Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Klausyk, kai grįši, norėčiau, kad pagaliau pasikalbėtume, kaip seniai žadėjome.

– Tikrai?

– Tikrai. Noriu su tavim pasišnekėti apie mudu ir… dar daug ką norėčiau tau paaiškinti. Tad iki pasimatymo.

– Aš taip pat to noriu, – sako Džekas. – Pamėginsiu kuo greičiau ištrūkti iš darbo.

Atsisveikiname ir baigiame pokalbį.

Glausdama Bačą galvoju apie Džeką ir apie tai, kaip visus tuos metus jam vienam teko taikstytis su Evos mirtimi ir jos gyvenimu. Jis niekada niekam negalėjo papasakoti visos istorijos, tad nieko nuostabaus, kad vos tik pamėgindavau išsiaiškinti, ką jis jaučia, Džekas tuoj pat užsisklęsdavo.

Jis tikriausiai jautėsi toks vienišas, toks sugniuždytas. Gal kai papasakosiu Džekui tiesą, jis nesijaus toks kaltas, kad Eva mirė vienui viena? Galbūt suvokus, kad yra kitas žmogus, taip pat viską žinantis apie jos gyvenimą, Džekui bus lengviau apie tai kalbėti ir bent jau pradėti su tuo susitaikyti? Gal Džekas ir nekęs manęs, kad pagaliau sugrioviau jo susikurtą tėvo įvaizdį ir papasakojau apie Evą viską, ką reikėjo, tačiau jis bent jau išsilaisvins. Bent jau išsivaduos nuo savo tėvo ir supras, kad Eva – jau praeitis.

Be to, viską Džekui pasakyti ir parodyti Evos dienoraščius turiu ir dėl savo pačios saugumo. Nenoriu jo skaudinti, nenoriu vėl priminti kiekvienos jo gyvenimo su Eva sekundės, bet taip pat nenoriu būti nužudyta. Hektoras grįš, jis vis grįš, kol gaus, ko nori. O jis nori išsisukti nuo žmogžudžiui tenkančios atsakomybės.

Po dviejų valandų Džekas man vėl paskambina. Drebančiu ir aukštu balsu, kovodamas su baime ir nerimu, jis man pareiškia negalėsiąs tuoj po darbo grįžti namo.

– Mano tėvas… – sako Džekas. – Jam stiprus širdies smūgis, ir gydytojai abejoja, ar sulauks ryto.

Džekas

Kai man suėjo penkiolika, tėvas nusivedė mane į viešnamį, liepė pasirinkti moterį ir su ja padaryti tai pirmą kartą. Kai atsisakiau, jis nutarė elgtis su manimi kaip su nevykėliu. Būdamas dvidešimt devynerių susiradau žmoną, kuri kadaise, dar dirbdama prostitute, gulėjo su mano tėvu. Sulaukus trisdešimt trejų tik akimirką man šmėstelėjo, ar tik tėvas nebus nužudęs mano žmonos. Tai buvo absurdiška mintis, ji kilo tarsi iš niekur ir tuoj pat pradingo nebūtyje, bet aš visuomet maniau, kad mano tėvas galėtų žudyti. Juolab nužudyti asmenį, kurio nelaiko žmogumi, pavyzdžiui, buvusią prostitutę. Ir vis dėlto tai tebuvo trumpalaikė mintis, visiškai nepagrįsta ir nieko nereiškianti. Mat vien nuomonė, kad žmogus galėtų žudyti, dar nereiškia, kad jis tikrai ką nors nužudė.

Dabar sėdžiu prie ligoninės palatos durų ir svarstau, ar būdamas trisdešimt aštuonerių ir netekęs tėvo galvosiu, kad mano motina jaučia didesnę netektį dėl jo mirties nei aš. Kasdien mačiau, kaip Evą slėgė jos motinos mirtis, bet nemanau, kad jausčiausi taip pat. Dabar su juo palatoje mano mama, o aš čia laukiu Džefo, turinčio atvykti iš Škotijos.

Sėdžiu ant vienos iš kėdžių, atrėmęs pakaušį į sieną. Rodos, vos prieš kelias minutes dariau tą patį laukdamas žinių apie Libę. Rodos, vos prieš kelias minutes pernelyg bijojau melstis, kad Dievas į mano maldą neatsakytų taip pat, kaip atsakė paskutinį kartą. Bet dabar, kai palatoje guli tėvas, apie meldimąsi nė nepagalvoju.

– Kaip laikaisi? – klausia Libė.

Atsimerkiu ir nerangiai atsistoju. Ar čia tikrai ji?

– Kalbėdamas telefonu atrodei toks išsigandęs, kad turėjau įsitikinti, ar gerai jautiesi.

– Kaip pasiekei ligoninę? – klausiu.

– Atvažiavau taksi.

– Įsėdai į automobilį?

– Taip, įsėdau. Užsimerkiau, stipriai įsitvėriau durų rankenos, giliai kvėpavau, meldžiausi ir kelis kartus vos neėmiau klykti, bet galų gale atvažiavau čionai.

– Padarei tai dėl manęs?

Ji linkteli.

– Ar yra kokių nors naujienų? – stengdamasi nesureikšminti to, ką padarė, pasiteirauja Libė.

Pamenu, Eva kartą sakė, kad jei ką nors myli, leisti tam žmogui kentėti yra baisiau nei pačiai ištverti bet kokį skausmą. Dėl manęs Libė įsėdo į automobilį, nors vos prieš dvi dienas palūžo vien apie tai pagalvojusi.

– Kol kas ne, – papurtau galvą.

Mudu atsisėdame šalia vienas kito ir įbedame žvilgsnius į palatos duris priešais.

– Ji niekada nebuvo mano draugė, – sakau Libei, o ji pasuka plikai nuskustą galvą, bet dabar jau su trumpais, ataugančiais plaukais, ir atsigręžia veidu į mane pasiruošusi klausytis. – Mudu su Eva niekada nebuvom draugai. Mylėjau ją, neneigiu, kad aistringai ją mylėjau. Taip pat negaliu neigti, kad aistringai myliu ir tave. Bet tave myliu dar ir ramiai, besąlygiškai, kaip draugę, kaip žmogų, kuriuo visiškai galiu pasitikėti.

Libė paima mane už rankos ir suneria mudviejų pirštus.

– Po avarijos, kai maldavau Evos nemirti, nes maniau, tu – tai ji, elgiausi taip dėl to, kad anksčiau niekada nebuvau turėjęs progos užmegzti su ja tikrai artimų santykių. Atsipeikėjęs ir pamatęs automobilyje tave, o ne ją, vėl pasijutau baisiai kaltas, kad nepamenu, ar tą dieną, kai žuvo, sakiau Evai, jog ją myliu, todėl susilaikiau ir neišpažinau meilės ir tau. Atleisk. Ir atsiprašau, kad melavau. Elgiausi savanaudiškai. Nenorėjau tavęs prarasti. Mėginau būti sąžiningas, bet kai tokia situacija, sąžiningumui vietos nėra.

Tu padėjai man suaugti, tapti geresniu žmogumi, o aš tau nebuvau iki galo sąžiningas ir atviras. Yra daug su Eva susijusių dalykų, apie kuriuos man sunku kalbėti. Ji turėjo labai daug paslapčių, ir visus tuos metus mėginau jas užmiršti. Bet aš jas tau atskleisiu. Manau, Eva neprieštarautų, be to, noriu, kad žinotum viską ir mudu galėtume pradėti naują gyvenimą.

– Nė neįsivaizduoji, kaip seniai troškau, kad man tai pasakytum, – prabyla Libė. – Bet ne. Man nieko nereikia žinoti. Jei nori apie ją kalbėti, kalbėk, aš mielai išklausysiu, o jei nenori, daugiau apie Evą tiesiog nebeužsiminsime.

– Esi tuo tikra?

Libė linkteli.

– Padėjau Evos daiktus į sandėliuką, nes dar nesu pasirengęs jų išmesti, bet išnešiau juos, mat noriu, kad tas namas būtų tik mudviejų. Visas namas, taip pat ir rūsys.

Ji nusišypso plačiau ir netarusi nė žodžio atremia galvą man į žastą – taip Libė leidžia suprasti, kad pamėginsime dar kartą.

Harieta

Internetas – nuostabus dalykas.

Naršydamos jame tokios moterys kaip aš gali rasti tai, ko joms reikia, nusipirkti norimų daiktų ir nesukti sau galvos, kad žmonės jas pamatys. Taip pat jos gali išsiaiškinti tai, ko joms reikia, kad pasiektų, ką užsibrėžusios.

Manau, teisinga, kad vyrui, kuris tiek metų elgėsi kaip beširdis ir tiek daug dėmesio skyrė visuomeniniam savo įvaizdžiui, taip atsidėkojo organas, kuriuo gyvenime mažiausiai rūpinosi, ir dabar visuomenės akyse atrodo silpnas. Galbūt jis liks gyvas, bet jo galimybės bus ribotos, nes širdis nepagydomai sužeista. Jam visuomet reikės žmogaus, kuris juo rūpintųsi, ir ši užduotis, žinoma, teks man. Argi mylinti, atsidavusi žmona galėtų pasielgti kitaip?

– Kaip jautiesi? – klausiu Hektoro.

Jis išblyškęs, aiškiai sukrėstas, guli atsirėmęs į pagalves. Toks sumenkęs… Šis vyras, visuomet buvęs toks įtakingas, dabar netekęs orumo ir jėgų guli ligoninės lovoje mėgindamas susivokti.

– Geriau, – sako jis.

– Tai gerai. Džiaugiuosi.

Jis ištiesia man ranką, ir aš ją paimu. Jo plaštaka raukšlėta, raukšlėtesnė nei mano; šiurkšti, susenusi. Jis jau senis. Jam tikrai jau prieš kelerius metus reikėjo sulėtinti darbo tempą.