Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

– Kodėl manai, kad ji mėgino mane pridengti? Ji tikrai sirgo, – pasakiau, bet nelabai įtikinamai, svarstydama, kodėl vis dar mėginu nuo Džeko tai slėpti.

Jis linktelėjo.

– O apie kokią draugę kalbu? – pasiteiravo.

Netardama nė žodžio, įdėmiai į jį pažiūrėjau.

– Dar kartą klausiu: ar turi romaną su kitu?

Žvelgdama į Džeką giliai širdyje norėjau, kad tai būtų paprasčiausias romanas; troškau, kad tai būtų kas nors taip nesunkiai atitaisoma, tarkim, romanas su kitu. Atsakydama į Džeko klausimą papurčiau galvą.

– Kas vyksta? – vėl paklausė jis. – Tavo tylėjimas mane baugina.

Mano lūpų kampučiai nusviro, ir prasiveržė per kelias pastarąsias dienas susikaupusi įtampa: ėmiau visa tirtėti, pasijutau pažeidžiama ir silpna; nežinau, kaip laikiausi ant kojų, neatrodė, kad mano kūnas galėtų atsispirti sunkio jėgai.

– Jei… jei pasakysiu, turėsiu papasakoti viską. Bet neįsivaizduoju, kaip galėčiau iškloti visą tiesą. Tu gailėsies, kad tai sužinojai. Norėsi, kad geriau jau tai būtų buvęs paprasčiausias romanas su kitu vyru.

– Gali man pasakoti viską, Eva. Maniau, kad žinai.

Šiaip taip susitvardžiau ir iš jo nepasijuokiau. Nepasijuokiau iš savo vargšo naivuolio Džeko. Jis nieko nenumanė; kol kas nė neįsivaizdavo, koks buvo mano gyvenimas. Ši jo savybė man patiko, aš ją tiesiog dievinau. Bet kartu ji buvo ir truputį nemaloni. Kaip galėjo taip artimai su manimi bendraujantis žmogus visiškai nieko nenutuokti apie tai, kuo anksčiau užsiiminėjau? Ar tikrai buvau tokia gera aktorė? Ar tikrai taip giliai buvau palaidojus savo praeitį? Ar pasaulis tikrai laikė mane Eva Kvenoks, buvusia padavėja, parengiamųjų kursų į koledžą studente, mylinčia sužadėtine ir niekuo daugiau?

– Pasakyk man, Eva. Kur šiandien buvai?

– Buvau… – laikiau įrėmusi peilio ašmenis dabartinei Evai Kvenoks į gerklę. Dar keli žodžiai, ir jos veidas bus sužalotas, gerklė perrėžta, ji bus nužudyta matant vyrui, kurį myliu. – Buvau Lidse. – Peilio ašmenys ėmė slysti Evos veidu ir raižyti odą. – Motinos laidotuvėse. Trylika metų su ja nesikalbėjau. – Nuo peilio padarytų žaizdų dabar Evos veidas tapo beveik neatpažįstamas. – Nuo tos dienos, kai pasakiau jai, kad jos draugas vis mėgindavo mane išprievartauti, kai man suėjo keturiolika, o ji manim nepatikėjo. – Peilio padarytos žaizdos, galima sakyti, buvo tikra paguoda, o skausmas lauktas. – Praeitą savaitę ji mirė miegodama.

– Eva, kodėl man nepasakei? Būčiau važiavęs drauge. Būčiau tau padėjęs.

Jo susirūpinimas mane glumino, rūpesčiui čia nebuvo vietos.

– Todėl, kad aš, Džekai… kad aš… – papurčiau galvą mėgindama baigti šį reikalą, norėdama viską paaiškinti taip, kad jis suprastų. – Esu pridariusi siaubingų dalykų, nes man taip anksti teko palikti namus. Aš motiną taip mylėjau, jog vien dėl to, kad ji pasirinko jį, o ne mane, mečiau mokyklą, nebaigiau vidurinės, persikėliau gyventi į Londoną. Per tuos metus daug kartų bandžiau užmegzti su ja ryšį, bet ji taip niekada ir neatsiliepė.

– Dėl to tu nekalta. Mane tik glumina, kad atleidai savo motinai ir nuvykai į jos laidotuves.

– Ji mano motina. Turėjau nuvažiuoti. Myliu ją. Ji mano gyvenime buvo svarbiausias žmogus.

– Vis tiek nesuprantu, kodėl negalėjai man pasakyti. Visa tai juk ne tavo kaltė.

Peilio ašmenys, į skutus suraižę naujosios, pasitaisiusios, Evos veidą, grįžo jai prie gerklės mirtinam pjūviui.

– Bet esu kalta dėl visko, ką dariau paskui.

– Nesuprantu…

– Atvykusi į Londoną, susiradau darbą, bet mane atleido, ir tada… Hm… Galų gale vėl pradėjau dirbti… – nutilau, sukaupiau visą drąsą ir pridūriau: – …šokėja striptizo klube, kad užsidirbčiau pragyvenimui. – Peilio ašmenys susmigo Evai į gerklę, pasipylė kraujas.

– Prie baro? Nieko čia bloga.

– Džekai, man buvo septyniolika. Jei nori dirbti barmene, jie reikalauja parodyti tapatybės kortelę, kad įsitikintų, jog esi pilnametė ir jie nepraras klubo veiklos licencijos. O jei nori dirbti šokėja, paprastai jie patiki tavo žodžiu, kad esi vyresnė nei aštuoniolikos.

Džekas pagaliau suprato, iš siaubo jo veidas suakmenėjo, akys išvirto.

– Bet… bet tau reikėjo pinigų. Jei neturėjai jokios profesijos ir darbo patirties, tai akivaizdu, kad tau reikėjo pinigų.

– Taip, pinigų man reikėjo. Dėl to po kelerių metų, kai mano vaikino polinkis į narkotikus vos mūsų nesužlugdė, ėmiau parsidavinėti, kad kaip nors sudurtume galą su galu.

Peilio ašmenys, sukėlę veriamą skausmą, čirkštelėjo Evai per gerklę – tyliai ir ramiai. Ir viskas baigta.

Džekas prisimerkė įtardamas, kad galbūt viską išsigalvoju.

– Ką? – paklausė jis. – Ką nori man pasakyti?

– Kad nuo 1996-ųjų buvau prostitutė.

Nežinau, kokios reakcijos tikėjausi iš Džeko, neįsivaizdavau, kaip jis turi elgtis, bet vis tiek nustebau, kai jis atsisėdo ir įsistebeilijo į mane. Ir vis dėlto mačiau, kad kiekvieną sekundę jis vis labiau bąla, sveikas veido įraudis dingsta, o lūpos ir plaštakos įgauna pilkšvai balsvą atspalvį.

Žvelgdamas prieš save Džekas mėgino viską prisiminti, susivokti, ar galėjo tai numanyti, ar buvo kokių nors užuominų.

– Bet… tu negalėjai ja būti, – visiškai nusiminęs tarė jis. – Negalėjai. 1996-ųjų vasarą mudu… Tu neprašei manęs pinigų. Aš tau nemokėjau. Negalėjai būti prostitutė.

– Buvau. Kai mudu… Buvau…

– Vadinasi, mano pirmas kartas buvo su… prostitute?

Džekas visas ėmė trūkčioti tarsi mėgindamas sulaikyti kylantį šleikštulį.

– Ar visą tą laiką iš manęs tyčiojaisi? Ar žaidei šlykštų žaidimą apsimesdama naivia nekalta mergele? O man užmigus ištraukdavai iš mano piniginės grynuosius?

– Ne, Džekai. Dieve mano, ne! Nieko panašaus. Negvelbiau iš tavęs jokių pinigų. Pameni, kaip tuomet jauteisi? Aš jaučiausi taip pat. Jei žinotum, kiek daug man tai reiškė… Užsiiminėjau seksu su daugybe vyrų, bet tu esi vienintelis, su kuriuo mylėjausi. Jei netiki niekuo kitu, patikėk bent tuo.

Mėgindamas sutramdyti šleikštulį, Džekas vėl ėmė visas trūkčioti. Paskui staiga pašoko, netaręs nė žodžio apsisuko ir sunkiai, lyg švino pripiltais batais, lyg švino pripiltais kaulais, ėmė lipti laiptais.

Likusi stovėti svarsčiau, ką daryti? Tebeturėjau raktus nuo savo nuomojamo vieno kambario buto, tad galėjau grįžti ten, bet visi mano daiktai buvo čia. Nežinojau, ko jis iš manęs tikisi. Galėjau miegoti viename iš daugybės laisvų kambarių, bet gal jis nori, kad nešdinčiausi ir niekada negrįžčiau? Po kelių minučių Džekas vėl pasirodė ant laiptų, mūvėdamas trumpas sportines kelnes, vilkėdamas sportinius marškinėlius, apsimovęs kojines ir su sportbačiais. Praėjo pro mane tarsi pro tuščią vietą. Apsisukusi mačiau, kaip jis atidarė lauko duris, išėjo ir jas užtrenkė.

Visa tai vyko prieš dvi valandas. Jis vis dar negrįžo.

Nežinau, ką daryti.

Nuo to laiko sėdžiu ant mūsų lovos vilkėdama laidotuvių drabužiais.

Nežinau, ką daryti. Kaip sužinoti, ar jam nieko nenutiko.

Ir vėl viską sugrioviau. Pasakiau mylimam vyrui tiesą ir viską sugrioviau.

Aš

2000 m. gegužės 26-oji

Praėjo kelios keistos, nerimo kupinos dienos, nemanau, kad katras nors iš mūsų aiškiai suvokia, kas vyksta.

Tą vakarą, kai atskleidžiau Džekui beveik visą tiesą, jis išėjo bėgioti ir negrįžo keturias valandas. Kai išėjo, buvo vidurnaktis, tad jo nebuvo maždaug iki ketvirtos valandos ryto.