Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Здесь есть возможность читать онлайн «Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Moteris, kurią jis mylėjo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Moteris, kurią jis mylėjo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Ji pasitraukė iš jo gyvenimo, bet ar pasitraukė ir iš jo širdies? Libės santuoka iš pažiūros laiminga – mylimas vyras, gražūs namai. Tačiau jųdviejų santykius temdo pirmosios Libės vyro žmonos prisiminimas, ir Libę vis dažniau apninka abejonės, ar vyras tikrai ją myli. Moteris nusprendžia pasidomėti savo vyro praeitimi ir pirmąja jo santuoka. Ima vertis šiurpios paslaptys… Kupinoje įtampos ir jaudinančioje knygoje svarstoma, ar meilė, kurios trokštame, visuomet būna tokia, kokios mums reikia ir kokios nusipelnėme.

Moteris, kurią jis mylėjo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Moteris, kurią jis mylėjo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Negaliu tau to leisti, – atsakiau. – Džekai, kai myli ką nors taip, kaip aš myliu tave, to žmogaus kančia baisesnė už bet kokį skausmą, kurį tau gali tekti ištverti. Tai, ką tau padariau… Atleisk, atleisk… Aš nežinau…

Žengęs vos tris žingsnius, Džekas įveikė mus skyrusį atstumą, nesvyruodamas apkabino mane ir pabučiavo. Man prireikė poros sekundžių atsakyti jam tuo pačiu, paleisti iš rankų savo mantą ir taip pat jį pabučiuoti. Turbūt nereikėjo man taip elgtis. Turbūt turėjau laikytis savo plano ir išeiti, bet… bučiuotis buvo taip gera.

Dar geriau pasijutau mylėdamasi tiesiog čia, koridoriuje, ant grindų. Išsklaidydama visas abejones, atsiribojusi nuo viso pasaulio, pristigusi žodžių, kurių vis tiek nepakako, kad apsakyčiau savo jausmus Džekui.

Po to viskas buvo kitaip, truputį geriau, jautėmės artimesni. Supratau, kad neišeisiu. Kontraceptinių piliulių negėriau, tad giliai širdyje tikėjausi, jog pradėjome kūdikį.

Eva

2000 m. rugpjūčio pabaiga (dar vienas papildymas)

Tas telefono skambėjimas varo mane iš proto.

Skambučiai trumpam liaujasi, o kai jau imu rimti, kai juos beveik pamirštu, vėl atsinaujina. Jis žino, kaip ir kada mane pričiupti. Bet ir aš žinau, kaip pričiupti jį.

Šio mėnesio pradžioje vienas skambutis nebuvo vien tyla ragelyje. Balsas – ne jo, bet vyriškas, – pasakė man, kad jei išsinešdinsiu, gausiu devyniasdešimt tūkstančių svarų. Būčiau tik atgavusi tiek, kiek jis liko skolingas 1996-aisiais. Nė akimirkos nesvarsčiusi šio siūlymo, padėjau ragelį.

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai pakėlus ragelį su manimi kažkas kalbėjosi.

Paskui, po dviejų savaičių, mudviem su Džeku jo tėvas atsiuntė čekį, kuriame buvo parašyta kaip tik tokia suma. Kai Džekas jį parodė, man net bloga pasidarė – supratau, kokie čia pinigai ir už ką. Hektoras mėgino apnuodyti mūsų santykius buvusiais dalykais. Džekas nežinojo, ką daryti: jis nelinkęs imti pinigų iš tėvo, nes šis labai mėgsta visus kontroliuoti, bet taip pat supranta, kad duoti jam ir jo broliui pinigų – vienas iš jo motinos būdų išlaikyti juos, kaip šeimą, siejantį ryšį.

„NEABEJOJU, KAD PANAUDOSI JUOS IŠMINTINGAI“, – parašė jo tėvas.

Taigi pasakiau Džekui, kad tuos pinigus turėtume atiduoti moteris globojančiai organizacijai (tai, į kurią kadaise kreipiausi pagalbos) ir benamių labdaros centrui. Džekas mielai sutiko. Gaila, kad nemačiau Hektoro veido išraiškos, kai jis tai sužinojo.

Jau kitą dieną vėl ėmė skambėti telefonas. Tikriausiai pati esu kalta, kad jį suerzinau, bet man nepatinka jaustis bejėgei ir negalinčiai apsiginti.

Kūdikio nebus, ir aš vėl ėmiau gerti kontraceptines piliules.

Tada tik sunkiai atsidusau. Kartais net skaudu, kaip trokštu susilaukti vaiko. Noriu mergaitės, pavadinčiau ją Airise savo mamos garbei. Tai padėtų. Padėtų užpildyti milžinišką nevilties duobę, atsiveriančią mano širdyje kaskart, kai pagalvoju apie mamą ir prarastą laiką.

Manau, kūdikio noriu iš dalies ir dėl to. Trokštu mylėti ką nors kitą. Bet nenoriu skubinti Džeko. Gyvenimas grįžo į normalias vėžes, tad nenoriu vėl visko jaukti.

2001 m. spalio 21-oji

Pastaruoju metu man labai patinka Greisė Klementis.

Ji su savo vyru Rupertu – vieni seniausių ir artimiausių Džeko draugų, be to, nuo pat pirmos pažinties dienos ji buvo man tokia maloni. Greisė – iš tų turtingų merginų, apsikarsčiusių garsių dizainerių etiketėmis, kurioms viskas gyvenime, rodos, buvo paduota ant sidabrinės lėkštutės, bet ji ir be galo šilta, draugiška. Pirmąkart sutikusi Greisę per pietus, kuriuos mūsų ketveriukei surengė Džekas, maniau, kad su ja bus bėdos. Maniau, ji elgsis pašaipiai ir žiūrės į mane iš aukšto, bet kai priėjome prie užsakyto stalelio, ji šypsodamasi mane apkabino ir ėmė šnekėtis, tarsi būtume pažįstamos jau daug metų. Jai žaismingai klausinėjant, kaip mudu su Džeku susipažinome, ką manau apie namą ir kodėl taip ilgai buvau dingusi iš Džeko gyvenimo, susidariau įspūdį, kad Greisė taip nesielgtų, jei nenorėtų, jog mudu būtume drauge. Elgdamasi taip, tarsi būtume senos draugės ir galėtume šnekėtis apie viską, ji tarsi patvirtino, kad priklausau šiam bičiulių ratui; tie žmonės kiek galėdami vengė tik jiems vieniems suprantamų sąmojų, nes dabar buvau viena iš jų.

– Ar žinai, kiek daug kartų Džekas man skambino ir klausė mano nuomonės, kodėl tu tiesiog ėmei ir pradingai? – pasakė ji.

– Greise… – papriekaištavo Džekas.

– Ką? – išplėtusi akis ir vaidindama nekaltą atsakė Greisė. – Juk tiesa, ar ne? Man labiausiai patiko tas skambutis, kai jis pareiškė, girdi, tu vykdanti slaptą misiją, todėl ir negalinti užmegzti su juo santykių. – Šyptelėjau, o ji pridūrė: – O taip, jis tikrai taip sakė.

Kai papietavome, Greisė suspaudė mane glėbyje kaip seną draugę ir tarė, lyg būtų anksčiau mane pažinojusi:

– Džiaugiuosi, kad grįžai. Tikiuosi, pasiliksi.

Šį vakarą ji mus visus išgelbėjo, nes Džekas buvo labai prastai nusiteikęs, tokio jo dar nebuvau mačiusi. Kol ruošėmės susitikti su Greise ir Rupertu, jo nuotaika buvo puiki, su tamsiai mėlynu kostiumu, liemene ir raudonu kaklaraiščiu jis atrodė šauniai, o aš vilkėjau prie jo drabužių derančią paprastą raudoną suknelę. To nebuvome iš anksto apgalvoję, tiesiog taip apsirengėme.

Važiuodami į restoraną visą kelią kaip visuomet laidėme sąmojus, juokėmės ir viskas buvo gerai. Bet kai padavėjas atnešė pagrindinį patiekalą, Džeko nuotaika staiga pasikeitė; jo veidas – paprastai atviras ir giedras – apniuko, įbedęs žvilgsnį į savo lėkštę jis, rodės, tylomis ėmė griežti dantimis. Ėrienos kepsnys buvo mėgstamiausias jo valgis, mėsa nebuvo nei perkepusi, nei per daug žalia, bulvės ir daržovės taip pat atrodė gardžios. Vynas irgi buvo puikus, bet Džekas negėrė, nes vairavo. Nesupratau, iš kur ta staigi permaina. Ištiesusi ranką, uždėjau plaštaką jam ant šlaunies norėdama pasiteirauti, ar viskas gerai, o jis be ceremonijų pasitraukė toliau nuo manęs. Jo atsakymas buvo aiškus: „Neliesk manęs.“

Nesupratau, ar padariau ką nors bloga, ar šiaip kas nutiko. Įsižeidusi ir truputį išsigandusi patraukiau ranką ir įbedžiau akis į priešais padėtą savo lėkštę negalėdama apsispręsti, man valgyti ar ne, laukdama, kol į pomidorų padažą, užpiltą ant spagečių, ims kristi ašaros. Pakėlusi akis, sugavau Greisės žvilgsnį ir, pasijutusi nepatogiai, nusukau akis į šalį, nes ji, be abejonės, matė, kas atsitiko.

– Kas yra, brolyti Bričamai? – paklausė kitoje stalo pusėje sėdinti Greisė.

Džekas pakėlė galvą ir pervėrė ją nuožmiu žvilgsniu.

– O, jei žvilgsniu būtų galima nužudyti… – pajuokavo ji.

Nuotaika prie stalo dar labiau subjuro, ir supratau, kad dėl mano kaltės, tik nežinojau, ką ne taip padariau.

– Ką gi, – staiga ryžtingai pareiškė Greisė. – Jei Džeko nuotaika tuoj pat neims taisytis, siūlau nugvelbti jo piniginę, o tada palikti jį čia vieną suplauti indų ir apmokėti labai didelės sąskaitos.

– Džekas neprieštaraus, plauti indus jis moka. Tiesa, seni? – pridūrė Rupertas.

– Ką judu suprantate apie indų plovimą? – tarsi kratydamasis blogos nuotaikos staiga atrėžė Džekas. – Juk gyvenime nedirbote jokio sunkesnio darbo.

– Tik neapsirik, – nenusileido Rupertas. – Vadovauti yra labai sunkus darbas.

Atsistūmiau kėdę ir oriai patraukiau prie tualetų, o Rupertas su Džeku toliau geraširdiškai traukė vienas kitą per dantį. Vaikštinėjau po tuščią patalpą stengdamasi nekreipti dėmesio į savo atspindį veidrodyje, giliai kvėpuoti, nusiraminti, o svarbiausia – nepradėti verkti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Moteris, kurią jis mylėjo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo»

Обсуждение, отзывы о книге «Moteris, kurią jis mylėjo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x