui manęs reikia. O man reikia jo, kad atsiimtų už tai, ką padarė mano vaikams, ir už tai, kad mane žemino.

– Nesijaudink, Hektorai, – sakau jam imdama už rankos. – Aš niekur neinu. Ir niekada tavęs nepaliksiu.

Dėkingas ir pajutęs palengvėjimą jis nusišypso, o aš taip pat atsakau jam šypsena džiaugdamasi, kad visus tuos metus buvau kantri ir kad yra toks išradimas kaip internetas.

Dvidešimt pirmas skyrius

Libė

Dienoraščiai užsidega akimirksniu, ugnis godžiai ryja popierių ir netrukus jis virsta melzganomis liepsnomis, virpančiomis ir šokčiojančiomis, sutviskančiomis visais įmanomais oranžiniais atspalviais. Smarkiai plakančia širdimi žiūriu, kaip jie dega, ir žinau, kad elgiuosi teisingai. Ji taip norėjo.

Eva mirė, kad Džekas niekada nesužinotų, koks pabaisa yra jo tėvas, ir dabar, kai esu saugi, suprantu, jog ne mano reikalas šią paslaptį atskleisti. Man nedera jaukti buvusių jųdviejų santykių ir skatinti Džeką iš naujo apmąstyti meilę, kurią jiedu vienas kitam jautė. Evai Cezario keltas siaubas baigėsi: dabar jis taip sunkiai serga, kad jau niekada nieko nebenuskriaus. Eva to ir troško, tad dabar ji gali ilsėtis ramybėje.

Liepsnoms užgesus, sėdžiu ir laukiu, kol kepsnys pravės. Diena šviesi ir giedra, man virš galvos skaisčiai šviečia saulė, tarsi pasaulyje nebūtų jokių rūpesčių. Pelenai vėsta gana greitai: susemiu juos ir išbarstau po kiemą. Sužinojau, kaip Evai patiko šis namas, todėl visai suprantama, jog tai, kas iš jos liko, bus išbarstyta čia ir taps šio namo istorijos dalimi. Palyginti su didžiuliu namu, kiemas gana mažas, todėl man pavyksta po truputį pelenų – po trupinėlį Evos – paberti beveik kiekviename jo plotelyje.

Plaudamasi rankas žvilgteliu į kiemą ir pamatau ją ten. Ji stovi vidury pievelės, apšviesta ryškios, nuostabios saulės šviesos, beveik permatoma. Vilki savo suknelę, avi sportbačius – visai kaip tą dieną, kai ją nusipirko. Jos veidą nutvieskia šypsena, aplink gražias melsvai žalias akis susimeta raukšlelės, ir jos veido bruožai sušvelnėja. Ji pakelia ranką ir man pamoja.

Daug negalvodama ir aš jai pamoju.

Eva kažką sako, ji lauke, o aš viduje, bet girdžiu jos balsą, nors žinau, kad tai negali būti tikra. Ir šį kartą jos balsas skiriasi nuo tų, kuriuos įsivaizduodavau anksčiau. Jis švelnus, aiškus ir paprastas – tokiu balsu galėtų kalbėti bet kuri gatvėje sutikta moteris.

– Ačiū, – padėkoja ji man.

– Ačiū tau, – atsakau.

Man už nugaros trinkteli durys.

– Libe, ar tu pasiruošusi? Jei dabar neišeisime, Bačas pražiopsos susitikimą su savo drauge, škotų terjere.

– Jau einu! – šūkteliu Džekui vis dar negalėdama atitraukti akių nuo Evos. – Pasakei, lyg Bačas ketintų nuveikti ką nors daugiau, o ne vien stovėti, žiūrėti į ją ir varvinti seilę.

Eva mosteli ranka pavarydama mane, tarsi leisdama suprasti, kad eičiau ir toliau gyvenčiau savo gyvenimą. Jos šypsena išblėsta, o kai pamoju, Eva tiesiog išnyksta, ir tada visa savo esybe pajuntu, kad ji pagaliau visam laikui iškeliavo į geresnį pasaulį.

Apie knygą

Kai man kilo mintis rašyti septintąjį romaną „Moteris, kurią jis mylėjo“, nusprendžiau papasakoti istoriją apie moterį, kuri santuokoje jaučiasi antrarūšė. Ji labai įsimyli vyrą, su kuriuo trokšta praleisti visą gyvenimą, ir viskas būtų tiesiog tobula, jei ne velionės jo pirmosios žmonos šmėkla, vis temdanti jų santykius.

Norėjau atsakyti į klausimą, kas yra meilė žvelgiant akimis žmogaus, kuris santuokoje nesijaučia esąs svarbiausias. Mano sukurta herojė tam tikra prasme suprato, kad virš jos santuokos visuomet kybos mirusios pirmosios žmonos prisiminimas, bet tik tuomet, kai jai nutiko kai kas labai skausminga, ji buvo priversta iš naujo įvertinti visą savo gyvenimą ir taip pat ėmė atidžiai tyrinėti savo santuoką. Ji ima suvokti, kad pirmoji žmona jos vyrui nėra tokia tolima praeitis, kaip ji manė, ir todėl kyla klausimas, ką jai daryti toliau?

Planuojant būsimą pasakojimą, permąstant pagrindinę jo mintį, jausmus ir įvykius, palengva vis stiprėjo užmačia papasakoti pirmosios žmonos istoriją jos pačios lūpomis. Antroje jos buvusio vyro santuokoje ji – nepažįstama figūra, šmėkla, nepasiekiama dabartinės žmonos Nemezidė. Giliau mąstant apie šią veikėją, Evą, man šovė mintis paminėti didžiąją jos paslaptį. Ir ta paslaptis tapo vienu kertinių šios knygos akmenų. Atradus šią vieną iš pagrindinių knygos temų, rašoma istorija rutuliojosi savaime.

Taigi turėjau visas pagrindines romano dalis, pagrindinius veikėjus ir norimą papasakoti istoriją. Tačiau ją pasakodama aš ir vėl patyriau asmeniškų pokyčių. Labiausiai ji pakeitė mano požiūrį į savo atvaizdą veidrodyje ir nuotraukas, kuriose esu nufotografuota.

Prieš pradėdama šią knygą, maniau žinanti savo požiūrį į grožį: kad išorinis grožis ne kažin ką reiškia; kad tikrasis grožis sklinda iš vidaus; kad tai, ką darai, svarbiau už tavo išvaizdą. Tebetikiu tuo, tik dabar dar žinau, kad būti gražiai reiškia kur kas daugiau.

Pasakodama apie Libę, gyvenančią gyvenimą moters, visam laikui traumuotos tiek dvasiškai, tiek fiziškai, nuolat turėjau domėtis ir vis iš naujo vertinti, kaip jaučiuosi dėl savo išvaizdos. Ir tai, ką išsiaiškinau, mane nustebino: toli gražu nebuvau tokia patenkinta savimi, kaip man atrodė. Supratau tai priėjusi prie veidrodžio; prieidavau prie jo ne pažiūrėti, kaip atrodau, o rimtai paieškoti trūkumų. Ir dažnai nusimindavau pamačiusi, kad mano oda nėra nepriekaištinga, kad veidas nevisiškai simetriškas, kad nesu tobula. Tas pats ir su nuotraukomis: mačiau jose ne vieną užfiksuotą savo gyvenimo akimirką, o nereikalingus kilogramus, ne vietoj krintančią plaukų sruogą… ir visus kitus požymius, kad nesu tobula.

Parašiusi Libės istoriją supratau, kad turiu būti už daug ką dėkinga ir, nors niekada nebūsiu modelis, galiu džiaugtis tuo, ką turiu, liautis vertinusi savo išvaizdą pagal kitų žmonių kriterijus, o svarbiausia – didžiuotis, jog esu tokia vienintelė ir nepakartojama. Tai ir yra grožio esmė: didžiuotis savimi tokia, kokia esi, – nesvarbu, kaip atrodai; leisti sau būti laimingai, net jei modelių ieškotojai nepramins tako į tavo namus; žiūrint į save matyti žmogų, tobulą ir unikalų.