Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Здесь есть возможность читать онлайн «Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Moteris, kurią jis mylėjo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Moteris, kurią jis mylėjo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Ji pasitraukė iš jo gyvenimo, bet ar pasitraukė ir iš jo širdies? Libės santuoka iš pažiūros laiminga – mylimas vyras, gražūs namai. Tačiau jųdviejų santykius temdo pirmosios Libės vyro žmonos prisiminimas, ir Libę vis dažniau apninka abejonės, ar vyras tikrai ją myli. Moteris nusprendžia pasidomėti savo vyro praeitimi ir pirmąja jo santuoka. Ima vertis šiurpios paslaptys… Kupinoje įtampos ir jaudinančioje knygoje svarstoma, ar meilė, kurios trokštame, visuomet būna tokia, kokios mums reikia ir kokios nusipelnėme.

Moteris, kurią jis mylėjo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Moteris, kurią jis mylėjo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Be to, turiu vieną iš nuotraukų, kurioje nusifotografavę mano tėvai ir aš, ją vienintelę pasiėmiau išvažiuodama iš Lidso.

Iš karto vaikų dar neturėsime, bet namas baigtas, mudu taip pat pasirengę, todėl jei ateinančiais metais nenutiks kas nors REIKŠMINGA, pradėsime ruoštis būti tėvais. Tiek galiu palaukti. Kaip sakė Džekas: „Kam ta skuba? Juk mudu neketiname niekur vykti.“

Su didžiausia meile,

Eva

2003 m. vasario 19-oji

Šis įrašas dienoraštyje bus paskutinis.

Pernelyg pavojinga nuolat išsitraukti dienoraščius ir į juos rašyti, – reikia paslėpti juos visam laikui. Galėčiau sudeginti, bet nenoriu, nes jausčiausi tarsi sunaikinusi savo gyvenimą – kad ir kokį ydingą, kad ir kokį keistą.

Vakar mane užpuolė. Vidury baltos dienos, kai Karaliaus keliu likus eiti visai nedaug ketinau sukti į mūsų gatvelę, kažkas sugriebė mane iš už nugaros ir nutempė į daugiabučio laiptinę gatvelės gale. Jis buvo aukštesnis ir stambesnis už mane, bet kadangi visą laiką slėpėsi man už nugaros ir laikė mane stipriai prie savęs prispaudęs, negaliu pasakyti nieko, išskyrus tai, kad fiziškai užpuolikas mane labai pranoko. Jis mūvėjo pirštines, o nuo dvoko, kurį skleidė po odiniais drabužiais suprakaitavęs kūnas, vos neuždusau, juolab kad užpuolikas delnu buvo užspaudęs man burną ir nosį, be to, nuo jo trenkė aitriu, galima sakyti, saldoku prakaito ir žolės aromatu – taip dvokdavo Eliotas, kai kelias dienas iš eilės nepasivargindavo nusimaudyti po dušu.

Iš pradžių man šmėstelėjo mintis, kad galbūt čia Eliotas, kad rado mane ir dabar ketina nužudyti. Ėmiau priešintis, spardytis, mėginau rėkti nors ir pirštinėta ranka uždengta burna ir kaip įmanydama vaduotis.

– Ponas Cezaris siunčia linkėjimų, – sušnabždėjo man į ausį tas vyras. Tuo pačiu balsu, kurį buvau girdėjusi telefono ragelyje. – Ir jei neatiduosi tų dienoraščių, kitą kartą tau baigsis daug blogiau.

Nuleidęs ranką, kuria mane laikė, jis drykstelėjo ir atsegė man švarkelį – ištrūkusios didelės juodos sagos išsilakstė į visas puses. Žiūrėjau į žyrančias sagas, ir mane užplūdo dar nepatirtas siaubas. Anksčiau mane buvo užpuolę du kartus, bet šį sykį viskas buvo kitaip: asmeniška, todėl dar baisiau. Man grasindamas vyras, be jokios abejonės, perdavė tai, kas jam buvo liepta; vyrui, kuris tą žinią siuntė, nebus sunku atimti man gyvybę. Dar 1996-aisiais, kai Cezaris man pasakė nudėsiąs mane, jei pabėgsiu, iš jo akių mačiau, kad jam nieko nereikštų tai padaryti.

Siųstasis vykdyti įsakymo stumtelėjo mane taip, kad parpuoliau keturpėsčia, ir tuo pat metu nuplėšė man nuo peties rankinę. Drebėjau iš siaubo, kai jis atitraukė užtrauktuką ir tiesiog man ant galvos išbėrė visą rankinės turinį.

Tada kvatodamasis nuėjo. Kol girdėjau jo juoką ir žingsnių aidą, nedrįsau nė krustelėti. O laukdama, kol užpuolikas nueis, vis galvojau apie tai, kad jis galėjo turėti peilį, galėjo perrėžti man gerklę arba suvaryti ašmenis į šoną. Visa virpėdama ir tramdydama ašaras, daugumą daiktų susižėriau į rankinę, o likusius laikydama rankose tirtančiomis kojomis kiek įkabindama pasileidau namo.

Galėjau gauti galą vos per kelis žingsnius nuo namų.

Kai Džekas grįžo namo, tebedrebėdama papasakojau jam, kad mane užpuolė kažkoks vyras, bet pabėgo nieko neatėmęs. Džekas tuoj pat iškvietė policiją. Pareigūnai elgėsi švelniai ir maloniai, užrašė mano parodymus apie įvykį. Ne kažin kiek galėjau jiems papasakoti, nes užpuoliko veido nemačiau, tik pasakiau, koks buvo jo odinių pirštinių kvapas, kad vyrukas dvokė marihuana, bet nieko daugiau. Negalėjau jiems pasakyti, kad tai buvo įspėjimas ir vyras, kuris kadaise buvo mano sąvadautojas ir pardavinėjo mane savo bičiuliams, kuris tyčia užvoždavo man kaskart, kai mane dulkindavo, dabar ketina mane nužudyti. Negalėjau pareigūnams prisipažinti pradedanti baimintis, kad mano dienos suskaičiuotos.

Kai policininkai išvažiavo, vos visko neišklojau Džekui. Sūpavusiam mane, laikiusiam mane glėbyje, drąsinusiam, kad pasaulis nėra toks blogas, tik žmonės kartais labai blogai elgiasi. Vos nepasakiau tiesos. Bet paskui prisiminiau sulaužytą jo plaštaką ir ašaras, kai sužinojo, kad užsiiminėjau seksu su jo tėvu. Ar tikrai reikėtų jam tai žinoti? Ar verta viską papasakoti, kad atsikratyčiau grėsmės, kurią man kelia jo tėvas?

Jei tai būtų kas nors kitas, akimirksniu viską iškločiau. Bet tai Džekas, žmogus, kurį be galo myliu, todėl tiesiog negaliu atskleisti jam dar vienos netikėtos tiesos ir skaudinti jo. Anksčiau turėjau tokią progą, bet ją praleidau. Jei dabar tai padaryčiau, Džeką įžeisčiau, sunaikinčiau jo šeimą ir jau niekada jam nebebūčiau tas, kas esu dabar.

Galėčiau atiduoti jam dienoraščius, bet pasirašyčiau sau mirties nuosprendį. Cezaris man grasina tik todėl, kad negali jų gauti. Gal man reikėtų gintis? Gal turėčiau jam pareikšti, kad jei ir toliau man grasins, parodysiu dienoraščius Džekui? O jei paliks mane ramybėje, jam nebebus dėl ko jaudintis. Kodėl iki šiol sėdėjau rankas sudėjusi? Kodėl leidau jam taip elgtis? Jo veiksmus lemia baimė; o aš galiu imtis veiksmų, nes neturiu ko prarasti.

Taip ir padarysiu. Patikimai paslėpsiu dienoraščius ir imsiu nuo jo gintis.

Bet dabar turiu atsisveikinti. Tu buvai ištikimiausias ir kantriausias draugas, kokį tik esu turėjusi, visuomet išklausydavai ir niekada neskubėdavai teisti. Pasiilgsiu tavęs. Galbūt, kai pasensiu, išsitrauksiu tuos dienoraščius, skaitysiu juos ir rasiu, iš ko pasijuokti. Galbūt pragyventi metai leis man į viską pažvelgti ramiai ir objektyviai ir galėsiu atskleisti Džekui visas savo paslaptis nebijodama jo prarasti.

Ačiū už viską, ką dėl manęs padarei tiesiog čia būdamas, kad leidai man išlieti jausmus ir apsaugojai nuo beprotystės. Pasiilgsiu tavęs.

Visada mylinti

Eva

Libė

– Dieve mano, Eva, ir ką tu sau galvojai? – sakau prieš mane padėtam dienoraščiui, nes Evos pavidalas galutinai dingo. – Kodėl priešinaisi jam, nors žinojai, kad jis gali padaryti bet ką? Gal išprotėjai?

Suprantu, ji manė neturinti kitos išeities, ir vis dėlto, matyt, išprotėjo, jei skambino jam ir grasino. O jis tikrai tai padarė, ar ne? Ir užuot prisipažinęs leido policijai suimti Džeką. Savo sūnų. Tas vyras psichopatas. Tai ir kelia didžiausią nerimą: Hektoras atrodo normalus, sveiko proto vyras ir niekada nė nepagalvotum, kad įprasta išorė slepia tikrą psichopatą.

O kai Džeko nėra namie, vis skamba telefonas ir niekas su manimi nekalba, tie skambučiai jaukia man dienas. Dabar jis tikrai ėmė persekioti mane.

„Din din“ – nuskamba durų skambutis.

Man net širdis apmiršta ir šmėsteli mintis: „Neklausk, kam skamba varpai, jie skamba tau.“

Bačas jau užlėkęs laiptais ir loja stovėdamas prie durų.

„Din din.“

Dar kartą suskamba, ir aš paskubomis suvynioju dienoraščius į audeklą, įdedu į plastikinį maišelį ir įkišu į židinį. Paskui vėl užstumiu sklendę.

„Din din.“

Kad ir kas ten atėjo, traukti savais keliais neketina. Kiek galėdama greičiau užlipu laiptais, paskui stabtelėjusi uždarau ir užrakinu duris. Raktą įsikišu į kišenę.

„Din din.“

– Einu, einu! – šūkteliu žingsniuodama prie durų.

„Din din.“

Atrakinu duris, ir tik veriant jas man dingteli, kad čia gali būti Hektoras. Argi prieš porą minučių negalvojau, kad tai jis skambina ir nekalba, kad tai jis mane persekioja? O dabar lengvabūdiškai imu ir atidarau duris nė neišsiaiškinusi, kas už jų stovi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo»

Обсуждение, отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x